Lozanos muzikos akademijoje jau antrojo magistro laipsnio siekiantis jaunasis akordeono meistras aktyviai koncertuoja su solo programa ir kaip dueto "Tutto a Dio" narys. Kartu su sužadėtine Greta Staponkute prieš penkerius metus sukurtas alto ir akordeono duetas unikalus – kol kas neturi analogų Lietuvoje, o ir pasaulyje toks derinys retai sutinkamas.
Pokalbis su A.Rakausku – apie Šveicarijos ir Lietuvos skirtumus, neįprasto dueto atsiradimą bei netikėtas muzikines avantiūras.
– Baigėte studijas VDU Muzikos akademijoje, pasirinkote magistro studijas Šveicarijos Lozanos muzikos akademijoje. Ar studijos Šveicarijoje labai skiriasi nuo lietuviškųjų? Galbūt kas nors nustebino, buvo neįprasta?
– Studijos Lozanos muzikos akademijoje iš tikrųjų nemažai skiriasi nuo studijų Lietuvoje. Suprantama, magistrantūros studijos apskritai yra kiek kitokios nei bakalauro, kadangi į magistro studijas studentas jau ateina susiformavęs kaip muzikantas ir dėstytojas tik padeda jam toliau tobulėti. Bakalauro studijos skirtos įgyti tam tikrus muzikinius pagrindus, tad jos yra ne tokios laisvos formos. Nepaisant šių skirčių, Šveicarijoje įžvelgiau ir esminių skirtumų. Mane nustebino vakarietiškas Lozanos muzikos akademijos dėstytojų požiūris į studentus. Čia į mus labiau žiūrima kaip į kolegas, o ir pačios studijos paremtos diskusijų pagrindu, konsultacijomis ir individualiu darbu. Neegzistuoja griežta hierarchija tarp studentų ir dėstytojų, kadangi studento nuomonė ir idėjos yra itin svarbios, į jas pirmiausia atsižvelgiama. O štai Lietuvoje vis dar išlikęs labai pagarbus požiūris į autoritetus, dažnai stabdantis pačių studentų iniciatyvas ir individualias paieškas.
Svarbiausias aspektas, kurį norėčiau akcentuoti, yra tai, kad studentams akademija suteikia galimybę užsidirbti pinigų. Čia yra Muzikos produkcijos departamentas, kurio paskirtis – organizuoti įvairias veiklas. Departamentas rengia įvairius koncertus, kuriuose grojantys studentai gali užsidirbti, siūlo muzikantus įvairiems vykstantiems festivaliams ir panašiems renginiams. Aišku, tokių renginių pasitaiko ne visada ir tave turi į juos atrinkti, bet, mano nuomone, toks akademijos rūpestis savo studentais yra didžiulis pranašumas. Galimybė dalyvauti akademijos siūlomuose projektuose yra ir neįkainojama patirtis.
Mane žavi, kad orkestrų projektuose akordeonas įgauna labai inovatyvų požiūrį visų kitų instrumentų atžvilgiu. Studijų metais man nusišypsojo laimė groti daugiau nei su 20 orkestrų, tarp jų ir simfoniniu orkestru "La Suisse Romande" garsiojoje Ženevos "Victoria Hall" koncertų salėje. Pastarojo koncerto metu gyvai įgarsinome "Žiedų valdovo" trilogiją. Teko groti ir su Lozanos muzikos akademijos šiuolaikinės muzikos orkestru. Grojome šiuolaikinę Franzo Schuberto "Winterreise" versiją, o mums dirigavo žymus dirigentas iš Argentinos Emilio Pomarico. Taigi studijų metais studentams suteikiama puikių galimybių dirbti su aukščiausio lygio dirigentais.
A. RakauskAS/ Vilmanto Raupelio nuotr.
– O kokios apskritai galimybės Šveicarijoje akordeonistui patogiai ir kokybiškai gyventi, kad liktų laiko ir meistriškumui tobulinti?
– Manau, kad visur tai yra sudėtinga, tačiau gyvenant svečioje šalyje tai dar sudėtingiau. Šiuo metu Šveicarijoje esu pasirinkęs jau antras magistro studijas – praėjusiais metais baigiau koncertinio atlikimo studijas ir iškart įstojau į pedagogikos magistrantūrą. Ateityje norėčiau ne tik groti, bet ir turėti galimybę dėstyti, o Šveicarijoje be pedagogikos diplomo to daryti nepavyks. Į šią šalį atvykome kartu su sužadėtine G.Staponkute, su kuria šiuo metu grojame duetu "Tutto a Dio". Greta toje pačioje akademijoje irgi pasirinko antras magistro studijas. Pačioje atvykimo pradžioje, be abejo, buvo itin sunku, nes nieko nepažinojome ir turėjome pradėti nuo nulio. Vėliau pažinčių ratas išsiplėtė, suradome žmonių, kurie patikėjo mūsų talentu. Nepailsdami ieškojome naujų kontaktų ir galimybių – išsiuntėme tūkstančius elektroninių laiškų įvairiausiems koncertų organizatoriams ir viešbučiams. Nepabijosiu pasakyti, kad muzikantai užsidirba ne tik iš sceninės ir koncertinės veiklos, bet ir iš organizuotumo bei iniciatyvumo, t.y. savotiško meistriškumo kurti inovatyviausias idėjas. Kaip ir visur – norint užsiimti vien tik muzika, tenka labai daug dirbti ir čiupti visas pasitaikančias galimybes.
– Vis dėlto, baigus studijas, labiau traukia pasilikti Šveicarijoje ar grįžti į Lietuvą? O gal kelti sparnus kitur?
– Lietuva visada mano mintyse, bet nenorėčiau teigti, kad grįšiu čia iškart po studijų – gyvenimo kartais negali suplanuoti. Tačiau tolesnėje ateityje vis dėlto norėčiau matyti save būtent čia. Gimtosios šalies mūsų su Greta duetas tikrai nepamiršta – kalėdiniu laikotarpiu čia surengėme kelis koncertus. Kaune koncertavau senokai, tačiau jau bręsta idėja sugrįžti čia pavasarį. Tad mintys apie Lietuvą vis aplanko – tai mano širdies namai, visada gera čia grįžti. Lietuvių širdys nėra užpildytos tuo kiek šaltu formalumu, kaip kad būdinga Šveicarijoje. Aišku, muzikantams Lietuvoje ne visada lengva – ne visi, baigę profesionalias muzikos studijas, suranda kelią iš jos išgyventi, tad kartais tenka griebtis ir papildomų veiklų, kad galėtum gyventi neribodamas savęs. Kita vertus, jaučiu, kad Lietuva yra gerame kelyje ir klasikos muzikantų padėtis po truputį keičiasi. Šveicarijoje nėra taip jau paprasta – norint tapti solistu taip pat reikia įveikti nemažai kliūčių. Šioje šalyje konkurencija dar didesnė. Tam, kad tavęs klausytų, turi nuolat kuo nors sudominti, būti ryškus ir išskirtinis, o tai reikalauja daug sunkaus darbo. Gerai pagalvojus, muzikanto gyvenimas – nuolatinės kelionės, o šiais globaliais laikais keliauti kaip niekada paprasta. Tad, jeigu galėsiu dalį savo veiklos realizuoti Šveicarijoje, dalį – Lietuvoje, o kitas likusias – kitose valstybėse, taip ir darysiu.
– Kai buvote pakviestas studijuoti Šveicarijoje, surengėte koncertą, kuriame uždirbtus pinigus skyrėte studijoms. Kelionėje pritrūkus finansų, jums su sužadėtine yra tekę spontaniškai pagroti parke Londone. Ar dažnai pakliūvate į tokias situacijas, kai tenka groti siekiant žūtbūt prasimanyti pinigų?
– Taip, prieš išvažiuodami studijuoti į Šveicariją, surengėme koncertų, kurių honorarais vėliau padengėme studijų išlaidas. Šveicarija yra viena brangiausių pasaulio šalių, tad rinktis studijas šioje valstybėje buvo drąsus žingsnis. Nors pačios studijos nėra pernelyg brangios, bet gyvenimas šalyje reikalauja itin daug lėšų. Tačiau tai nebuvo rinkliava – pinigus užsidirbome patys. Dažnai pastebiu, kad Lietuvos studentai, įstoję į žymius pasaulio universitetus, rengia rinkliavas iš paprastų žmonių savo studijoms remti. Aš visuomet vadovavausi nuostata, kad jeigu esi pilnametis, savo studijoms turi užsidirbti pats.
Lietuva visada mano mintyse, bet nenorėčiau teigti, kad grįšiu čia iškart po studijų – gyvenimo kartais negali suplanuoti.
O Londone prieš penkerius metus mums su Greta tikrai teko groti Bakingamo karališkajame parke, kuriame gatvės muzikantams groti draudžiama. Juokingiausia, kad policijos pareigūnai, matydami, kuo užsiimame, lingavo į taktą ir nieko nesakė, nors formaliai turėjo prieiti ir mums sutrukdyti. Į Londoną mes, tuomečiai devyniolikmečiai, atvykome padirbėti vasarai, tačiau darbo rasti nepavyko ir mums tiesiog elementariai pritrūko pinigų. Į kelionę abu buvome pasiėmę savo instrumentus: aš – akordeoną, o Greta – altą, kadangi muzikantui keliauti be savo instrumento yra tas pats, kas keliauti be kurios nors kūno dalies. Dabar taip jau nerizikuotume, tačiau tuomet iš kažkur atsirado drąsos ir ryžto imtis tokios avantiūros. Tuo metu buvo švenčiamas deimantinis karalienės Elžbietos II jubiliejus ir visas didžiulis Bakingamo parkas ruošėsi didžiajam koncertui. Tad, likus valandai iki šio koncerto, parke sugrojome mes – spontaniškai, taip, kaip mokėjome, neturėjome net natų. Parke jau būriavosi nemažai žmonių, tad užsidirbti mums pavyko su kaupu. Buvo nuostabus jausmas groti tokioje išskirtinėje vietoje ir matyti, kaip tavęs klausosi būriai žmonių. Tačiau tokių situacijų, kaip ką tik aptartos, pasitaiko nedažnai. Vis dėlto groti gatvėse man patinka. Galiu net ir eidamas Laisvės alėja išsitraukti akordeoną ir ką nors sugroti.
– Kokio tipo koncertinė erdvė jums apskritai priimtiniausia? Ar ryžtumėtės tokiems grandioziniams šou kaip Martynas Levickis?
– Džiaugiuosi, kad vyksta tokie šou, nes akordeonas automatiškai tokiu būdu atsiduria pirmame plane. Žmonės, klausydamiesi šių koncertų, pradeda atpažinti akordeono instrumentą ir juo domėtis. Tačiau man asmeniškai labiau patinka intymesnė erdvė. Mažesnėse salėse būna jaukiau ir tai pačiam atlikimui suteikia daugiau gyvumo. Nenorėčiau apibrėžti žiūrovų skaičiaus, kuriam man priimtiniausia pasirodyti. Kartais gali groti didelėje filharmonijos salėje ir jausti, kokie visi yra įsitraukę į tavo muziką. O kartais įeini ir pamatai visą salę rimtų dėdžių akmeniniais veidais, tarsi sakančių: na, kuo mane nustebinsi? Tada grodamas jautiesi taip, tarsi tau metė iššūkį ir tu dabar privalai kažką įrodyti. Todėl daug kas priklauso nuo publikos. Festivalio "Operetė Kauno pilyje" metu jausti gigantišką energijos antplūdį, sklindantį iš keliatūkstantinės klausytojų minios buvo tiesiog stebuklinga, tačiau kartais dar stipresnį poveikį jaučiu grodamas ir tik vienam žmogui – savo išrinktajai.
– Papasakokite apie savo ir G.Staponkutės duetą "Tutto a Dio". Jis gan neįprastas – juk akordeoną ir altą retai išgirsi grojant kartu.
– Su Greta susipažinome studijuodami Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Būtent ten baigiau pirmą kursą prieš perstodamas į Vytauto Didžiojo muzikos akademiją. Vienas iš studijų modulių LMTA buvo fortepijoninis duetas ir mes per atsitiktinumą pradėjome groti kartu, kadangi abiem reikėjo partnerio. Tuo metu net nepagalvojome apie galimybę groti duetu savo pagrindiniais instrumentais. Būtent 2012 m. Londone, tą pačią vasarą, kai grojome Bakingamo rūmų parke, ir įvyko mūsų pirma repeticija grojant altu ir akordeonu – ant suoliuko, kaip juokaudami sakome, kitoje gatvės pusėje gręžiant grąžtams. Grįžus į Lietuvą, LMTA prasidėjo kamerinio ansamblio paskaitos. Aš jau studijavau Kaune, bet man ir Gretai pavyko susitarti su savo dėstytojais, kad šią discipliną abu galėtume studijuoti ir Vilniuje, ir Kaune. Tokia buvo mūsų dueto pradžia. Didžiausia problema buvo ta, kad, norėdami groti smuiku ar violončele kartu su akordeonu, kūrinių būtume radę be didesnio vargo, tačiau altui tokių kūrinių beveik nėra. Tad teko nemažai improvizuoti, adaptuoti ir prisitaikyti.
Vienas iš pirmųjų mūsų repertuaro kūrinių buvo Erwino Schulhoffo "Hot Sonate", kuris originaliai buvo parašytas saksofonui ir fortepijonui. Ši sonata yra džiazinė ir ypač sunki akordeonui, bet aš užsispyriau ir sugebėjau ją pritaikyti sau. Kai dabar atsiverčiu natas, net neįsivaizduoju, kaip man pavyko tai padaryti, kadangi šis kūrinys itin sudėtingas techniškai. Tačiau mūsų varianto galutinė versija skambėjo tikrai gerai ir visiems labai patiko. Drįsčiau teigti, kad mūsų duetas buvo pirmas tokios sudėties duetas Lietuvoje. Įsisukus mūsų koncertinei veiklai dalyvavome įvairiuose festivaliuose ir konkursuose. Teko koncertuoti ir Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke, Lietuvos ambasadoje Romoje, daug keliavome po JAV, atstovavome Lietuvai 2014 m. "Rhythm of Europe" festivalyje Stambule. 2014 m. pelnėme "Grand Prix" apdovanojimą konkurse "Sionas-2014" Šveicarijoje, o 2015 m. Jūrmaloje vykusiame XV kamerinių ansamblių akademinės muzikos konkurse iškovojome 2-ąją vietą. Pernai vėl garsinome Lietuvos vardą, kadangi laimėjome tarptautinį akordeonistų konkursą "Pasaulio trofėjus". Tai buvo didžiulis įvertinimas, kadangi nurungėme itin stiprius varžovus ir pasiekėme, kad pirmą kartą konkurso istorijoje skambėtų Lietuvos himnas. Šio konkurso metu antrąją vietą laimėjo ir lietuvių kompozitorės Zitos Bružaitės pasaulinė akordeono premjera "Eclogue", kurią man teko garbė atlikti pirmam.
Naujausi komentarai