Vasario 9–15 d. Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) kvietė ištyrinėti neaprėpamus teatro lobynus: vyko jau penktasis edukacinis festivalis jaunimui "Nerk į teatrą". Kartu su organizatorių lūkesčiais auga ir festivalio pasiekimų kartelė – per savaitę įvyko beveik keturios dešimtys renginių, skirtų šio scenos meno mėgėjams.

Prisiliesti prie paslapčių

"Džiugu, kad pavyko praplėsti dalyvių auditoriją – dalyvavo ne tik moksleiviai, bet ir studentai, šeimos. Į užsiėmimus registravosi daugiau pavienių asmenų negu pernai. Tai rodo, kad festivalį atranda vis daugiau teatro mylėtojų, kurie žino, ko nori", – teigia viena iš festivalio organizatorių Jolanta Garnytė-Jadkauskienė.

Viena iš laiko patikrintų ir pamėgtų pramogų smalsuoliams – ekskursija po teatro labirintus. Kaip atsiranda spektaklio dekoracijos? Kur laikomi scenos rekvizitai? Ne pirmus metus vykstanti kelionė po teatro užkulisius iki šiol surenka gausų būrį tiek pačių mažiausių, tiek ūgtelėjusių žiūrovų. Ir neatsitiktinai: juk ne kiekvieną dieną pasitaiko galimybė atsistoti ant didžiosios scenos ar praverti duris į paslaptingąją teatro kostiumų karalystę.

Grimo kambarys – viena paslaptingiausių teatro vietų, kur gimsta nauji personažai, o aktorių veidas įgauna kitą prasmę ir spalvų. Įsikūnyti į svajonių vaidmenį ir pajusti scenos meistrų kasdienybę siūlė grimo meistrės. Retkarčiais kiekvienam taip knieti pabėgti nuo savęs ir įsikūnyti į kokią priešingybę. O kur gausi geresnę progą tai padaryti, jei ne teatro grimo kambaryje?

Šeimai ir nakvišoms

Visą savaitę vyko įvairiausios dirbtuvės: nuo aktorinių, scenos kalbos užsiemimų iki režisūros paslapčių kartu su Vidu Bareikiu. Tik spėk išsirinkti sau pačią aktualiausią! Pajusti judesio galią kvietė modernaus šokio atstovai Mantas Stabačinskas ir Marius Pinigis. O kieno gyvenimo svajonė savo paties rankomis sukurti spektakliui dekoraciją, tie galėjo užsukti į scenografijos dirbtuves. O kur dar paskaita apie reklamos subtilybes su Artūru Bulota priešaky: "Teatras ir reklama. Ar gali būti juokingiau?"

Tikrąsias gyvenimo vertybes formuoja šeima ir aplinka, tad šių metų vienas iš festivalio atradimų-teatro dirbtuvės visai šeimai kartu su muzikos garsų virtuozu, kompozitoriumi Deividu Gnedinu ir režisiere Agne Sunklodaite ir psichologinės dirbtuvės "Pamėginkime pyktis... taikiai". Šiomis dirbtuvėmis buvo stengiamasi praskleidžiant teatro paslapčių šydą sudominti pačius mažiausius ir supažindinti su socialiniu teatru.

Viena iš magiškiausių festivalio dienų – vasario 13-oji, penktadienis. Šią nerimo naktį kvietė praleisti žiūrint Gintaro Varno 1998 m. pastatyto spektaklio įrašą pagal Henriką Ibseną "Heda Gabler". Naktinis seansas, tragiška moters istorija ir penktadienio, tryliktosios mėnesio dienos, prietarai renginiui suteikė papildomų prasmių ir teatrališkumo.
Tie, kurie pabūgo nerimo nakties, kitą dieną galėjo įkvėpti teatre tvyrančios meilės atmosferos teatralizuotame gyvo garso koncerte "Ain't no easy way out" – vainikuojančiame Įsimylėjėlių dieną.

Naujos patirtys

Festivaliui einant į pabaigą buvo apdovanoti ir pagerbti 10–12 klasių moksleiviams surengto dramaturgijos konkurso nugalėtojai. Geriausiu kūriniu išrinkta Simono Jachimavičiaus pjesė "Grįšiu į vakar tavęs išgelbėti". Vieną vertinimo komisijos narių, dramaturgę Gabrielę Labanauskaitę, jos žodžiais, "sužavėjo graži pjesės idėja ir skatinamos draugystės vertybės. Pasirinkta tema ir pasakojimo būdas žada daug vilčių jaunojo autoriaus atžvilgiu".

Kauniečių kolektyvas dar kartą įrodė esąs svetingas ne tik žiūrovams, bet ir kolegoms. KNDT scenoje spektaklius pristatė "Utopijos" teatras, Menų spaustuvė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai. O festivalio šeimininkai kvietė į spektaklį "Moderatoriai" ir neseniai publikai pristatytą premjerą "Mechaninė širdis". Po pastarųjų spektaklių žiūrovai neskubėjo skirstytis – vyko atviri susitikimai ir pokalbiai su kūrėjais bei aktoriais.

Festivalio pabaigą vainikavo simuliatorius-spektaklis "Šiuolaikinis tolerancijos centras". Meninio sindikato bendruomenė su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi kvietė žiūrovus atrasti savo tolerancijos ribas ir dalyvauti virtualiame darbo pokalbyje. Po šiuo pavadinimu slėpėsi profesionalūs aktoriai ir vaidybos niekada nesimokę jaunuoliai. Svarbiausias uždavinys buvo išlikti nuoširdžiam.

Aukštai iškelta kartelė įpareigoja pateisinti savo vardą, nesustoti ir tobulėti, pvz., kad ir dar aktyviau skleidžiant informaciją apie festivalį. Į nemokamus renginius žiūrovai rinkosi negausiai – gal ir dėl to, kad žinių apie juos trūko kad ir miesto aukštosiose mokyklose. Jei festivalis orientuotas į jauną žmogų, reikia atrasti patraukliausius ir tinkamiausius būdus, kad informacija pasiektų vartotoją.

Apsirengti scenoje (ne)būtina

Režisierius Tadas Montrimas kartu su teatrologe Rugile Pukštyte festivalio svečius kvietė į diskusiją, paženklintą simboliu N-18 "Nuogumas teatre – būdas šokiruoti ar neišvengiamybė?" Atviroje diskusijoje susirinkusieji analizavo nuogo kūną reikšmę teatro scenoje, diskutavo, kodėl režisieriai pasirenka būtent tokią meninės išraiškos priemonę.

Lietuvos teatro scenoje nuogas kūnas vis dar nėra dažnas reiškinys. Tikriausiai ant rankų pirštų pavyktų suskaičiuoti režisierius, kurie savo spektakliuose išdrįso apnuoginti kūną – dažniau kūrėjų darbuose matome užuominą, intymumą, tačiau ne atvirą nuogumą. Kodėl Lietuvos teatras taip atsilieka nuo kitų meno rūšių? Juk paveiksluose, fotografijose ar kine nuogas kūnas eksploatuojamas labai plačiai ir tai nieko nebestebina. Scena nebėra ta vieta, kur pamatytume kažką pirmą kartą – tai erdvė, kurioje atkartojama tai, kas vyksta realiame gyvenime.

Gal problemos esmė – ribotas žmonių požiūris į meną? Galbūt kai kuriems nepavyksta atsiriboti nuo fiziologijos ir į žmogaus kūną žiūrėti tik kaip į meno kūrinį. Nuogumas spektakliui gali suteikti naujų ir neatrastų atspalvių. Tik reikia gebėti jį pamatyti iš kitos perspektyvos, netapatinti jo su seksualumu. Juk aktoriaus kūnas – tik instrumentas, kuris tarnauja idėjai. Žinoma, nuogumas gali jaudinti, sukelti nepatogumo jausmą, priversti susimąstyti, tačiau spektaklio tikslas ir yra paveikti žiūrovus.

Ar teatre reikalingi tabu? Kažin ar būtų įmanoma nubrėžti ribą tarp to, kas yra tinkama ir leidžiama rodyti teatro scenoje, ir kas yra nepriimtina. Linija tarp banalumo ir genialumo yra labai slidi ir plona, kur gali suklupti net ir patys garsiausi menininkai.

Gimusieji jau nepriklausomoje Lietuvoje yra atviresni naujovėms, tačiau vyresniosios kartos žmonės teatre tikisi išvysti gražų ir estetišką reginį, o į aktoriaus profesiją tebežiūri labai garbingai.

Galiausiai sukasi užburtas ratas: kol patys režisieriai bijos savo spektakliuose parodyti nuogą kūną, tol ir patys aktoriai į tai žvelgs skeptiškai, galvos apie žiūrovų reakciją, o šie manys, kad nuogybė pasitelkiama tik todėl, kad režisierius pritrūko originalių idėjų ar apskritai tai tik dar vienas reklamos triukas.