Kauno kamerinio teatro kolektyvas skaičiuoja paskutines valandas prieš premjerą. Penktadienį čia pristatomas garsusis Renesanso literatūros šedevras "Dekameronas".

Šios epochos literatūrą apgyvendinti scenoje teatras ryžosi dar 1993 m., sumanęs pastatyti Francois Rabelais veikalą "Gargantiua ir Pantagriuelis". Vykstant teatro pastato rekonstrukcijos darbams, tarp statybų dulkių ir kalkių, kūrybinei grupei kilo idėja surengti teatralizuotą žaidimą – puotą maro metu.

Ankštoje teatro kavinukėje aktoriai ir žiūrovai sėdo prie bendro stalo, vaišinosi vynu ir mėgavosi gurmaniškais tekstais, imituodami slaptą bendraminčių ložę, suvienytą renesansiškos gyvenimo džiaugsmo dvasios. Statybų maras baigėsi, o miniatiūrinės kavinės kapsulėje uždarytas spektaklis gyvuoja jau dvidešimt metų.

Šiandien teatro kūrybinė grupė tęsia netradicinę Renesanso literatūros pateikimo scenoje idėją ir pristato didįjį šios epochos humanistą – Giovanni Boccaccio. Jo "Dekameronas", dažnai vadinamas žmogiškosios komedijos vadovu, skelbia, kad žmogus su visomis savo dvasios stiprybėmis ir kūno silpnybėmis bei pats gyvenimas yra didžiausia vertybė ir gėris.

Šį kartą raktu sceniniam kūrinio sprendimui tapo ne netradicinė erdvė, kaip "Gargantiua ir Pantagriuelio" pastatyme, o choreografija. Originalų scenos judesį spektakliui kūrė choreografas, Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto trupės vadovas Dainius Bervingis. Muziką spektakliui sukūrė kompozitorė Zita Bružaitė, kostiumus – Daiva Petrulytė, scenografiją – Sergejus Bocullo. Spektaklio režisierius – Aleksandras Rubinovas. Kamerinėje erdvėje suvienijęs literatūrą, choreografiją ir muziką, šis žaismingas spektaklis žada vitališką atmosferą, dinamišką reginį ir sveiko humoro dozę.

Pats G.Boccaccio "Autoriaus baigiamajame žodyje" teigia, kad jo apsakymai gali ir kenkti, ir į naudą išeiti. Kaip ir ginklai – ir saugantys gerovę tų, kurie nori taikiai gyventi, ir žudantys žmones. "Tą pat galiu pasakyti ir apie savo noveles. Kas norės iš jų pasisemti blogų pavyzdžių ar blogų darbų, niekam nedraudžiama: stengdamasis ką blogo iš jų išspausti ir išpešti, gal ką ir aptiks. O kas ieškos jose naudos ir gėrio – taip pat nenusivils", – rašo jis. Svarbu, kad jas skaitytų tinkamu laiku tokie žmonės, kuriems jos parašytos. Jei kas turi kalbėti poterius ar kepti vėdarus, tegu tai ir daro.

Spektaklis be galvosūkių

Tai spektaklis suaugusiesiems, bet manau, kad jis artimesnis jauniems žmonėms, kuriems meilės ir erotikos spinduliavimas yra natūralus.

Choreografas D.Bervingis neslepia: šio spektaklio kūrimas jam nebuvo rutina. Iššūkių kėlė gerokai mažesnė nei Kauno valstybinio muzikinio teatro scena ir pats kūrinio žanras – komedija.

– Kokios buvo jūsų mintys, gavus pasiūlymą kurti choreografiją dramos spektaklyje "Dekameronas"?

– Ne pirmi metai dirbu teatre ir esu susidūręs su įvairiais žanrais. Šis pastatymas man įdomus tuo, kad tai yra komedija. Komedijos žanras įpareigoja, nes skoningai prajuokinti publiką visada yra iššūkis. Šiame kūrinyje yra daug meilės, erotinių scenų, kurias reikėjo išspręsti per šokį. Mano uždavinys buvo sukurti humoristines  meilės scenas, kad tai nebūtų vulgaru, o skoninga ir stilinga.

– Ar scenos judesiui turėjo įtakos veikalo epocha?

– Pakalbėję su režisieriumi, nusprendėme neįsipareigoti Renesansui. Tad aš nesusisaisčiau su tuo laikotarpiu, o kūriau šiuolaikinį ar modernų judesį, kuriame nėra epochos bruožų. Spektaklyje yra daug ne tik humoro, bet ir absurdo elementų, o tai jau šiuolaikinio mąstymo bruožai, todėl ir judesys turi atitikti šių dienų žmogaus mąstyseną.

– Kuo darbas Kauno kameriniame teatre buvo išskirtinis?

– Šiame kolektyve dirbu jau ne pirmą kartą ir man smagu į jį grįžti. O šio darbo specifika yra ta, kad kamerinėje erdvėje žiūrovas yra labai arti scenos. Muzikiniame teatre mes pripratę prie plačių, paryškintų judesių, kurie turi veikti iš toli, o čia choreografija turi būti subtili, labai tiksli ir natūrali. Manau, kad toks mažas atstumas labiau įpareigoja ir aktorius, nes sunkiau paslėpti klaidas ar netikslumus, žiūrovai mato kiekvieną siūlę.

– Kaip manote, ar šiuolaikiniam žiūrovui apskritai gali būti įdomus "Dekameronas", parašytas XIV a.?

– Manau, kad šis spektaklis gali orientuotis į jaunimą. Atsargiau laukiu vyresnių žmonių, kurių požiūris apribotas religinių ar kitokių įsitikinimų, reakcijos. Bet kokiu atveju, žmogus turi žinoti, kur eina. Be jokios abejonės, tai spektaklis suaugusiesiems, bet manau, kad jis artimesnis jauniems žmonėms, kuriems meilės ir erotikos spinduliavimas yra natūralus.

– Kas jums pačiam buvo svarbu šiame darbe, kokius uždavinius sau kėlėte?

– Ir šiame, ir kituose darbuose aš noriu, kad mano kūrinys netaptų neišsprendžiamu galvosūkiu žiūrovui – ką aš norėjau pasakyti? Noriu kurti tokį judesį, kad žiūrovas suprastų, ką mato.

Keičiasi laikai, bet ne ydos

Z.Bružaitei "Dekamerono" muzikos kūrimas tapo tęstine pažintimi su senosiomis epochomis. Pernai rugsėjį įvyko jos sukurtos kantorijos "Lumen fidei" premjera. Tąkart inspiruota viduramžių kūrėjos Hildegardos von Bingen tekstų, kompozitorė natūraliai perėjo į G.Boccaccio registrą.

– Ar jums artima Renesanso epochos dvasia, ar esate asketiškas žmogus? – paklausėme Z.Bružaitės.

– Kaip žmogus, pagal gyvenimo būdą, skrajojimus, nuolat iškylančius troškulius, smalsumą (pažinimo, potyrių ir pan.) negalėčiau įsivardyti labai asketiška. Tačiau nutolęs laikas labai mane vilioja – ypač viduramžiai. Iš jų dažnai pasiskolinu asketizmą (dvasinį taupumą, santūrumą) kaip kūrybinį įrankį savo muzikai. Tų įrankių naudoju įvairiausių – ir šokio stichiją, ir vitališkus džiazo, folkloro elementus ir t.t. Įvairių raiškos atspindžių yra beveik kiekviename – mažesniame ar didesniame kūrinyje (keletas neseniai sukurtų – "Lumen fidei" Hildegard von Bingen tekstais, "Du bist mein" bei "Ich sag, der Sommer ist nie..." viduramžių anonimų tekstais).

– Kaip manote, ką naujo "Dekameronas" gali pasakyti šiandienos žmogui arba kuo jis gali būti įdomus šiandien?

– G.Boccaccio "Dekameroną" pažinau daugiau kaip prieš 20 metų ir prisipažįstu, kad tuo metu jį perskaičiau su pertraukomis, nenuosekliai. Šiandien "Dekameronas" man reflektuoja ir taurius dalykus, ir geismo paslydimų paraleles, mūsų kasdienybės palydoves, nekintamas šio laiko ydas. Tik retorika ir personažų apdaras pasikeitė, o visa kita galime atrasti savo-mūsų gyvenimuose. Tačiau ir anuomet, ir dabar, perskaičius noveles, vėl ir vėl sužavi vaizdingas išsikalbėjimo momentas.

– Nuo ko pradėjote kurti muziką šiam spektakliui, kas buvo atspirties taškas?

– Niekada negaliu įvardyti vieno ar dviejų dalykų, kuriuos pavadinčiau kūrybos pradžia. Visada yra tam tikras elementų kompleksas, fonas. Tad ir šiuo atveju – pirmasis knygos perskaitymas, keli kinematografijos pavyzdžiai, paskutinis didelis kūrinys "Lumen fidei", paženklintas viduramžių monofoninio giedojimo ar Renesanso madrigalinių atšvaitų. Pradėjus galvoti ar kurti muziką būsimam spektakliui, dar nebuvau spėjusi išsikelti iš senųjų epochų. Čia tiesiog buvo sutapimas...

– Esate ne vieno spektaklio muzikos autorė, kūrusi ne vienam teatrui. Ar muzika teatrui jums pačiai yra svarbi jūsų kūrybos dalis?

– Mėgstu kartoti, kad mano muzikos teatre nėra daug, tačiau mano muzikoje yra daug teatro. Ir kadangi mėgstu pati būti savo garso lauko režisiere, nelabai ilgiuosi savo muzikos teatrinėje aplinkoje, nebent įdomią medžiagą lydi išskirtinai pagarbus tonas nepagrindinį vaidmenį atliekančiai muzikai. Toks jis yra Kauno kameriniame teatre.

Kas? premjera G.Boccaccio "Dekameronas".
Kur? Kauno kameriniame teatre.
Kada? balandžio11–13, 25, 27 d. 18 val.