Su J.Kazilaite-Antanavičiene kalbame apie kūrybą, skatinusią neprarasti savęs ir pasitikėti savimi, žmogų, kuris yra pagrindinis inspiracijų šaltinis, įkvepiantis kurti fantastinių naratyvų kupinus paveikslus, įkurtą meno mokyklą, kurioje dailininkė patirtimi dalijasi su tautiečių vaikais, skatindama juos nebijoti būti kitokius ir vertinti savo unikalumą kaip dovaną, leidžiančią kasdienybėje matyti daugiau, žvelgti giliau.

– Esate baigusi monumentaliosios tapybos studijas. Regis, jautėte aistrą didelio formato kūriniams, tačiau šiuo metu tapote ant drobių, todėl renkatės mažesnius, kameriškesnius formatus. Kas paskatino nuo monumentaliosios tapybos pereiti prie molbertinės?

– Mane žavi ne tik monumentaliosios tapybos grožis, didingumas, galingumas, bet ir jos istorija. Monumentalioji tapyba architektūroje pulsuoja nepaprasta energija, kuri geba keliauti šimtmečiais ir stebinti kartų kartas. Tapyti ant drobių pradėjau prieš dešimtmetį, atvykusi į JAV. Adaptacija naujoje šalyje buvo sunki, todėl privalėjau kurti, kad padėčiau pati sau. Jaučiau, kad jei ilgam atsitrauksiu nuo kūrybos, sugrįžti bus labai sunku. Todėl kol vaikai miegodavo, virtuvėje ant grindų išsitiesdavau klijuotę, pasistatydavau iš Lietuvos atsigabentą masyvų medinį molbertą, kurį išsaugojau nuo studijų laikų, paletėje išspausdavau dažus ir kurdavau. Beje, molbertas yra vienas svarbiausių iš vos kelių daiktų, atsigabentų per Atlantą, jis man tarnauja iki šiol. Čikagoje aktyvi didžiulė lietuvių bendruomenė, organizuojanti renginius, parodas, šventes, muges, kuriose pristatyti savo kūrybą gali visi. Šiuose bendruomenės renginiuose po truputį pradėjau dalyvauti ir aš su savo kūriniais, smulkiais dirbiniais. Tai buvo mano kūrybinio kelio pradžia JAV.

– Pagrindinį dėmesį tapyboje skiriate žmogui, jo dvasiniam pasauliui, jausmams, patirtims perteikti. Žmogus jūsų kūryboje yra centrinė figūra?

– Visada jaučiau didelį norą studijuoti žmogų. Tapydama paveikslus nejučia juose nupiešiu žmogaus siluetą ar jo fragmentą. Nieko nėra gražiau už žmogų su jo tobulu ar netobulu fiziniu kūnu, įvairiausiomis būsenomis, kurios ne visada yra tik gražios, teigiamos. Mes esame skirtingi, ir tai pats nuostabiausias dalykas. Kūryboje norisi lukštenti ir lukštenti visas odas, kiek tik jų mes turime.

Mano kuriami portretai esu aš pati, tačiau tai nėra autoportretai. Juose gyva mano siela.

– Jūsų tapyboje vyrauja magiškasis realizmas, žmogų pakylėjantis virš kasdienybės, monotoniškos buities. Kodėl jums svarbu žmogų atitraukti nuo jam įprastos aplinkos, kasdienių situacijų, paveiksluose kuriant fantastinius pasakojimus, pasakas primenančius naratyvus?

– Drobėse jaučiama magija, dvasingumas – tai monumentaliosios tapybos palikimas, be to, juk pati kūryba yra pakylėjimas virš kasdienybės. Manau, paveiksluose tiesiog pasakoju istorijas, kurias jaučiu. Man nepakanka kasdienybės, norisi kažko didesnio, gilesnio – išversti savo sielą, išravėti joje vešinčias piktžoles, dilgėlėse nusidilginti kojas ir galiausiai surasti kuklią pakalnutę. Giliai įkvėpti jos sodraus kvapo, pamatyti dangų ir apie šiuos potyrius pasipasakoti sau pačiai.

– Žvelgiant į jūsų drobes, nesunku pastebėti, kad dažniausiai pagrindinėmis paveikslų istorijų pasakotojomis yra moterys. Jos paslaptingos, poetiškos, švelnios. Ar vaizduojant moterį lengviau vizualia kalba papasakoti kuriamą naratyvą?

– Dalyvaujant grupinėse dailininkų parodose, tarp daugybės skirtingų autorių darbų mano kūrinius parodų lankytojai atpažįsta net neperskaitę kortelės su pavarde, kabančios greta kūrinio. Kartą paklausus, kas išskiria mano paveikslus, sulaukiau atsakymo, kad juose vaizduojamuose personažuose žiūrovai mato mane. Galbūt jie teisūs. Mano kuriami portretai – esu aš pati, tačiau tai nėra autoportretai. Juose gyva mano siela.

– Šiuo metu gyvenate ir kuriate Čikagoje (Ilinojuje). Čia esate surengusi ne vieną personalinę parodą. Ar atvykusi neturėjote dvejonių, kad kūrybą teks atidėti į šalį?

– Išvykimas į JAV mūsų šeimai buvo lyg avantiūra. Susitarėme, kad atvykę į Čikagą kiekvienas dirbsime pagal savo išsilavinimą. Profesija man per daug svarbi, kad pakeisčiau ją į kažką kitą. Renkuosi turėti mažiau, gyventi kukliau, bet dirbti tai, ką mėgstu. O kai žinai, kas esi, savo keliu eini nedvejodamas. Į Čikagą atvykome, kai vaikams tebuvo vieni ir ketveri. Vyras pradėjo dirbti, o aš visą dėmesį skyriau mažiesiems. Jaučiausi pasimetusi, svarsčiau, nuo ko man pradėti. Nepažįstama šalis, kita kalba, kultūra, žmonių mentalitetas, artimųjų nebuvimas gąsdino. Jausmas buvo toks, tarsi staiga būčiau tapusi tuščia. Atvykusi į svetimą šalį supratau, kad privalau gyvenimą kurti iš naujo. Reikėjo peržengti per save. Deja, nesinorėjo, siela maištavo, viduje vyko procesai, kurių nesupratau. Subyrėjau kaip sutrūkę karoliai, pažirę ant grindų į skirtingas puses. Kūryba mane išgelbėjo, tačiau rinkau save ilgai – verdama po karoliuką. Galbūt net iki šiol veriu.

– Ar apsigyvenus JAV keitėsi jūsų kūryba? Ar reikėjo prisitaikyti prie Čikagoje gyvenančių meno gerbėjų estetikos suvokimo, meninio skonio?

– Keičiausi aš, keitėsi ir mano kūryba. Ji tapo nostalgiška, ilgesinga, prigeso spalvinė gama. Visa tai atspindėjo mano emocinę būseną. Amerika yra didelė, joje telpa viso pasaulio kultūros, todėl ir meno pasiūla didžiulė, tampa svarbu išsiskirti. Taikytis prie kažkieno suvokimo reikštų prarasti dalį savęs, savo identiteto. Išlieku savimi, atmesdama vibracijas iš aplinkos, kurios keičiasi pagal kažkieno sukurtą madą, diktuojančią, koks žmogus privalo būti, kaip atrodyti, ką veikti, kaip kalbėti, kiek uždirbti ir t.t. Visa tai ne man. Man vis dar patinka kuklūs ir laisvi žmonės, nors tai šiuo laikmečiu lyg ir nemadinga.

– Kokie amerikietiško kultūros lauko aspektai jus nustebino ar sužavėjo?

– Amerikiečiai moka džiaugtis, žavėtis, sakyti komplimentus, prie kurių vis dar stengiuosi priprasti. Lietuviams nebūdinga girti kitus ar patiems priimti pagyrimus. Amerikiečiai moka užkrėsti optimizmu ir tikėjimu, kad viskas yra ir bus gerai. Be to, jie visada lieka kultūringi ir mandagūs net ir tada, kai būna labai nemalonios situacijos. Jie niekada nepasijuoks iš mūsų akcento ar skurdesnio angliško žodyno, nes puikiai žino, kad mokame kelias užsienio kalbas, ir tuo atvirai žavisi. Mums yra ko iš jų pasimokyti, tačiau niekada nepamirštu pagirti ir lietuvių – esame kaip grūdintas plienas: neištižę, neišlepę, veržlūs.

– Ar turėjote siekį įsitvirtinti Čikagos menininkų bendruomenėje?

– Neturėjau tokių siekių. Ir dabar jų neturiu. Neapsunkinu savęs ypatingais tikslais, nes nejučia galima tapti jų vergu. Vienintelis dalykas, kurio norėjau, – pažinti pasaulį ir dirbti tai, ką moku geriausiai. Pasitikėjau likimu ir dangumi. Pradėjus kurti, maždaug po metų, tautiečiai paprašė pamokyti jų vaikus dailės. Pradėjau vos su dviem mokiniais, tačiau jų skaičius augo ir tai paskatino įkurti meno mokyklą. Nesvajojau ir neplanavau užsiimti jokia edukacine veikla, netgi to vengiau. Norint mokyti, reikia turėti geležinę kantrybę, mokėti sudominti. Įsivaizdavau, kad nesugebėsiu. Tačiau likimo keliai yra tokie painūs ir vingiuoti, kad niekada nežinai, kas tavęs laukia už posūkio. Jau devyneri metai mokau. Mano mokiniai – tarsi rūtų darželis, žaliuojantis ištisus metus, o aš kiekvieną dieną nepamirštu jų palaistyti.

Nieko nėra gražiau už žmogų su jo tobulu ar netobulu fiziniu kūnu, įvairiausiomis būsenomis, kurios ne visada yra tik gražios, teigiamos.

– Jūs ne tik savo žiniomis dalijatės su vaikais, vesdama meno užsiėmimus, bet taip pat organizuojate edukatyvias veiklas, susijusias su menine kūryba, ir suaugusiesiems. Ar amerikiečiai yra smalsūs kūrybinių atradimų?

– Didžioji dalis mokinių yra lietuviai arba vaikai iš mišrių šeimų. Esu laiminga tarnaudama tautiečiams. Mūsų vaikai talentingi, turintys kūrybiškumo geną. Man gražu, kai jų namai prisipildo meno darbų, siuvinių, molio dirbinių, žolynų, kurtų su meile, o ne plastikinių niekalų be dvasios. Mokydama skatinu mokinius ieškoti tikrumo, originalumo, kokybės.

Esu kviečiama rengti meno užsiėmimus įvairiose organizacijose, renginiuose, stovyklose, kur mokau suaugusiuosius. Pastebiu didelį skirtumą tarp lietuvių ir amerikiečių požiūrio į meninę veiklą. Amerikiečiai ateina gerai praleisti laiką, pajausti malonumą. Jie nekompleksuoja, kad nemoka maišyti dažų ir kad kažkas išeina šleivai kreivai. Jie neprašo manęs pagalbos, o tiesiog taškosi dažais ir džiaugiasi procesu, atsipalaiduoja. Lietuviai – visiška priešingybė. Jie perfekcionistai, siekiantys tobulybės. O tai irgi yra gerai.

– Lietuvoje į meną ir menininkus vis dar žiūrima šiek tiek per atstumą. Ar amerikietiškoje kultūroje taip pat vyrauja požiūris, kad menininkas yra kitoks, o menas – tik intelektualams?

– O kas yra kitoks? Manau, visi esame kitokie, ir tai yra gerai. Savo mokinius drąsinu nebijoti būti kitokius, išskirtinius. Prieiti prie darbo kitaip, negu šalia sėdintis draugas, pažiūrėti kitu kampu, pajausti kitaip. Jei mes patys atrandame savo kitoniškumą ir suvokiame, kad jis yra dovana, tai tai tampa mūsų privalumu.

Menas užduoda klausimus, skatina mąstyti, plečia ribas, keičia pasaulėžiūrą – tad galbūt jis artimas ne kiekvienam.

– Neseniai socialiniame tinkle "Facebook" "Neatšauktų atidarymų" platformoje atidarydama personalinę parodą, sakėte: "Nors pasaulis yra sustojęs, nėra tokios jėgos, kuri sustabdytų kūrėjus." Ar susidūrimas su COVID–19 labai pakeitė jūsų, kaip kūrėjos, kasdienybę? Ar sunkiai išgyvenate šį laikotarpį?

– Karantiną laikau duotybe. Gavau galimybę ilgam užsidaryti studijoje, o tai įprastai būdavo neįmanoma dėl didelio darbų kiekio. Dabar galiu laiką skirti sau, kūrybai. Ir ši vienatvė man tinka. Bet įvykiai, vykstantys aplinkui, pakoregavo darbų siužetus.

Nerimą jaučiu dėl to, kad reikia laikinai uždaryti savo mokyklą ir spręsti jos išlaikymo klausimus. Tačiau neįmanoma nuolat saugiai dreifuoti valtyje. Kartais turime pasitikti audras, net įkristi į tamsius, gilius vandenis, pėdomis nejausti dugno ir bandyti išplaukti. Arba irkluoji, arba skęsti.