Iš viršaus
Kauno paveikslų galerijos pirmojo aukšto ekspozicinė erdvė yra išskirtinė – žiūrovas į ją turi nusileisti žemyn, įveikdamas kelias dešimtis laiptų pakopų. Prieš nulipdamas ir įžengdamas į erdvę, jis gali stabtelėti ir apžvelgti didžiąją dalį parodos iš viršaus. Kas atsiveria metus žvilgsnį į J. Blumo parodą iš aukštai?
Monotonišką galerijos erdvės architektūrą konceptualiai transformuoja ant sienų ir žemės eksponuojami kūriniai, kurių skirtumų ir dinamiškumo aprėpti vienu žvilgsniu neįmanoma. Ir dėl to tik įdomiau. Kiekvienas kūrinys pareikalauja dėmesingo žvilgsnio, kelia norą išsiaiškinti, kokiais ir kiek būdų šie skirtingų geometrinių formų darbai susijungia tarpusavyje, – variantų, kaip kiekvienas J. Blumo kūrinys gali būti sukomponuotas erdvėje, yra ne vienas.
Apsilankymas menininko parodoje intriguoja. Žvilgsnis klaidžioja nuo vieno darbo prie kito, tai surinkdamas keletą jų į vieną visumą, tai atskirdamas juos, leisdamas pabirti po erdvę. Eksponuojami paveikslai bei objektai ir sąveikauja tarpusavyje, ir išlieka atskiri. Menininkas suteikia laisvę žiūrovui pačiam komponuoti kūrinius ir taip kurti savas multivisatas. Paroda virsta galimybe pasinerti į potyrius, susipažinti su menininko kūryba, kurioje dailė susijungia su inžinerija.
Dailė ir inžinerija
Tikriausiai suklusote. Dailė tradiciškai yra siejama su kūrybos laisve, emocijų ir jausmų išraiška, o inžinerija – su tikslumu, struktūra, taisyklėmis, problemų sprendimu. Iš pirmo žvilgsnio tai dvi skirtingos, gal net priešingos sritys. Tačiau ar jos yra nesuderinamos?
„Pirmas klausimas, kuris kyla galvojant apie idėją, – kodėl aš noriu ką nors padaryti? Jei žinau, kodėl ir ką noriu padaryti, pradedu galvoti – kaip aš tai padarysiu?“ – interviu laidai „Kultūros diena“ sakė J. Blumas. Klausimas „kodėl“ tarsi kyla iš kūrybinės intencijos, o „kaip“ – siejamas su inžineriniu mąstymu. Šių skirtybių sujungimas menininkui yra organiškas kūrybos būdas. Be to, J. Blumas yra kvalifikuotas inžinierius.
Paroda išties išmuša iš vėžių, bet pačia geriausia prasme. Žiūrovams, kurie jaučia trauką inžinerijai, kuriems patinka geometrinių formų logika, struktūra, tvarka, J. Blumo „Multivisata“ bus ideali vieta, kurioje viskas turi savo vietą, funkciją ir logiką. Tačiau ši tvarka nėra statiška ar nuobodi. Ji kinta. Tai parodoje įdomiausia – griežtos formos ima elgtis netikėtai: virsta lanksčiomis, atviromis variacijomis.
Jei žiūrovas skirs laiko parodoje pristatomam vaizdo įrašui, pamatys, kiek skirtingų kompozicinių sprendimų gali turėti vienas menininko kūrinys. Kiekvienas darbas veikia tarsi modulinė struktūra, kuri gali būti permąstoma ir perstatoma.
Peržengti ribas
J. Blumo darbuose juntamas nuolatinis būvio nepastovumas. Todėl dvejonių kelia tai, kaip įvardyti jo kūrinius: paveikslais, objektais? Šie įvardijimai atrodo per siauri, pernelyg susieti su tradicine vaizduojamosios dailės samprata.
Bandau spėti, kad dažniausiai menininką lydintis apibūdinimas galėtų būti „peržengiantis ribas“. Jo kūryboje nyksta aiškios kategorijos: paveikslai nebėra tik paveikslai, o tapyba – tik tapyba. Menininkas renkasi elastingus plastiko lakštus, ant kurių tapo, o eksponuodamas sujungia į įvairias kompozicijas. Taip kūrinys išvaduojamas iš statiško, įrėminančio formato, o žiūrovas nebegali pasitenkinti vienu fiksuotu žvilgsniu – jis turi judėti, stebėti, kaip kinta formos, spalviniai santykiai.
Tapyba išsiveržia iš jai įprastos plokštumos į erdvę, įgyja fiziškumo. Ji tampa jautri aplinkai, šviesai, žiūrovo judesiui. Galbūt todėl „Multivisata“ veikia ne tik kaip paroda, bet ir kaip savotiška sistema, kurioje žiūrovas tampa stebėtoju, tyrėju, o kartais net ir bendrakūrėju.
Jautrus spalvų pojūtis
Visiškai atitrūkti nuo tapybos vis dėlto nesinori. Kūrėjo spalvų pojūtis nuneša tiek pat toli, kaip ir genialumas žaisti geometrinėmis formomis, jų komponavimu, ir erdvės pajautimas. Tikiu, kad ši savybė yra įgimta, intuityvi, racionaliai nepaaiškinama, dėl to man kelia susižavėjimą. J. Blumo paletėje – tik blumiškos spalvos ir atspalviai. Su nieko nepalyginami.
J. Blumo paveiksluose ir objektuose esančios geometrinės formos: apskritimai, kūgiai, stačiakampiai ir kt. – aiškiai įvardijamos, o menininko spalvos – nenusakomos. Tačiau, mano nuomone, čia ir slypi visas kūrybos stebuklas ir malonumas žiūrovui lankytis meno parodose – negebėti paaiškinti, nesurasti atsakymo, neracionalizuoti. Ieškoti.
Pirmas kartas Kaune
Susimąsčiau, kodėl Vilniuje gimęs ir augęs menininkas pirmąją savo parodą gimtinėje pasirinko surengti būtent Kaune? Galbūt tai savotiškas atsitraukimas nuo įprastos, pažįstamos aplinkos, leidžiantis kūrėjui pažvelgti į savo darbus nauju žvilgsniu?
Kaunas suteikia distancijos tiek autoriui, tiek žiūrovui susitikti be išankstinių nuostatų. Be to, mano mylimas miestas, yra išlaikęs atviro, maištingo miesto dvasią, kuri, galbūt, pasirodė artima ir pačiam J. Blumui. Čia svarstyklių lėkštelės tarsi išsilygina: Kaunas tampa atradimo vieta ne tik žiūrovui, bet ir pačiam kūrėjui, – parodos lankytojai pirmą kartą pamato J. Blumo kūrybą, o menininkas – patiria pirmąjį savo kūrinių pristatymą naujoje erdvėje, naujame kontekste. „Multivisata“ tampa įvykiu, susitikimu, patirtimi, svarbia tiek žiūrovams, tiek menininkui.
Projektas „Santaka“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000 eurų.
Naujausi komentarai