"Kiekvieną kartą išeidamas į sceną prieš publiką tu tarsi iš naujo dalyvauji konkurse. Tas konkursinis periodas tęsiasi visą laiką", – sako smuikininkas Nikita Boriso-Glebsky, turintis patirties ne tik kaip konkursų dalyvis, bet ir kaip nugalėtojas.

Muzikos virtuozas, skynęs laurus aštuoniuose svarbiausiuose pasaulio konkursuose, tarp kurių – tarptautiniai J.Sibeliaus Helsinkyje, P.Čaikovskio Maskvoje, atvyksta į Kauną. Kamerinės muzikos programą N.Boriso-Glebsky atliks kartu su pianistu Kasparu Uinsku. Prieš leisdamasis į kūrybinę kelionę atlikėjas pasidalijo mintimis.

– Dažnai atlikėjams užduodamas klausimas, kada pradėjote groti ir kas jus pastūmėjo rinktis tokį kelią. Esate iš muzikantų šeimos?

– Tėvai mane nuvedė į muzikos mokyklą, kai man buvo šešeri. Pirmiausia pradėjau groti ne smuiku, bet fortepijonu, o mano sesė tais pačiais metais pradėjo mokytis griežti smuiku. Po metų, kai man buvo septyneri, su sese apsikeitėme: aš perėjau į smuiko klasę, o ji – į fortepijono. Tiesa, sesė labai greitai atsisakė muzikos, o aš groju jau beveik 24-erius metus. Mano šeimoje nebuvo profesionalių muzikantų, tik senelis šiek tiek grojo bajanu.

– Atrodo, jūs gerai pasirinkote, šiandien esate pasaulinio garso smuikininkas, laimėjęs prizines vietas pagrindiniuose konkursuose. Ką šie laimėjimai jums davė kaip atlikėjui? Ar muzikantui būtina pasitikrinti savo talentą konkursuose?

– Tam tikra prasme konkursai leidžia įvertinti save ir savo muzikinį potencialą pasauliniame kontekste. Man laimėjimai konkursuose pirmiausia suteikė galimybę susipažinti su daugeliu garsių muzikantų, agentų, atvėrė duris į prestižines sales, festivalius, sulaukiau kvietimų droti iš geriausių orkestrų pasaulyje. Vis dėlto kiekvieną kartą išeidamas į sceną prieš publiką tarsi iš naujo dalyvauju konkurse, kadangi kiekvieną kartą turi sužavėti klausytojus ir tas "konkursinis periodas" tęsiasi visą laiką.

– Ko reikia atlikėjui, norinčiam pasiekti pasaulinio pripažinimo?

– Čia susideda labai daug svarbių dalykų: ir talentas, ir darbštumas, atsidavimas tam, ką darai, stipri sveikata ir sėkmė. Nors man atrodo, kad kiekvieno atlikėjo kelias ir karjera dėliojasi pagal skirtingą scenarijų ir nėra kažkokio vieno recepto.

– Kokią žinią grodamas jūs perduodate klausytojams? Kas jums svarbiausia muzikoje?

– Esu įsitikinęs, kad pagrindinė atlikėjo užduotis – kaip galima išsamiau perduoti kompozitoriaus mintį, sugebėti iššifruoti tą žinią, kurią jis tame kūrinyje paliko, o atlikėjo individualumas atsiranda ir pasireiškia savaime.

– Ką, jūsų nuomone, muzika duoda žmonėms?

– Man atrodo, kad tai individualus klausimas. Kiekvienas žmogus iš muzikos gauna kažką savito. Kažkam tai būdas pailsėti, atsipalaiduoti, kitiems atvirkščiai – sužadinti savo fantazijas ir gauti energijos, kažką muzika gydo nuo sielos išgyvenimų ir netgi ligų. Bet kokiu atveju muzika taurina žmogų ir padaro jo vidinį pasaulį turtingesnį.

– Koks muzikinis periodas jums pats artimiausias?

– Jeigu kalbėtume apie muzikos klausymą, tai negalėčiau išskirti vieno kurio nors periodo, vienodai patinka ir senoji, ir klasikinė, ir romantinė muzika ir net dauguma šiuolaikinės muzikos kūrinių. Jeigu kalbėtume apie atlikimą, tai tikriausiai dėl mano jauno amžiaus, man artimiausia romantinė muzika, nors kartu su malonumu groju Johanno Sebastiano Bacho ir Wolfgango Amadeus Mozarto kūrinius.

– Kokiu smuiku šiuo metu griežiate?

– Šiuo metu griežiu XVIII a. Venecijos meistrų sukurtu smuiku. Deja, kol kas negaliu pasakyti meistro vardo, kadangi dar iki galo neatlikta smuiko ekspertizė. Kartu noriu atkreipti dėmesį, kad beveik ne mažesnę svarbą smuikininkui turi smičius. Jis yra tarsi dešinės rankos tęsinys ir galima sakyti, kad su smičiumi mes suteikiame smuikui kvėpavimą.

– Matant atlikėjus scenoje, atrodo, kad jie taip ir nuolat gyvena tame dvasiniame, pakylėtame pasaulyje ir nė už ką negalėtų nueiti į parduotuvę pieno. Ar tai tiesa?

– Mano atveju visiškai atvirkščiai. Aš pats dažnai einu į parduotuvę ir netgi tvarkausi namuose, man patinka sau lyginti drabužius, tai mane ramina. Dievinu pats sau išsivirti kavos. Tačiau, kad ir kaip man visa tai patiktų, dėl mano užimtumo visus šiuos darbus dažniausiai daro mano žmona.

– Kokios jūsų muzikinės svajonės? Kaip save įsivaizduojate po 20–30 metų?

– Aš stengiuosi ne svajoti, bet judėti ta kryptimi, kuri man atrodo svarbi. Neįsivaizuoju, kaip mano gyvenimas atrodys po tiek metų, dažnai planuojame, o viskas gali imti ir pasikeisti. Idealiausiu atveju norėčiau groti ne daugiau kaip 50–60 koncertų per metus su įdomiais muzikantais, galbūt suorganizuoti kažkokį festivalį ir galbūt vieną dieną kažkiek dėstyti.

– Kokį vaidmenį vaidina klausytojai koncerto metu? Ar jaudinatės prieš koncertus?

– Iš klausytojų ateina didžioji energija ir ji mane užpildo, užveda, įkvepia rizikuoti, todėl pilnose salėse koncertuoti man gerokai lengviau. Dėl jaudulio – taip, žinoma, jaudinuosi beveik visada. Įdomiausiai, kad išėjus į sceną visas jaudulys dingsta.

– Kokią žinutę norite perduoti Lietuvos klausytojams?

– Keletą kartų grojau Lietuvoje su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir kiekvieną kartą buvau maloniai nustebintas Jūsų šiltos publikos. Vilnius man tapo tarsi gimtas miestas. Labai džiaugiuosi, kad šį kartą pasirodysiu su mano geru draugu ir nuostabiu muzikantu pianistu Kasparu Uinsku. Tikiu, kad kartu mums pavyks įgyvendinti vokiečių rašytojo Bertholdo Auerbacho frazę: "Muzika – vienintelė pasaulinė kalba, jos nereikia versti, šia kalba širdis kalba su širdimi."

Kas? Kamerinės muzikos koncertas. Dalyvauja N.Boriso-Glebsky ir K.Uinskas.
Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Kada? kovo 26 d.