Tais metais 75-mečio proga jis surengė didžiausią personalinę parodą Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, o per penketą metų nutapė tiek naujų paveikslų, kad dabar gali užpildyti tris galerijos aukštus. Šis susitikimas paliudija menininko kūrybinį gyvastingumą ir kviečia įvertinti kūrybą visos gyvenimo patirties kontekste.

S.Stakauskas – įvairovės ir kūrybinio nerimo paženklintas žmogus. Nuo Dubysos krantų į pasaulį mokytis išvykęs vaikis studijavo keramikos, medžio, interjero, architektūros menines specialybes Telšiuose, Šiauliuose, Kaune. Studijos, įtraukiant tarnybos laiką sovietų armijoje, truko trylika metų, įgauta karinė sanitaro specialybė.

Stasys dar muzikavo (grojo trimitu), vaidino liaudies teatre, keliavo – su dailininkų grupėmis pasiekė Italiją, Graikiją, Alžyrą. Sukūrė šeimą, augino dukrą ir sūnų. Nuo 1966 m. dirbo M.K.Čiurlionio dailės muziejuje: Vaizduojamosios dailės skyriuje, ėjo Liaudies meno skyriaus vadovo pareigas, Skulptūros ir vitražo galerijoje (šioji veikė Sobore), kur įsimintiną muziejinę veiklą baigė 1989 m.

Oazėje. 2020. / S. Stakausko pav.

Vaikų kojelėmis atbėgo pedagoginio darbo dešimtmetis – dailės subtilybių teko mokyti trijų Kauno vidurinių mokyklų moksleivius. Tuomet – nauja naktinio sargo profesija ir pensija.

Greta tapybos, akvarelės, grafikos, skulptūros, keramikos dailininkas bandė jėgas freskos, mozaikos ir vitražo srityse. Gyvenimo įvairovė mirgėjo kūryboje, gobiamoje kasdien įtvirtinamo žmogiškumo.

Apie tai svarstyta eilėraštyje: gal vyturio trapios dainos smulki šukelė, "pataikiusi širdin, / Lyg vyturiui neleidžia man nurimt". Visą gyvenimą siela raibuliavo eilėmis – jos nugulė dviejose poezijos rinktinėse "Vilties spalva" (1998) ir "Pilko paukštelio trelės" (2007). Eilėraščiuose išryškėja nostalgiškas gimtosios žemės ir sielos ryšys, paprastos kaip žemės grumstas gyvenimo tiesos ieškojimas.

Tapyboje S.Stakauskas niekada nenorėjo įsirėminti stilistiškai – jo kompozicijos įvairios žanrais ir manieromis, dažniausiai nesaistomos griežtesnės struktūros. Jis atpažįstamas ne iš plastinio braižo, o iš paletės, kurios spalvose gali nujausti dirvos prieskonį, atspalvių jungtis "su tekančia saule, / su rasota žole (...), su liepų žiedais ir rugio pribrendusiom varpom..." Pastaruoju metu iš po teptuko ant drobės dažniausiai išsilieja abstraktūs motyvai, ne visada lengvai atpažįstami peizažo elementai – menininko jausmų ir patirčių reiškėjai. Brandžios sielos širdies kalba, keliaujant link "prasmių prasmės, gelmių gelmės", kurios "sutelpa į ašarą".

Kas? S.Stakausko tapybos paroda "Akimirkos".

Kur? Galerijoje "Aukso pjūvis".

Kada? Veikia iki liepos 31 d.