Laikinas tarsi mandala

Vienas žinomiausių Kauno gatvės meno kūrinių – prieš dešimtmetį menininkų Tado Šimkaus ir Žygimanto Amelyno ant buvusio avalynės fabriko „Lituanika“ pastato sukurta neofreska „Senelis išminčius“, vaizduojanti pypkę rūkantį senolį. Tai vienas pirmųjų didelio formato gatvės meno piešinių ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje, padėjęs pamatus tolesnei jo plėtrai.

Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vadovas Svaigedas Stoškus prisiminė prieš dešimt metų kilusias diskusijas, ar išduoti leidimą tokiam kūriniui. Pasak paveldo specialisto, menininkai paveldosaugininkų leidimą gavo lengvai, kadangi kūrinys išties gražus ir vertingas. „Senolis išminčius“ netgi tapo savotiška Kauno vizitine kortele. Tiesa, kūrinys gana laikinas, kadangi pastatas, ant kurio sukurtas piešinys, yra prastos būklės, tad vieną dieną bus griaunamas ar renovuojamas.

„Labai palaikau legalų gatvės meną, kai kūrinys sukurtas su pastato savininko ir valstybinių institucijų sutikimu. Manau, kad šie gatvės piešiniai puošia miestą ir atsveria bjaurius neteisėtus grafičius. Vis dėlto, nors sukurti legaliai, šie kūriniai paveldosaugiškai nesaugomi. Jei menininkas turi sutartį su savivaldybe, jie kartu ir rūpinasi kūrinio legalizavimu, tačiau daug kas priklauso ir nuo pastato savininko. Jei pastato tinkas ims byrėti, jį prireiks perdažyti, renovuoti ar griauti, kūrinio gali ir nebelikti. Gatvės menas iš esmės yra laikinas. Jis – tarsi tibetietiška mandala iš smėlio, kurią sukūręs, dešimtą dieną sunaikini. Tokios mandalos simbolizuoja materialaus pasaulio laikinumą“, – požiūrį išsakė S. Stoškus.

Nors pašnekovas pasisako už legalų gatvės meną, jo manymu, svarbiausi yra miesto bendruomenės interesai. Pasak Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vadovo, jei nelegaliai sukurtas kūrinys tampa visuomenei svarbus, valdininkai turėtų į tai atsižvelgti. Valdžios institucijos tarnauja žmonėms – tai principinė demokratijos nuostata.

„Puikus pavyzdys yra menininko Timotiejaus Norvilos kūrinys „Žvaigždžių sėjikas“ Karo muziejaus sodelyje, žavintis nuostabia idėja. Jis iš pradžių lyg ir buvo sukurtas nelegaliai, o vėliau dalyvavo „Kauno akcentų“ programoje ir buvo įteisintas. Kauniečiai ir miesto svečiai taip pat plūsta apžiūrėti menininko Vytenio Jako įkurtos „Kiemo galerijos“, garsinančios Kauną. Ši lauko galerija laviruoja ant legalumo ribos, tačiau ji tarnauja miestui ir yra tikrai gražesnė ir naudingesnė nei nutrupėjusi pilka siena, – kalbėjo S. Stoškus. – Jei gatvės meno kūrinys savo turiniu yra geras, neįžeidžiantis ir kuriantis kultūrinę vertę, sutvarkyti teisinius formalumus ir jį įteisinti galima visada. Mano nuomone, dažnai pradedame ne nuo to galo – menininką ar architektą įspraudžiame į teisės aktus, taip jam nukirpdami sparnus. Reikėtų paieškoti aukso vidurio ir dažniau atsižvelgti į miesto bendruomenės ir menininkų interesus. Gyvename demokratiškoje šalyje, tad valdžios institucijos turėtų tarnauti žmonėms, o ne atvirkščiai.“

Prižiūri savivaldybė

Nemažai miestą puošiančių gatvės meno kūrinių buvo sukurti 2017 m. startavusio Kauno savivaldybės projekto „Kauno akcentai“ ribose, kurio tikslas – papildyti miesto viešąsias erdves meno kūriniais ir suteikti galimybę Kauno menininkams realizuoti idėjas. Šių kūrinių būklę prižiūri savivaldybė.

Gatvės menas iš esmės yra laikinas. Jis – tarsi tibetietiška mandala iš smėlio, kurią sukūręs, dešimtą dieną sunaikini. Tokios mandalos simbolizuoja materialaus pasaulio laikinumą.

Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas patvirtino, kad legaliai sukurtų gatvės meno kūrinių apsaugos problema yra išties aktuali. Todėl menininkams rekomenduojama savo kūriniams rinktis jau apšiltintas sienas. Kartu Kauno miesto savivaldybė, prieš priimdama sprendimą dėl neofreskos finansavimo, visada įvertina informaciją, ar pastato savininkas neplanuoja jo šiltinti ar kitaip remontuoti sienas.

„Jei piešti norima ant dar neapšiltinto daugiabučio pastato fasado, siūlome šiuos darbus atlikti kartu. Pavyzdžiui, taip buvo sukurtas Timotiejaus Norvilos kūrinys „Skliautas“ Panerių gatvėje – atskleidė S. Rimas. – Vis dėlto bet kuriuo atveju joks viešojoje erdvėje esantis meno kūrinys neamžinas, visiems jiems prireikia priežiūros ar atnaujinimo darbų. Vienus objektus užtenka tiesiog periodiškai nuplauti, dalis nukenčia nuo vandalizmo. Už meno kūrinių: skulptūrų, paminklų, atminimo ženklų, neofreskų – priežiūrą mieste atsakingas savivaldybės Kultūros paveldo skyrius. Kasmet savivaldybės lėšomis atnaujiname keliolika objektų.“

Nors daug gatvės meno kūrinių Kaune yra legalūs, yra buvę atvejų, kai juos per klaidą nuo sienų nuvalė tvarką mieste palaikančių įmonių darbuotojai, galvodami, kad tai vandalizmo aktas. Tada menininkų buvo paprašyta kūrinius atkurti. Ieškodama išeičių, Kauno savivaldybė 2019 m. visus oficialius gatvės meno kūrinius pažymėjo specialiais ženklais – lentelėmis, informuojančiomis apie kūrinį.

Saugojimas sukuria nelygybę

Norvegijoje gyvenanti gatvės meno tyrėja, visuomenės geografė, kultūros mokslų daktarė Laima Nomeikaitė atkreipia dėmesį, kad gatvės menas tradiciškai yra trumpalaikis ir dinamiškas. Bandant šiuos kūrinius išsaugoti galima sukurti socialinės nelygybės gausių situacijų. Pasak tyrėjos, tai, kokie kūriniai verti išsaugoti, dažniausiai nusprendžia ekspertų taryba, kuri prielankumą neretai jaučia garsiems menininkams ir neofreskoms. Tad mažiau žinomų ar kitomis formomis kuriančių menininkų darbai gali likti neapsaugoti vien dėl to, kad jie nepatenka į šias grupes.

Neigiamą rezultatą gali turėti ir gatvės meno kūrinių įrėminimas organiniu stiklu – tai yra daroma kai kuriuose miestuose. Pasak L. Nomeikaitės, toks saugojimo metodas priešinasi gatvės meno kūrinio prigimčiai ir autentikai, taip jis praranda savo reikšmę. Gatvės menas turi būti prieinamas visiems, tačiau kūrinio apsauga iš miesto bendruomenės šią teisę gali atimti. Įrėminus žymiojo Banksy, prancūzų grafitininko Blek le Rat ar norvegų gatvės menininko Dolk’o kūrinius, sužinoję apie didelę jų vertę, pastatų savininkai ėmė savintis sienas. Pavyzdžiui, Norvegijoje, Bergeno mieste, pastato savininkas bandė išpjauti namo sienos dalį su menininko Dolk‘o sukurtu kūriniu, norėdamas jį pasilikti sau. Tiesa, to padaryti jam nepavyko – kūrinį, užpiešdami ant viršaus, sugadino protestuotojai, neleisdami jo pasisavinti.

„Nesipriešinant gatvės meno prigimčiai, geriausia jį tiesiog palikti tokį, koks jis yra. Darbui sunykus, atsiras vietos kitam įdomiam menininko kūriniui. Kita vertus, kūrinio sunykimas ar destrukcija gali sukelti nemalonių emocijų prie jo prisirišusiems žmonėms, – pastebėjo L. Nomeikaitė. – Tad ką daryti? Geriausias gatvės meno apsaugojimo būdas yra nuolat diskutuoti. Teisė vertinti kūrinio vertę ir jo išsaugojimo svarbą turi būti suteikta ne tik ekspertų tarybai, bet ir miesto bendruomenei. Taip bus išvengta nelygybės ir kitų neigiamų aspektų. Sprendžiant gatvės meno kūrinių likimą, valdžios atstovai turėtų paklausti vietos žmonių, ar jiems šis darbas yra svarbus. Jei taip, reikėtų stengtis jį išsaugoti. Jeigu kūrinys nyksta, svarbu išsiaiškinti, ar pats menininkas norėtų jį restauruoti, nes nemažai kūrėjų priešinasi tokiam gatvės meno kūrinių formalizavimui.“

Miesto bendruomenės galia

L. Nomeikaitė pabrėžė, kad vietinės bendruomenės vaidmuo yra labai svarbus išsaugant mėgstamus gatvės meno kūrinius. Pavyzdžiui, Norvegijos Bergeno Møhlenpris rajone vietos menininkas Argus buvo sukūręs trafaretą „What do you see?“, prie kurio bendruomenė emociškai prisirišo. Staiga valstybinės įstaigos darbuotojas nusprendė jį nuvalyti. Kilo protestų, o vietos gyventojai menininko paprašė darbą pertapyti. Kai Argus sutiko, protestai nurimo.

Pašnekovė pateikė ir kito Norvegijos miesto pavyzdį. Kristiansando miesto valdžiai ruošiantis nuvalyti gatvės menininko Sedino Zunico neofreską, vietos žmonės išreiškė pasipiktinimą dėl miesto tarybos ir kultūros paveldo ekspertų diktavimo, koks menas turi teisę egzistuoti, o koks ne. Po kelių protestų miesto taryba surengė referendumą, kuriame gyventojai balsavo, ar vertėtų palikti šį gatvės meno kūrinį. Nubalsavus kūrinio naudai, jis liko dar penkeriems metams. Net ir jiems praėjus, šis kūrinys vis dar yra savo vietoje.

„Gatvės meno laikinumas turi dvi puses. Viena vertus, šios meno formos dinamiškumas ir kintamumas daro ją demokratišką. Tačiau situacijos, kai miesto valdžia kūrinį nuvalo neatsiklaususi gyventojų, jau yra nedemokratiškas procesas, – mano gatvės meno tyrėja. – Miestų savivaldybės turėtų būti labai atidžios ir įsiklausyti į gyventojų poreikius. Nereikėtų pamiršti, kad žmonės prisiriša prie gatvės meno kūrinių, pradeda identifikuotis su jais, tad kūrinių sunaikinimas gali būti jiems skausmingas.“

Vertę parodo laikas

Pasak menotyrininkės Saulės Mažeikaitės, gatvės menas atsirado gana neseniai, tad dar nėra susiformavusių tradicijų, kaip elgtis su šiais kūriniais, ar juos saugoti. Specialistės teigimu, gatvės meno vertę dažniausiai atskleidžia laikas. Jei kūrinys praranda savo aktualumą ir nebedžiugina bendruomenės, natūralu, kad jis pamažu išnyks.

„Manau, kad gatvės meno kūriniai yra laikini savo esybe. Visų pirma, jie dažniausiai atspindi tam tikro laikotarpio visuomenės nuotaiką ir aktualijas. Be to, jiems sukurti naudojamos gana efemeriškos priemonės ir medžiagos. Todėl nieko keisto, kad su laiku šie kūriniai išnyksta ar būna pakeičiami kitais, – sako ji. – Žinoma, svarbų vaidmenį šiuo atveju vaidina ir visuomenė, ypač kai kalbame apie įvietintą meną. Jei miesto bendruomenei tam tikras kūrinys yra labai svarbus, ji gali išreikšti norą šį meną išsaugoti, o miesto valdžia turėtų į tai atsižvelgti. Vis dėlto, restauruoti kūrinį gali būti gana brangu. Be to, galbūt ne kiekvienas menininkas norės atkartoti savo seniai sukurtą kūrinį.“

S. Mažeikaitės nuomone, tikrai ne visą gatvės meną reikėtų bandyti išsaugoti, kadangi šiam žanrui būdingas laikinumo aspektas. Vertėtų saugoti nebent ypač aukštos meninės vertės kūrinius ir bendruomenei itin reikšmingus darbus. Svarbiausia, kad valdžios įstaigos tartųsi su visuomene ir nepriimtų sprendimų neatsižvelgusios į jos poreikius. Gatvės menas yra demokratiškas menas, tad valdžios sprendimai neturėtų būti nuleidžiami iš viršaus.

„Džiaugiuosi gyvuojančiais projektais „Kauno akcentai“ ir „Kuriu Vilnių“, leidžiančiais jauniems menininkams įgyvendinti šviežių idėjų miestų erdvėse. Skatinu nenuvertinti ir spontaniško gatvės meno vertės. Gatvės menas yra dialogo menas, skatinantis diskusijas ir atliepiantis visuomenėje tvyrančias nuotaikas ir įtampą. Tad labai svarbu jautriai į tai pažvelgti, visur netaikant tų pačių taisyklių, kurios gatvės meną paverstų pernelyg apgalvotu ir apskaičiuotu, – požiūrį išsakė S. Mažeikaitė. – Pasisakau už tai, kad žmonės galėtų išsikalbėti, diskutuoti ir išreikšti idėjas meno kūriniais, tad, mano nuomone, miestuose labai naudingos specialios grafičiams skirtos sienos.“