Išskirtinio pastatymo vizualinį veidą kuria kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė. Jos kūryba – tarsi kelionė į Meksikos kultūrą, žaisminga improvizacija su audiniais, o kartu ir asmeninis sugrįžimas į kūrybos gyvenimą po sunkios ligos.
– Pasak spektaklio režisierės Viktorijos Streičos, „Figaro vedybos“ – tarsi meksikietiška telenovelė, kurioje susipina intrigos, verda aistros. Ar būtent ši nuotaika tapo pagrindiniu raktu pradedant kurti operos kostiumus? Ar todėl įkvėpimo vykote ieškoti net į Meksiką?
– Taip, pagrindinę spektaklio koncepciją pasiūlė Viktorija ir man tai buvo gana smagus iššūkis, nes iki tol meksikietiškas telenoveles praktiškai mačiau tik kelis kartus paauglystėje. Todėl kūrybos procesą teko pradėti nuo jų pažinimo: žiūrėti, analizuoti personažų estetiką, spalvas, emocijų teatrališkumą.
Mano pačios kelionė į Meksiką buvo netikėtas sutapimas, nes kiek anksčiau, nei gavau pasiūlymą kurti kostiumus, buvau pradėjusi svajoti apie kelionę į Meksiką. Kai Viktorija užsiminė, kad spektaklio stilistika bus įkvėpta būtent Meksikos, supratau, kad žūtbūt turiu ten nuvykti.
Keliavau su keliomis bendramintėmis. Norėjosi pamatyti spalvų, aplinką, žmones ir tą gyvą kultūros pulsą, kuris vėliau galėtų persikelti į kostiumų pasaulį scenoje.
– Esate minėjusi, kad įkvėpimo dažnai semiatės iš fotografijų. Ar šįkart buvo taip pat, ar vis dėlto gyvoji Meksika tapo svarbiausiu įkvėpimo šaltiniu kuriant šį spektaklį?
– Pačių ryškiausių Meksikos spalvų gal net neteko pamatyti, nes gyvenome džiunglėse, Puerto Morelose, apsuptame civilizacijos nepaliesto gamtos gaivalo.
Mano kelionė iš tiesų buvo tarsi savotiška reabilitacija po ligos. Tad gėriau visas tas vaiskias spalvas ir Karibų jūros gaivą į save dideliais gurkšniais.
– Ar buvo personažas, kurio kostiumą kurdama patyrėte daugiausia kūrybos džiaugsmo? Kas tai lėmė?
– Negalėčiau išskirti vieno konkretaus personažo. Iš tiesų visas spalvų ryškumas ir energija tiesiog tvyrojo mano galvoje – net mano pačios aprangoje tuo metu. Kuriant kostiumus viskas tarsi natūraliai liejosi į bendrą vaizdą. Buvo labai smagu matyti sau pačiai nebūdingų derinių rezultatus, kurie tikrai džiugina akį.
– Kuris kostiumas šiame spektaklyje pareikalavo daugiausia techninių sprendimų ar kūrybinės improvizacijos?
– Na, šis spektaklis, kaip ir daugelis kitų, turėjo vieną gana praktinį iššūkį – buvo sudėtinga rasti tinkamų audinių ir dar tiek, kiek reikėjo. Manau, kad man pukiai pavyko išspręsti šį klausimą. Tiesiog pradėjau kurti audinius pati, naudodama aplikacijas, jungdama skirtingus fragmentus ir juos transformuodama į kostiumus.
– Minėjote, kad spektaklyje labai svarbus pertekliaus efektas. Spalvų – daug, gėlių ir blizgesio – irgi su kaupu. Kaip pavyko rasti ribą tarp stilizuoto šaržo ir tiesiog estetikos?
– Man atrodo, kad Meksika kultūriškai labai turtinga ir spalvinga – joje daug sluoksnių, daug stilistikų, ir tas eklektiškumas iš tiesų labai gyvas ir įkvepiantis. Tačiau net ir tokioje gausoje, turint skonį, galima labai gražiai žaisti spalvomis, tekstūromis ir aksesuarais. Ten visko tarsi daugiau – daugiau spalvų, daugiau detalių, daugiau emocijų. Telenovelėse būna ypač sustiprintas emocijų intensyvumas. Man atrodo, kad būtent tą gyvą, spalvingą ir šiek tiek padidintą pasaulio jausmą mums ir pavyko perteikti kuriant šį spektaklį.
– Praverkime kūrybinės virtuvės duris: gyvenate Vilniuje, tačiau „Figaro vedybos“ kuriamos Kaune. Kaip dažnai tenka vykti į repeticijas ir kaip vyksta bendradarbiavimas su kūrybine komanda?
– Šį kartą prie kūrybos grįžtu po metų pertraukos, todėl išvažiuoti į Kauną man net labai smagu.
Taip, su šeima gyvename Vilniuje, bet vyras puikiai susitvarko su mūsų vaikais ir išleidžia mane dviem ar trims dienoms į Kauną, kai vyksta kostiumų primatavimai. Nakvynė gimtuosiuose namuose pas mamą (Kotrynos mama – aktorė Inesa Paliulytė, – aut. past.) – geriausias poilsis.
Taip ir kursuoju tarp Vilniaus ir Kauno. Pats kūrybos procesas visada yra komandinis – dirbame kartu su režisiere, scenografu. Kai jau atiduodu eskizus siuvyklai, tuomet dirbame su sukirpėjomis, siuvėjomis, skrybėlių meistre. Vyksta primatavimai, korekcijos.
Aš tarsi pradėjau naują gyvenimo etapą, kuriame atsirado labai daug spalvų. Man be galo smagu tomis spalvomis tiesiog pasitaškyti – su visu vidiniu energijos užtaisu.
– Spektaklį kūrėte drauge su scenografu Artūru Šimoniu. Jūsų kostiumuose – spalvų ir formų gausa, jo scenografijoje – minimalizmas, saikas. Ar lengvai radote bendrą kūrybinę kalbą?
– Su Artūru kuriame nebe pirmą kartą. Net ir „Figaro vedybas“ jau esame kartu kūrę Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje. Be galo gera dirbti su žmogumi, kurio estetiką pažįsti – saiką ir minimalizmą. Tai suteikia daugiau kūrybos laisvės ir erdvės pasireikšti. Labai džiaugiuosi mūsų bendradarbiavimu.
– Teatro kostiumai dažnai turi gyventi ilgą sceninį gyvenimą. Ar sunku derinti estetiką su praktiškumu?
– Taip, šį kartą tokių iššūkių tikrai buvo. Pavyzdžiui, renkantis šilką – spalva idealiai tiko, audinys gražus, bet iš karto kilo klausimas dėl priežiūros. Šilkas – gana jautrus audinys, jo negalima paprastai skalbti. Spektaklių daug, kostiumas dažnai būna tik vienas, tad visada galvoji, kaip jis gyvens toliau. Darbas jau padarytas, sprendimai priimti, todėl dabar belieka tikėtis, kad pavyks išvengti susitraukusių audinių ir kad kostiumai sceninį gyvenimą atlaikys sėkmingai.
– Esate pavadinusi save pasteliniu žmogumi, kuriam artimi subtilūs pustoniai. Ar dirbant su „Figaro vedybų“ kostiumų ryškia, sodria spalvų gama teko peržengti savo komforto zoną?
– Oi, ne. Aš tarsi pradėjau naują gyvenimo etapą, kuriame atsirado labai daug spalvų. Man be galo smagu tomis spalvomis tiesiog pasitaškyti – su visu vidiniu energijos užtaisu. Tai buvo labai gyvas kūrybos procesas.
– Dėl onkologinės ligos kuriam laikui teko padaryti kūrybos pauzę ir susitelkti į sveikimą. „Figaro vedybos“ KVMT – pirmas didelis operos projektas po pertraukos. Ką Jums pačiai reiškia sugrįžti į kūrybinį gyvenimą?
– Man, visų pirma, tai didelis džiaugsmas. Žinoma, kartu būna ir savotiškų kūrybos kančių – kol gimsta idėjos, kol jos išnešiojamos, kol susiformuoja visas procesas. Tačiau vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad pats darbas, kurį labai myliu, man visada suteikia pilnatvės jausmą.
– Spektaklio veiksmas vyksta senovėje. Ar kurdama kostiumus galvojote apie šiandienos žiūrovą?
– Tiesą sakant, labiau galvoju apie personažus – aktorius ir solistus, kurie tuos kostiumus vilkės scenoje.
Kalbant apie mūsų „Figaro vedybas“, iš režisierės gavau prašymą šiek tiek atsispirti nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos ir devintojo dešimtmečio estetikos. Todėl tas telenoveliškas, šiek tiek perdėtas stilius su įvairių laikotarpių ir nuotaikų elementais susijungė į savotišką kostiumų stilistinę mišrainę.
– Kodėl, Jūsų manymu, W. A. Mozarto opera „Figaro vedybos“ išlieka aktuali šiandien?
– Kaip kalbėjome su režisiere V. Streiča, šioje operoje itin ryškiai atsiskleidžia paradoksas: laisvė tampa privilegija, o priklausomybė – kone norma. Tai neišvengiamai primena ir mūsų laiką. Be to, W. A. Mozarto muzika, kaip ir meilė, lieka amžina – kaip ir žmogaus gudrumas, intrigos, apgavystės. Jų visada buvo ir bus.
– Jūs abu su vyru, teatro dailininku-dekoratoriumi Remigijumi Jančausku, esate laisvai kuriantys menininkai. Kaip toks gyvenimo būdas veikia šeimos kasdienybę ir vaikų auginimą?
– Sakyčiau, taip gyventi dar įdomiau. Neįsivaizduoju mūsų, dirbančių nuo devintos iki penkių. Būdami menininkai, turime daug daugiau laisvės ir galimybių kurti įvairiapusiškai. Kūryba juk nebūtinai vyksta tik teatro scenoje – ji gali atsirasti kuriant namų aplinką, netgi formuojant sodą. Man atrodo, kad toks gyvenimo būdas leidžia kūrybai natūraliai susipinti su kasdienybe.
– Pagaliau įsikraustėte į savo naujus namus Vilniuje. Ar turite juose mėgstamą vietelę?
– Mėgstamiausia vieta turbūt būtų mūsų veranda, bet ji dabar tapusi vaikų žaidimų zona. Todėl mano kūrybos vieta dažniausiai yra mano... lova. Ten galiu piešti, fantazuoti, svajoti.
– Jūsų šeimoje labai stipri moterų linija. Jūs, mama, močiutė – visos talentingos ir žinomos. Ar jaučiate ypatingą tarpusavio ryšį? Ar jis Jus įkvepia?
– Taip, su mama mūsų ryšys be galo artimas ir stiprus. Kalbamės kasdien, ji dažnai atvažiuoja pas mus į Vilnių. Esame kartu kūrusios ne vieną spektaklį. Su mama žiūrime ta pačia kryptimi, dažnai viena kitą suprantame iš pusės žodžio ar net tylos.
Lygiai tokiu pačiu giliu ryšiu pasižymėjo ir mano santykiai su šviesaus atminimo močiute – Kira Katerina Daujotaite. Ji – viena iš modernaus šokio pradininkių Lietuvoje, choreografė ir pedagogė, man visam gyvenimui liko vienas brangiausių žmonių. Dar tada, kai močiutė buvo gyva ir aš neturėjau dukros, jau žinojau, kad jei kada nors turėsiu dukrą, jos vardas bus Kira. Taip dukra gavo savo vardą dar būdama mano įsčiose.
– Esate pasakojusi apie mamos, aktorės I. Paliulytės, rūpestį ir nuolatinį buvimą šalia. Ką jums reiškė jos palaikymas ligos laikotarpiu?
– Tas ryšys man reiškia labai daug. Mama visomis savo jėgomis buvo šalia visą tą laikotarpį. Tačiau dažnai mačiau, kad jai buvo net sunkiau nei man pačiai. Aš visą tą kelią ėjau labai optimistiškai – 100 proc. žinojau, kad pasveiksiu. Todėl buvo skaudu matyti mamą taip išgyvenančią. Kartu ją ir labai suprantu. Juk pati esu mama ir kai mano vaikams būna net paprasta sloga ar kosulys, labai jaudinuosi. O man juk buvo ne visai sloga (šypsosi).
– Kai gyvenimas priverčia sustoti, dažnai keičiasi vertybių skalė. Kas Jums šiandien atrodo svarbiausia? Ar po šios patirties kitaip žiūrite į darbą, kūrybą, žmones?
– Niekada negalvojau, kad taip pasakysiu, bet šiandien svarbiausia sau esu aš pati. Man atrodo, kad liga tam tikra prasme buvo tarsi ženklas atsigręžti į save. Žinoma, tas ženklas nebuvo lengvas, bet džiaugiuosi, kad jį pamačiau, išgirdau, suvokiau. Dabar stengiuosi daugiau dėmesio skirti sau, savo vidinei būsenai ir tam, kas iš tiesų man svarbu.
Po šios patirties į daugelį dalykų žiūriu kitaip – ir į žmones, ir į darbą teatre. Išmokau ir tebesimokau aiškiau nubrėžti ribas.
– Jūsų istorijoje daug šviesos ir humoro net sudėtingiausiomis akimirkomis. Ar humoras Jums – savotiška gynyba, vaistas nuo buvimo, kaip pati pasakėte, statistiniu vienetu?
– Turbūt taip... Man atrodo, kad humoras labai padeda – jis leidžia šiek tiek atsitraukti nuo situacijos, pamatyti šviesą net ir sudėtingais momentais. Man tai buvo savotiškas būdas išlaikyti vidinę pusiausvyrą ir tikėjimą, kad viskas bus gerai.
Mano močiutė buvo nepaprastai optimistiška ir į daugelį dalykų žvelgdavo per humoro prizmę. Manau, kad šį bruožą paveldėjau iš jos. Esu įsitikinusi, kad be humoro mano kelias būtų buvęs kur kas sunkesnis. Nors, kaip jau sakiau, nė minutės nesuabejojau, kad pasveiksiu.
– Jei šiandien galėtumėte padrąsinti tuos, kurie išgirdo sunkią diagnozę… Ką sakytumėte?
– Pirmiausia – neprarasti vilties ir tikėjimo. Su viltimi bet kokia pabaiga yra ypatinga. Nesvarbu, koks kelias laukia: ar sveikimas, ar tiesiog perėjimas į kitą būvį – su viltimi viskas tampa kur kas šviesiau.
Labai svarbu išlaikyti pozityvumą. Kuo pozityviau priimame net ir pačias sunkiausias žinias ar diagnozes, tuo lengviau jas išgyvename. Jei pasiduodame tik tamsioms mintims, viskas tampa juoda.
Dar vienas dalykas, kurį pati labai aiškiai suvokiau, – išgirdus diagnozę verta sustoti ir paklausti savęs, kodėl taip nutiko. Mano atsakymas buvo paprastas: turbūt per mažai mylėjau save. Todėl šiandien man labai svarbu priminti sau ir kitiems: nepamirškime mylėti save!
Naujausi komentarai