Likimo seserys

"Atsiprašymas", pristatydamas trijų savo azijiečių veikėjų – garbaus amžiaus moterų (filme vadinamų tiesiog močiutėmis) gyvenimus, atverčia mažai kam žinomus Antrojo pasaulinio karo istorijos puslapius. Filmo herojės – buvusios "paguodos moterys", karo metais kartu su daugiau nei 200 tūkst. kitų pagrobtos į seksualinę japonų armijos vergiją. Kol kas šie faktai dar nėra plačiai žinomi, jų nėra visuotinės istorijos knygose. Nugyvenusios visą gyvenimą filmo herojės niekada nepamiršo šios trauminės patirties ir siekia, kad tie nusikalstami įvykiai nebūtų visiškai ištrinti iš visuomenės atminties.

T.Hsiung keliauja į Kinija, Pietų Korėją, Filipinus, Japoniją, kur dokumentuoja ilgaamžių moterų liudijimus, jų susitikimus ir kas savaitę vykstančias protesto akcijas priešais Japonijos ambasadas. Filme matome šių moterų pastangas siekiant oficialaus Japonijos valdžios atsiprašymo. Pirmą kartą viešai girdimi šokiruojantys šių nukentėjusiųjų prisiminimai, kai kurių filmo veikėjų artimiausi žmonės iki šiol taip pat nieko nežinojo apie tragišką jų patirtį.

Ekrane atsiveria ne tik visą amžių nugyvenusių moterų portretai, bet ir skirtingos jų šalių kultūros (pvz., egzotinė komunistinės Kinijos provincija kaitaliojasi su švaria demokratiška Pietų Korėjos sostine), socialinės, ekonominės padėtys. Akivaizdūs skirtumai vis dėlto netampa kliūtimi susivienyti panašią lemtį patyrusioms moterims ir siekti bendro tikslo – teisingumo.

Nepažinta istorija

T.Hsiung šias tamsias istorijos dėmes atrado atsitiktinai kelionės į Aziją metu. Pasak režisierės, sužinoti faktai pakeitė jos gyvenimą. Kūrėja išsikėlė svarbiausią tikslą, kad jos filmas leistų moterims papasakoti savas istorijas ir kad žiūrovai tikrai jas išgirstų, pamatytų. T.Hsiung nuomone, žmonės dažnai neteisingai galvoja apie praeities dalykus ("Jie nutikę taip seniai ir nieko nepadarysi"). Vadovėliuose istoriniai įvykiai suabsoliutinti ir dažnai tik sakytinėmis istorijomis iškyla konkretūs naratyvai: "Pokyčiai įvyksta jau žiūrint šį filmą, suprantant, kad net šeimoje, artimiausių žmonių rate yra istorijų, apie kurias sunku pradėti kalbėti." Nedaug trūko, kad ir šių močiučių istorijos būtų likusios nežinioje, jei niekas nebūtų prašęs ir suteikęs progos jas papasakoti.

Vaizduojami įvykiai vis dar nėra plačiai žinomi, nes egzistuoja savotiška stigma, prievartą patyrę žmonės nesiveržia kalbėti ir atvirauti. Tik sulaukusios garbaus amžiaus, paskutinių savo gyvenimo metų, šios moterys galiausiai ryžtasi viešai liudyti savo patirtis (todėl ir girdime apie tai būtent dabar). "Atsiprašymas" perteikia režisierės asmeninį šios istorijos pažinimo procesą.

Atomazgos nematyti

Šių liudijimų nenori pripažinti ir aukų atsiprašyti Japonijos vyriausybė, tad moterys su vis didėjančia palaikančiųjų bendruomene jau daugiau kaip 20 metų rengia viešas akcijas, stato paminklus viešose ir privačiose erdvėse Pietų Korėjoje (priešais Japonijos ambasadą) ir kitose šalyse (iš viso yra 43 statulos visame pasaulyje).

Režisierė pasidalijo ir pastarosiomis į filmą nepatekusiomis naujienomis: Japonija šiuo klausimu bandė pasiekti susitarimą su Pietų Korėjos vyriausybe. Tačiau Japonijos atsiprašyme buvo nurodytos sąlygos, kad būtų pašalintos skulptūros ir nuslopintos visos kitos su šiais įvykiais susijusios akcijos. Pasak T.Hsiung, tai buvo ne nuoširdus atsiprašymas, bet tik formalūs žodžiai, bet ne veiksmai. Močiutės atmetė tokias sąlygas ir, kaip ir anksčiau, rengia protesto akcijas, kovoja už atmintyje saugomų liudijimų įteisinimą.

T.Hsiung filmas savo turiniu, nukentėjusiųjų liudijimais, tragiškais, šokiruojančiais faktais (išvestos iš namų ir prievartautos, turėjo nužudyti savo kūdikį) primena vieną ryškiausių pastarojo meto dokumentinių filmų, pasaulį sukrėtusį "Žudymo aktą" (ir jo antrąją dalį "Tylos žvilgsnis", rež. Joshua Oppenheimeris, apie genocidą Indonezijoje juose pasakoja patys žudikai), bet "Atsiprašymas" kur kas paprastesnės formos.

Vis dėlto tai labai jautrus ir reikalingas filmas, kuris ne tik siekia istorinio teisingumo, bet ir parodo, kokia svarbi, niekad iki galo neužsiverianti yra praeitis. Įkvepia šio filmo veikėjų drąsa ir stiprybė, o pats T.Hsiung darbas parodo, kad net prieš daug metų vykusių tragedijų, tokių kaip Antrojo pasaulinio karo, žaizdos dar atviros aukų sąmonėse ir jų budelių sąžinėje karas dar nesibaigė.