„Mes neprisimename dalykų dėl daugybės priežasčių: galbūt tai buvo slepiama nuo mūsų, o gal mūsų galvos buvo perpildytos lengvesnėmis, labiau paguodžiančiomis mintimis, arba dėl to, kad neturime postūmio ieškoti ryšių tarp skirtingų savo ir kitų istorijų“, – teigia parodos menininkas, kviesdamas „nebijoti užglaistyti atminties įtrūkius, kad aiškiau suprastume tiek dabartį, tiek patys save.“

Jis augo Pietų Afrikoje, įstabios gamtos ir pramoninio kraštovaizdžio kontrastų pažymėtame Johanesburge. Kurti pradėjo dar aparteido metais, tad jo kūriniai neatsiejami nuo visa persmelkusios vietos jausenos ir aštrių temų – žmogaus teisių, rasinės ir turtinės nelygybės, revoliucijos, stebinančios akistatos tarp garbingų idealų ir gėdingos, į žmogaus orumą pasikėsinusios kasdienybės.

Parodos rengėjų pranešime primenama, kad W. Kentridge'as, augęs advokatų, gynusių nukentėjusius nuo aparteido, šeimoje, studijavo politikos mokslus, vėliau – vizualius menus, aktorystę ir režisūrą. Visur save išbandė, kol įvairūs jo pilietinės ir kūrybinės raiškos būdai susiaudė į unikalų meninio kalbėjimo būdą, kurį išgirsta, į kurį įsiklauso parodų lankytojai visuose pasaulio žemynuose, svarbiausiuose meno centruose.

W. Kentridge‘ui natūralu kalbėti apie politines, pilietines ir socialines realijas kūryboje, Tai – skiriamasis jo kūrybos bruožas, kaip ir tai, kad jis genialiai žongliruoja tarp turinio aštrumo ir paveikios estetikos, neišleisdamas parodos žiūrovo, nesupurtęs jo išankstinio nusistatymo ar stereotipinio požiūrio. Juos teks pamiršti W. Kentridge'o parodoje „Tai, ko neatsimename“.

W. Kentridge'o kūrinių įtaiga slypi menininko gebėjime parodoje sukurti dalyvavimo įvykiuose atmosferą. Ekspozicijoje ne tik apžiūrime atskirus kūrinius, bet keliaudami menininko ir su juo nuo 2005-ųjų dirbančios scenografės Sabine Theunissen pasiūlyta parodos trajektorija, patiriame iš įvairių žanrų kūrinių sukonstruotas alternatyvias mąstymo ir pasaulio matymo visatas.

Wil­lia­mas Kentridge‘as. Other Faces. / W. Kentridge studio nuotr.

Anot parodos Kaune kuratorės Virginijos Vitkienės, savo studijoje kūrybinį procesą W. Kentridge'as pradeda nuo dvimačio statiško piešinio anglimi. Nutrindamas, papildydamas ir fotoaparatu fiksuodamas pokyčius, menininkas sukuria judančius paveikslus – vaizdo kūrinius ir ciklus. Juos derina su režisuoto filmavimo scenomis, sluoksniuoja parodos erdvėje, papildydamas statiškais, kinetiniais, garsiniais objektais. Iškelia dalį piešinių ant galerijos sienų ir laiptų, sukurdamas atviras ir intymias erdves kiekvienam žiūrovui. Pats atlieka performansus, tampa filmų personažu, režisuoja operas, kuria jų scenografijas ir mikropasaulius. Ir viską daro su aplinkui jį suburtus profesionalus uždegančia aistra, užkrečiamai ieškodamas geresnės savo ir žmonijos versijos.

Kaune, Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje, pagal Europos kultūros sostinės programą duris atversianti paroda „Tai, ko neatsimename“ kalba apie žmonijos puoselėjamą selektyvią atmintį. Pasak menininko, faktų, istorijų, atsiminimų išstūmimas, kaip savisaugos ar propagandos priemonė, būdingas tiek Johanesburgo, tiek Romos, tiek ir Kauno žmonėms. Visi pasirenkame (kartais net privalome tai daryti dėl psichikos stabilumo), ką prisiminti, o ką išstumti iš atminties. Tad realiu laiku mūsų tikrovės suvokimas yra paveiktas mąstymo pertrūkių, kuriuos menininkas siūlo užpildyti, kad praturtėtų mus supančio pasaulio supratimas.

„W. Kentridge'as grįžta į šalį, kurioje jo šeimos ir tautos istorija iki šiol išstumta į atminties paraštes. Menininkas tai daro, tikėdamasis užpildyti savo atminties įtrūkimus ir tuo pačiu kalbėtis su mumis apie tai, ko sąmoningai ar nesąmoningai nepamename. Jis kviečia mus į dialogą su savimi, o gilūs, socialinio jautrumo ir paveikios estetikos kupini kūriniai padeda suakumuliuoti Kentridge'o minimą energiją, reikalingą sujungti išdaužytos istorijos įvykių krislelius į prasmingas mozaikas, lyg veidrodis atspindinčias į jį žiūrinčius“, – sako parodos kuratorė V. Vitkienė.