Dalyvaudami motyvacinėje programoje, jie nėrė į tikrą muzikinį gyvenimą – dirbo su įvairiais mėgėjų chorais, susipažino su kolektyvų kasdienybe ir išbandė save kaip būsimus vadovus. Ketvirtoji ciklo pašnekovė – VDU Muzikos akademijos chorinio dirigavimo studentė Martyna Marčiukaitytė, atlikusi praktiką su su Kauno Šilainių bažnyčios choru „Lumen“.

– Kodėl pasirinkai atlikti praktiką būtent su choru „Lumen“? Kas patraukė šiame kolektyve?

– Pasirinkau šį chorą, nes jau ilgą laiką mane žavi ir domina bažnytinė muzika. Esu baigusi Kauno sakralinės muzikos mokyklą, kurioje pirmą kartą susipažinau su sakraliosios muzikos pasauliu. Nuo penkiolikos metų esu Balbieriškio bažnyčios vargonininkės Aurelijos Sinicienės pavaduotoja. Ji mane paskatino groti vargonais ir stoti į chorvedybos studijas. Dėl to choro pasirinkimas buvo natūralus – norėjau sujungti dirigavimą ir vargonų muziką.

– Kaip atrodė Tavo pasiruošimas pirmajai repeticijai – kokių minčių, lūkesčių ar baimių turėjai?

– Kadangi anksčiau dirbau Kauno berniukų chorinio dainavimo mokykloje „Varpelis“, darbas su choru man nebuvo naujiena. Didžiausias iššūkis, kurį įžvelgiau, buvo bendravimas su vyresniais choristais – svarsčiau, kaip pavyks su jais užmegzti ryšį. Vis dėlto situaciją labai palengvino, kad šalia buvo stipri ir patyrusi choro vadovė, pasiruošusi padėti, jei tik kiltų sunkumų ar prireiktų pagalbos. Laimei, viskas klostėsi sklandžiai, darbas vyko lengvai, be jokių nesklandumų.

– Koks buvo Tavo pirmasis įspūdis apie kolektyvą? Ar buvo lengva užmegzti kontaktą su choristais, choro vadove Dale Jurkoniene?

– Pirmasis įspūdis buvo labai geras, choristai priėmė šiltai ir draugiškai. Pasijaučiau lyg savoje erdvėje, tarp gerai pažįstamų žmonių. Su vadove D. Jurkoniene greitai atradome bendrų sąsajų, todėl bendravimas vyko natūraliai ir lengvai. Labai vertinu jos palaikymą, padrąsinimą nesustoti ir naudingus patarimus, kurių gavau per tris praktikos mėnesius.

– Kokias konkrečias užduotis Tau teko atlikti? Ar turėjai galimybę diriguoti, parinkti repertuarą, planuoti procesą?

– Turėjau plačią veiklos sritį: dirbau su choru repeticijose, mokiau balsų partijas, rinkau kūrinius Mišioms. Per kiekvienas pamaldas turėjau galimybę diriguoti ir groti vargonais.

– Ar buvo situacijų, kai reikėjo greitai spręsti problemas ar improvizuoti? Kaip su tuo susitvarkei?

– Rimtesnių problemų nepasitaikė, tačiau grojant giesmes ne kartą teko improvizuoti – jas pratęsti, pagražinti, padaryti išskirtines. Manau, kad tai sekėsi puikiai, nes viskas buvo daroma iš širdies.

Grojant giesmes ne kartą teko improvizuoti – jas pratęsti, pagražinti, padaryti išskirtines.

– Koks buvo Tavo santykis su choro skambesiu? Ar jis atitiko tavo muzikinį skonį, ar teko iš naujo prisijaukinti jo estetiką?

– Teko šiek tiek jaukintis choro skambesį, bet tai nebuvo sudėtinga, kadangi didelę dalį atliekant giesmes užima tikėjimas.

– Ar pavyko repeticijose sukurti erdvę kūrybiškumui? Kaip reagavo kolektyvas, kai siūlei savo idėjas?

– Kolektyvas mane skatino teikti idėjas ir išsakyti savo mintis, nes juos visus džiugino jaunas žmogus tarp jų. Choro vadovė taip pat palaikė ir papildė mano idėjas savo įžvalgomis. Tai leido mums kartu atrasti naujų kūrybos sprendimų.

– Ką naujo išmokai stebėdama patyrusį dirigentą dirbant su choru? Kas Tave labiausiai nustebino?

– Esu mačiusi daug dirigentų, tačiau ši vadovė mane nustebino  ramybe ir profesionalumu. Net ir neapibrėžtose situacijose ji išlieka rami, nesutrinka ir nesukelia papildomo streso aplinkiniams. Būtent šios savybės mane ypač įkvėpė – norėčiau jas ugdyti ir savyje. Tokia vadovės pozicija leidžia repeticijoms vykti sklandžiai: net jei kas nors nepavyksta, choras to nepajaučia, viskas vyksta ramiai ir konstruktyviai.

– Kaip reagavai į kritiką ar pastabas iš vadovės ar choristų? Ar jos Tave skatino tobulėti, ar, atvirkščiai, buvo sunku priimti?

– Kritiką priimu ramiai. Tikiu, kad būtent iš jos galime daugiausia išmokti. Svarbu gebėti atskirti konstruktyvią kritiką nuo nereikalingos, bet priimti ją visada verta.

– Koks momentas per praktiką Tave labiausiai pradžiugino ar įkvėpė?

– Labiausiai pradžiugino, kad jau antrojo susitikimo metu vadovė man leido groti ir diriguoti per Mišias. Tai mane labai įkvėpė ir paskatino dar labiau stengtis.

– Kaip manai, kokį įspūdį palikai chorui? Ko, galbūt, iš Tavęs išmoko jie?

– Manau, kad palikau gerą įspūdį, nes choristai jau laukia manęs sugrįžtančios. Ko jie išmoko iš manęs, reikėtų klausti jų pačių, bet tikiu, kad bendrystė buvo abipusiškai naudinga.

– Kaip tavo muzikinės studijos padėjo praktikoje? Ko, Tavo manymu, universitete dar trūksta ruošiantis realiam darbui su choru?

– Pasirinkau šį universitetą būtent dėl to, kad, mano akimis, jis suteikia daug praktinių galimybių. Dirigavimo ir vargonų studijos man netrukdė vienos kitoms. Priešingai – leido užtikrintai diriguoti, groti per Mišias ir dirbti su choru. Iš dėstytojų gaunu daug vertingų žinių, būtinų mano specialybei.

– Ką ši praktika Tau atskleidė apie save – kaip žmogų, muzikantę, lyderę?

– Ši praktika man parodė, kad darydamas viską iš širdies gali pasiekti kur kas daugiau. Ji dar kartą įrodė, kad sukauptos žinios ir patirtis praverčia visur, todėl jas reikia nuolat plėsti. Džiaugiuosi, kad nesu apsiribojusi viena specialybe, nes kelių sričių žinios leidžia būti lankstesnei ir naudingesnei įvairiose situacijose.

– Jeigu galėtum šią patirtį paversti vienu muzikiniu kūriniu ar simboliu – kas tai būtų? Kodėl?

– Tai būtų Kazio Daugėlos „Šv. Kazimiero choralas“. Šis kūrinys, kaip ir mano praktikos patirtis, alsuoja ramybe. Jame atsikartojantys „Pulkim ant kelių“ motyvai primena pirmąjį susitikimą su choru – jautrų ir įsimintiną.

– Kokį dalyką nori išsaugoti iš šios patirties kaip vidinį kompasą tolesniame kelyje?

– Labiausiai noriu išsaugoti bendrystę su šiuo choru ir jo vadove. Planuoju bent kartą per mėnesį apsilankyti, nes tai ryšys, kurio nenoriu prarasti.