Prieangio metaforos

Vilniuje gyvenanti K.Inčiūraitė savo kūryboje žiūrovą skatina aktyviai įsitraukti į prasmių kūrimą. Jai svarbu istorija, tačiau ne kaip praeities fiksavimas, o kaip dabartinio gyvenimo suvokimo pagrindas – tai galime matyti ir šioje parodoje. Ne veltui, anot menotyrininkės Laimos Kreivytės, K.Inčiūraitė laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių menininkių.

Lipant į ketvirtą pastato aukštą, kuriame ir yra įsikūrusi POST galerija, laiptai ūmai tampa statesni. Trečio ir ketvirto aukšto sankirtoje vis dar rymo Gedimino Mažino kūrinys "Ramentas kampui" – beveik prieš metus vykusios parodos "Mind The Object #2" vienas iš eksponatų. Manevruodami gudriais žodžiais, galėtume sakyti, kad šis kūrinys kiek paliečia ir K.Inčiūraitės parodą. Žmogus dūla kaip žemė ir nieko čia nepakeisi. Tačiau manevruoti nereikia. G.Mažino kūrinys čia tiesiog rymo, ir taškas.

K.Inčiūraitės parodą pirmiausia galima išgirsti. Garsios japonų švilpautojos Mariko Tagaki atliekamos Japonijoje populiarios amerikietiškos melodijos iš tiesų kiek šaižiai pereina ausimis. Šis švilpavimas papildo, o gal tiksliau būtų sakyti, tampa pagrindu menininkės eksperimentiniam filmui "Fragmentas kaip priežodis".

Emigracijos dilemos

Šiuo filmu menininkė nukelia mus į XX a. pradžią Japoniją. Kaip primena pati menininkė, 1924 m. Amerikos federaliniu įstatymu japonams buvo uždrausta emigruoti į JAV. Svarbu paminėti ir kitą faktą – tuo metu Amerika apribojo daugelio užsienio šalių gyventojų atvykimą, ne vien tik japonų. Sutapimas tai ar ne, tačiau būtent tie metai dėl ekonomikos klestėjimo dar yra įvardijami kaip Triukšmingieji dvidešimtieji metai.

Kodėl tai tampa svarbu? Visuose trijuose parodoje eksponuojamuose kūriniuose K.Inčiūraitė nagrinėja dykumėjimo temą. Tačiau ne iš ekologinės perspektyvos, kai dykumėjimas reiškia pažeistą dirvos augalinę dangą, dėl kurios didėja erozija ir dirva degraduoja, o iš politinės, socialinės ir tuo pačiu metu kultūrinės.

Šioje parodoje kyla vienas labai šiuo metu opus klausimas – ar imigrantai pamaitina, ar kaip tik pažeidžia žemės, kurioje įsikuria, dirvą?

Visur esu aš

Erozija nuolatos vyksta ir čia nieko nepakeisi. Kitame kūrinyje, įvardintame "Masačusetsas. Vašingtonas", menininkė nuklysta į savo mamos išgyventą patirtį, kai moteris keliavo po Ameriką ir fotografavosi ties kiekvienu svarbesniu ar įstabesniu pastatu. Kaip rašo pati parodos autorė, toks elgesys šiandien gali sukelti šypseną, tačiau atsitinka priešingai: fotografavimasis bet kur ir bet kada dar ir šiandien išlieka nesuprantama būtinybe.

Šiame kūrinyje svarbus ne tik K.Inčiūraitės perpieštos mamos kelionių nuotraukų akimirkos ir piešiniuose paliktas tik moters siluetas, bet ir tai, kad keičiantis laikui nesikeičia žmonių poelgiai. Poreikis įamžinti save, pabrėžti tai, kad aš buvau, aš mačiau ir aš patyriau, vis labiau auga. Ir šis poreikis dar labiau išauga su ta mintimi, kad kažkas buvo patirta kitoje šalyje ar žemyne.

Kiek buvimas visiškai svetimoje aplinkoje gali mus pakeisti – mūsų mąstymą, pasaulėžiūrą ir vėliau net elgesį – ir kiek mes galime pakeisti aplinką, kurioje atsiduriame. Sukeliame toje aplinkoje eroziją ar atvirkščiai – išmokstame tai atitolinti?

Po veidmainystės skraiste

Trečias kūrinys pavadintas kaip ir pati paroda – "Dykumėjimu". Užtamsintoje galerijos salėje ant grindų patiesti minkštos medžiagos kilimai su tokiais pat minkštais spygliais. Kai kuriose vietose po kilimu paslėptos garso kolonėlės skleidžia žemo dažnio vibracijas – vaizdas primena garso jūrą. Ant sienos – vaizdo instaliacija. Iš įvairių geltonų atspalvių sudėlioti kvadratėliai juda ir primena nuolatos šviečiančią saulę.

Jautiesi it atsidūręs keistoje dykumoje: saulė šviečia, tačiau tvyro tamsa; girdėti garsas, tačiau neaišku koks. Pati dykuma – minkštai spygliuota. Svarbu čia tampa ir žemų garso dažnių vibracijos. Iš tiesų tai daina, kuri skirta pranašo Mahometo pasveikinimui. Sutapimas ar ne, tačiau ši daina buvo adaptuota Kanados vaikų chorui, kuris šv.Kalėdų proga prieš metus ją atliko. Panašiu metu ši šalis pažadėjo priimti daugiau negu 20 tūkst. pabėgėlių. Tai žinant, projekcijoje šviečianti saulė staiga įgauna visai kitokią prasmę, o ir šio minkšto kilimo su spygliais interpretacija pasikeičia.

Menininkė pateikia, tačiau iki galo nesiima išplėtoti minties: Mahometas, būdamas garbaus amžiaus, vedė devynerių metų mergaitę Ališą, – jį sveikinantį kūrinį vėlgi atlieka vaikai. Pats šio kūrinio pavadinimas, pakartojantis ir parodos pavadinimą – "Dykumėjimas", čia iš tiesų įgauna nelengvą svorį. Anot pačios menininkės, čia dykumėjimą galima suvokti kaip laiko ir erdvės susitraukimą, kai šis erdvėlaikis taip stipriai susipina vienas su kitu, jog iš geresnio gyvenimo pažadai ima mirguliuoti kaip dykumos peizažas.

"Tolerancija ir veidmainystė maišosi tarpusavyje, pakyla it smėlio dulkės ir uždengia horizontą..." – rašo K.Inčiūraitė. Ši netikra saulė iš geltonų kvadratėlių, žemo garso dažnio vibracijos, iš kitos patalpos ataidintys Mariko Takagi švilpavimai ir pilka tamsa aplinkui sukelia iliuziją, kad smėlis ima girždėti burnoje, užpusto akis. Erozija žmonijoje, visuomenėje, emigracijos ir imigracijos temose tampa veidmainystės sinonimu.

K.Inčiūraitės parodos kūriniai laiko prasme apima nemenką istorijos dalį. Juose prasmės manevruoja nuo Japonijos ir JAV santykių, nuo islamo religinės dainos iki jų adaptavimo į krikščioniškąjį kontekstą, nuo lietuvės moters kelionių po Ameriką iki keliasdešimties tūkstančių pabėgėlių Kanadoje. Ima painiotis laikas ir erdvės. Galbūt dykumėjimas čia reiškia šių dviejų kontekstų išnarpliojimą ir atskyrimą. Tačiau ar tai įmanoma?

Kur? POST galerijoje.

Kas? K.Inčiūraitės personalinė paroda "Dykumėjimas".

Kada? Veikia iki gruodžio 1 d.