Tarptautinėje dovanų parodoje, surengtoje Japonijos mieste Osakoje, dalyvavo ir Kauno rankų darbo gaminių salono "Jaukūs namai" savininkės. Jos parsivežė ne tik puikių atsiliepimų apie lietuviškas dovanas, bet ir įdomių įspūdžių iš tolimos šalies.

Lino metamorfozė

"Prašau išsiuvinėti štai ant tokios lininės pagalvėlės Kamilės vardą – eisiu sveikinti mažosios varduvininkės", – aiškino "Jaukių namų" bendraturtei Astai Kavaliauskaitei kaunietė Elena, kuri pasirinko iš salone demonstruojamų lino gaminių pagalvėlę su išsiuvinėtu linksmu mergaitės veideliu.

Kur Kaune ieškoti originalių rankų darbo gaminių iš lino, gintaro, vilnos, stiklo, keramikos, žino ne vien kauniečiai, bet net ir japonai, apsilankę Kaune ir užsukę į Šančiuose, buvusiose caro kareivinėse, įsikūrusį saloną "Jaukūs namai". Tad nieko nuostabaus, kad šiam salonui kuriančių meistrų išradingumas, gebėjimas derinti natūralias tradicines Lietuvai medžiagas su modernaus žmogaus poreikiais buvo labai palankiai įvertintas ir neseniai Osakoje vykusioje 52-oje tarptautinėje dovanų parodoje, skirtoje profesionalams.

"Jaukūs namai" teisę dalyvauti minėtoje parodoje Osakoje išsikovojo per ES remiamą projektų konkursą, kurį surengė "Versli Lietuva".

Kas žavi japonus?

"Mūsų pateiktais lino ir kitų medžiagų gaminiais domėjosi ne tik čia smalsavę eiliniai japonai, bet ir Osakos televizija, moterų verslui skirti žurnalai, dovanų ir interjero detalių parduotuvių savininkai, architektai, interjero dizaineriai, antikvarai ir kitų profesijų bei verslo sričių atstovai. Didžiausio dėmesio sulaukė lino gaminiai: staltiesės, staltiesėlės, užuolaidos, grubaus audimo rankinės, pagalvėlės, ažūrinės skraistės. Pastarųjų lengvumas, nėrinių raštai kėlė didžiulę subtilaus skonio japonų nuostabą", – tvirtino A.Kavaliauskaitė.

Anot pašnekovės, ji vis suko galvą, kas japonus traukia į Kauną. "Mintyse mėginau įminti šią mįslę: gal juos labiausiai masina Chiune Sugihara, jo namai? Gal M.K.Čiurlionis, jo kūryba? Gal Vytauto Didžiojo universiteto Azijos centras? Gal vešli mūsų gamta? Greičiausiai viskas drauge ir dar mūsų pagarba senoms tautos tradicijoms", – samprotavo Asta.

Pribloškė gamtovaizdis

"Šiai parodai ir kelionei į Osaką su salono bendraturte,  mano mama Dalia Kavaliauskiene, rengiausi labai atsakingai, nors, bendraudama Kaune su draugiškais Japonijos turistais, kurie kažkokiu stebuklingu būdu rasdavo kelią į "Jaukius namus", gaudavau nemažai informacijos apie šią tolimą šalį. Domėdamasi Japonijos istorija, kultūra, sužinojau, kad vykstame į labai turtingą regioną – Japonijos valstybės lopšį Osaką", – pasakojo Asta, negalinti užmiršti ten patirtų įspūdžių.

A.Kavaliauskaitei akyse tebestovi vaizdas, kurį matė lėktuvui leidžiantis Kansai oro uoste Osakoje. Tai buvo ne atšiaurios uolos ar Mėnulio paviršių primenantis vaizdas, o skaisčios saulės apšviestas nuostabaus grožio peizažas – rami, smaragdo spalvos jūra ir vešliai žaliuojantys kalnai bei kloniai.

"Tai, ką išvydau, visiškai nubraukė mano įgytas neakivaizdžias žinias apie Japonijos gamtovaizdį. Suvokiau, kad įžengiau į dar vieną gyvenimo nuotykį, kuris vadinasi Japonija", – tvirtino pašnekovė.

Be vertėjo – nė iš vietos

Parodoje japonai labai žavėjosi lino gaminiais, tačiau jie net nežino, kas tas linas, kaip linai atrodo augantys laukuose ar apdoroti. Todėl Asta vežėsi pluoštą džiovintų ir įvairių stadijų apdorotų linų, jų pakulų – tai sulaukė didžiulio japonų susidomėjimo. Lietuvėms (parodoje jos buvo vienintelės dalyvės iš Europos) teko laužyti linų stiebelius ir dovanoti jų labai pageidavusiems smalsiems parodos lankytojams, kurių srautas prie Lietuvos stendo neslūgo per visą parodą.

Stebino tai, kad dauguma japonų nekalba angliškai – teko bendrauti per japonę vertėją į anglų kalbą. "Jei išeisi į gatvę be vertėjo, tai, populiariai kalbant, – šakės. Visuose  užrašuose karaliauja hieroglifai: vienur jie rašomi stulpeliu, kitur – eilutėmis. Užrašų anglų kalba praktiškai nėra. Tačiau japonai kompensuoja šį turistų akimis trūkumą kitu būdu. Pavyzdžiui, visose restoranų, kavinių vitrinose pamatysi įvairių patiekalų muliažus – tai šioks toks išalkusio turisto kompasas. Tačiau nepažįstamame Japonijos mieste europietis gali lengvai pasiklysti, nes čia angliškai kalba tik jaunimas", – pasakojo A.Kavaliauskaitė.

Ji pastebėjo, kad Europoje pagaminti daiktai Japonijoje labai brangūs. Ir tai suprantama – kainą didina atstumas.

Ir išradingi, ir taupūs

"Kad ir kur žvelgtum, visur švaru, estetiška, subtilu, proporcinga. Kaip jų ikebanos. O jau jų sodai sodai... Neturiu tinkamų žodžių komentarui, – prisipažino Asta. – Manau, kad būtent todėl – dėl subtilaus skonio, saikingumo, originalumo, pagarbos praeičiai – japonams taip patiko mūsų atvežti lietuviškos dvasios gaminiai. Juk jie, kaip ir mes, labai vertina etnografinius daiktus – labai greitai nupirko 80 metų senumo į parodą atsivežtą senovinio audimo lininę lovatiesę, išmargintą juodais ir baltais kvadratėliais."
Asta akivaizdžiai įsitikino, kaip japonai moka taupyti savo didžiosios salos ir salelių teritoriją – oro uostas, kuriame nusileido dvylikos lietuvių iš Kauno desantas, pastatytas ant šiukšlių atliekų, supiltų vienoje įlankoje.

Stebino Astą ir švara japonų namuose "Neįsivaizduoju, kiek jų namuose yra kambarinio apavo. Pakviesta į svečius Osakoje, turėjau kiekvieną kartą persiauti šlepetes prieš įeidama į kurią nors japoniško būsto patalpą", – tvirtino pašnekovė.

Nėra auklių ir darželių

A.Kavaliauskaitei buvo smagu pastebėti, kad ištarus žodį "Ritoania" (taip japoniškai skamba mūsų šalies pavadinimas), japonai jį sutikdavo labai palankiai, sutvirtindami geromis emocijomis.

"Tiesa, teko girdėti apie lietuves prostitutes, patenkančias čia per šio verslo Rusijos liniją, tačiau daugiau nė vieno blogo atsiliepimo apie tautiečius neteko išgirsti – tai mane labai nudžiugino", – tvirtino pasakotoja.

Asta nustebo sužinojusi, kad Japonijoje nėra nei vaikų darželių, nei auklių – japonės pačios augina vaikus, kurie jau nuo ketverių metų pradeda lankyti mokyklas.

Vaikščiodamos su vertėja po Osaką, A.Kavaliauskaitė ir jos mama matė vien geltonosios rasės iš Rytų atstovus, todėl visi atkreipdavo dėmesį į baltaveides lietuvaites. Stebino ir ausyse spengianti tyla metro traukiniuose, kur žmonės skaito, nesikalba. Net mobiliuoju telefonu – tai tiesiog neįtikima mūsų viešajame transporte.

"Kai atėjo laikas Osakoje atsisveikinti, niekas neištiesė ta proga mums rankos – tik labai pagarbiai jas sudėję mandagiai linkčiojo galvomis. Ten taip įprasta. Kaip ir domėtis, kokią nuomonę išsiveži apie Japoniją. Tai patvirtino Osakos televizijos žurnalistai, kurie oro uoste būtent to ir klausė mūsų", – baigė savo prisiminimus apie lietuviškų gaminių parodą Osakoje ir iš ten parsivežtus įspūdžius Asta.