„Stendapo žanras giminingas teatrui, bet daug koncentruotesnis ir žalias: tik žmogus su tekstu priešais publiką“, – sako režisierius Adomas Juška. Kartu su kitais kolektyvo nariais: aktoriais Mariumi Čižausku (M. Č.), Motiejumi Ivanausku (M. I.), Elijumi Martynenko (E. M.) ir režisieriumi Žilvinu Vingeliu (Ž. V.) A. Juška pasidalijo savo mintimis apie komediją, profesinius iššūkius.
– Kaip teatralams kyla sumanymas išbandyti save komiko vaidmenyje? Kaip gimė „Comedy Kasta“ idėja?
M. Č.: 2012 m., vos baigęs studijas akademijoje, buvau pakviestas organizuoti renginių seriją „Kablyje“ (kultūros klubas Vilniuje – red. past.). Tuo metu stand-up kultūra Lietuvoje dar tik kūrėsi, tad nusprendžiau pamėginti būtent šį formatą. Pasirodymai neapsiribodavo vienu žanru – buvo poezijos, magijos, cirko ir kitų eksperimentų. Tačiau pagrindinis tikslas buvo apčiuopti būtent stendapo komedijos formatą. Tada atsirado ir pavadinimas „Comedy Kasta“.
Pats tuomet į sceną nelipau, nors noro buvo nemažai. Vėliau visą dėmesį sutelkiau į vaidybą. Šiandien Lietuvoje yra daug komikų, tačiau aktorių ar žmonių iš teatro tarp jų vis dar nedaug. Manau, kad teatro žmonės, turintys sceninės patirties, galėtų labai praturtinti šį žanrą. Prieš dvejus metus vėl buvau pakviestas organizuoti renginius Vilniaus mažojo teatro kavinėje „Rūta“. Nusprendžiau grįžti prie komedijos ir pasirodyti kviečiau būtent aktorius. Taip pat ryžausi įgyvendinti seną norą – juokauti pats.
Pirmieji „atviro mikrofono“ vakarai patraukė teatro bendruomenės dėmesį ir tapo reguliarūs. Per šiuos vakarus susiformavusi komanda užsikabino. Susigrąžintas ir pavadinimas „Comedy Kasta“. Laikui bėgant, atlikėjams praktikuojantis „atviro mikrofono“ vakaruose, kilo idėja sukurti pirmąjį mūsų šou – su ištobulinta programa, ir jau nebe rūsyje, o teatro scenoje.
Lietuvos teatro istorijoje dar nėra buvę, kad aktoriai ir režisieriai kartu teatro scenoje kurtų būtent stendapo komedijos pasirodymą.
– Kas bendro tarp aktorystės ir komiko veiklos? Ar šios sritys dera, ar atsiranda profesinių iššūkių?
M. I.: Aktorystė stendapo komikui veikiausiai padeda, bet čia visai kitaip nei vaidinant teatre. Spektaklyje sąmojis dažnai būna lyg papildomas pranašumas arba šalutinis produktas: jeigu jis yra – puiku, o jei ne – tai nebūtinai reiškia, kad scena nepavyko. Stendapo atveju sąmojis yra būtinybė. Pagrindinis vertinimo kriterijus.
Mane žavi, kad čia labai trumpas atstumas nuo medžiagos sukūrimo iki susitikimo su auditorija. Nėra ilgo repeticijų laikotarpio. Įdomu ir tai, kad čia pats esu ir medžiagos autorius, ir atlikėjas. Įdomu stebėti, kaip publika priima medžiagą, suprasti, kas lemia juokingumą. Sąmojų kūrimo procesas ganėtinai chaotiškas – bent kol kas neturiu aiškios sistemos. Idėja gali kilti bet kada: pamačius užrašą vitrinoje, skaitant knygą, kalbantis su draugu, tiesiog vaikštant, bandant įvairius žodžių derinius.
– Paminėjote kūrybos procesą – kaip ir kur gimsta komedija? Ar reikia atsisėdus galvoti ir kurti istorijas, ar bandyti gyvenimiškus įvykius pateikti komiškai?
E. M.: Gyvenimas komiškas pats savaime. Jo komiškumas, humoras dažniau, nei norėtųsi, būna juodesnis. Begalė absurdo, klaidų, tragedijų ir visokių baisenybių. Komedija – tai tragedija plius laikas. Juokas yra viena iš adekvačiausių reakcijų į tokius neaprėpiamus dalykus kaip visata ar mūsų pačių mirties faktas. Į visa tai, kas tamsu. Tai ir priešinimasis cinizmui, desperacijai, kova prieš neviltį. Kol žmogus geba juoktis, jis nenugalėtas, kad ir kokiame dugne būtų.
Sąmojui svarbu netikėtumas, naujas, autentiškas žvilgsnis, nuostaba. Vadinasi, reikia nuolat eksperimentuoti ir kurti – kartu su publika. Tikiu, kad kūryba yra komunikacijos aktas, tad adresatas prisideda prie kūrinio kaip ir autorius. Svarbus ir gebėjimas keisti perspektyvas, laviruoti tarp asociatyvaus, simbolinio, maginio mąstymo. Kasdienybėje atidžiau pažvelgti į mažmožius ir niekniekius – situacijas, būtybes ir buitybes. Šiame žanre labai daug kintamųjų ir nežinomųjų, todėl komikui kaskart reikia klausytis, priimti ir improvizuoti.
– Žingsnis nuo aktoriaus iki komiko regisi kiek paprastesnis, o režisierius čia iš kūrėjo tampa ir atlikėju. Kaip režisierius mato komedijos žanrą ir kokie niuansai iškyla pačiam atsidūrus ant scenos?
A. J.: Stendapo žanras giminingas teatrui, bet daug labiau koncentruotas ir žalias: tik žmogus su tekstu priešais publiką. Mane žavi tai, kaip geri komikai geba sukurti ką nors įdomaus ir juokingo tokiomis paprastomis priemonėmis. Kaip režisierius, buvau pripratęs stebėti iš salės, kol į sceną lipa kiti, todėl iš pradžių nebuvo lengva pasirodyti pačiam. Ypač tada, kai susimauni ir būna labai gėda. Kita vertus, labai naudinga neįsprausti savęs į rėmus ir netapti įkaitu to, kaip tave įsivaizduoja kiti. Leisti sau daryti nesąmones. Tai labai įdomus procesas – pirmaisiais kartais būna tiek adrenalino, kad nelabai suvoki, kas vyksta. Vėliau pradedi mokytis scenoje jaustis ramiai, nebijoti tylos ir įtampos.
Vienu metu įdomiausia buvo mėginti perprasti, kaip veikia sąmojo konstravimas, logika. Vėliau tapo įdomus pats pasirodymas, buvimas scenoje. Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kiek daug dar reikia mokytis dirbant šiame žanre. Pamėginęs ką nors daryti pats, dar labiau gerbi žmones, kurie tai daro profesionaliai, nes savo kailiu patiri, kaip tai sudėtinga.
– Komedijos žanras atrodo žalias ne viena prasme. Visi kiti menai turi gilias tradicijas ir istoriją, o štai stendapo komedija priskiriama prie jaunų formų. Kaip kito komedijos žanras iki jam tampant tokiam, kokį patiriame dabar?
Ž. V.: Modernus stendapo komedijos žanras susiformavo Jungtinėse Valstijose XIX a. ir XX a. sandūroje. Jos ištakos glūdi viešose humoristinėse paskaitose, tokiose kaip Marko Twaino turai, vodevilių, burleskų tradicijos ir kiti populiarios scenos formatai. Tad akivaizdu, kad didžioji dalis šio žanro šaknų – teatrinėje ar net pedagoginėje veikloje.
Lawrence’as Mintzas rašo, kad, net ir esant autorystės kultui, ankstyvuoju stendapo komedijos laikotarpiu originalumas nelaikytas vertybe. Svarbiausia – sąmojis. Esminis lūžis įvyko komikui tapus viešuoju asmeniu. 1950–1960 m. naujosios bangos komikai pakeitė stendapo žanrą. Pradėta taupyti laiką, plėsti politinės ir socialinės satyros ribas. Ralphas J. Gleasonas XX a. vidurio komediją palygino su džiazu, nes ir ji radosi iš maišto; George’as Carlinas sakė, kad komiko darbas – „išgauti tiesą iš socialinių fikcijų“, o tikslas – „skverbtis giliai, tarsi su kanalizacijos valymo lynu“.
Tokia žanro raida, be abejo, rodo, kad stendapo žanras itin artimas teatrui ir atliepia tiek autorinio originalumo, tiek socialinės atsakomybės tikslus. Čia taip pat atsiranda teatrui esminis publikos sinchronizavimo fenomenas – žiūrovo žiūrovui perduodama emocija: kai prajuokinama nedidelė publikos dalis, tai ima veikti ir šalia sėdinčius.
Dar mane stebina, kad skirtingi komikai komedijos idėją nusako taip: „parodyti visuomenei veidrodį“, o tai beveik tiksli citata apie teatro prigimtį iš Williamo Shakespeare’o „Hamleto“! Maža to, stendapo pasakojimų struktūra iš esmės yra aristoteliška ir buvo aprašyta dar prieš pustrečio tūkstančio metų „Poetikoje“: pasakojimas prasideda pradžia (gr. archē), kuri stendapo komedijoje atitinka situacijos parengimą (angl. setup), o aristoteliškoji peripetija komedijoje virsta smūgine kulminacija (angl. punchline).
Kas? „Comedy Kasta“ šou „Aukštasis išsilavinimas“.
Kur? Kauno kameriniame teatre
Kada? Balandžio 23 d. 19.30 val.
Naujausi komentarai