Į ją kviesdami parodos rengėjai cituoja 1927 metais nugirstą dviejų Kauno panelių pokalbį, kurį perpasakojo dailininko ir dailės istoriko Igno Šlapelio žmona Laura Karužaitė-Šlapelienė: „Praeitą vasarą, vieną sekmadienio rytą, atvažiavo iš kaimo Kaunan į bažnyčią vežimas žmonių. Tarp jų buvo viena moterėlė, visai nemadnai apsirėdžiusi, nes jos sijonas namie austas (rodos, žalias, bet kai moteriškė pasijudindavo, tai rodės gelsvas, tai rausvas, tarytum gražiausias šilkas), žiurstas – ne kreivo margo rašto dirbtuvės perliukas, bet senas tulpėmis kaišytas audinys, kuris iš tolo mirgėjo. Jos balta plonutės drobės bliuska buvo raudonais užaudiniais papuošta. Įėjusi bažnyčion, ši moterėlė atsistojo greta dviejų miestietiškų panelių. Mergaitės pradėjo tarp savęs šnibždėtis: „Kad turėčiau tokį sijoną, tuojau jį išardyčiau ir užtiesčiau mūsų sofą namie. Kaip gražiai ji atrodytų. Po to padaryčiau keletą spalvotų paduškėlių ant jos padėti. Ir štai tau originalus daiktas! O aš iš to sijono padaryčiau staltiesę ir išsiuvinėčiau kraštus tokiomis tulpėmis, kurios buvo ant jos žiursto, tas būtų taipogi gražu!“ Miestietiškos panelės mokėjo įkainoti tikrai gražų dalyką.“

Ši paroda ir yra būtent apie tai, kaip darniai, gražiai tarpukario miesto kultūra susipynė su gyvybinga kaimo tradicija, praturtino viena kitą ir tapo išskirtiniu to laikotarpio bruožu, praneša Muziejus.

1919 metais Lietuvos valstybės laikinąja sostine tapęs Kaunas sparčiai vystėsi ir iš provincijos miestelio tapo stipriu ekonominiu, politiniu, kultūriniu Lietuvos centru. Iš kaimų į Kauną mokytis ir dirbti masiškai vyko jaunimas. Miestietiškas gyvenimo būdas kardinaliai keitė valstietišką sąmonę. Daugelis, baigę mokslus užsienyje, sugrįžo ir valingai ėmė darbuotis kuriant jauną valstybę. Tarp profesionalios bei kaimiškosios kultūros atsirado glaudus ryšys, kuris formavo Lietuvos nacionalinę dailę. Kaunas, perimdamas kitų šalių kultūrines įtakas, laipsniškai artėjo prie Europos madų, muzikos, architektūros, restoranų kultūros.

„Kaune formavosi išskirtinė lietuviška, „kaunietiška“, miesto kultūra. Miestietiškas etiketas pynėsi su pagarba lietuviškai kultūrai, tautos istorijai. Istorinė ir tautinė vėliavos tapo privalomais valstybinių švenčių atributais. Moterys ir merginos diplomų įteikimo, vestuvių proga ir per valstybines šventes puošėsi tautiniu „Birutės“ (2–3 dešimtmečiai) kostiumu, o 3–4 dešimtmečiais – A. Tamošaičio sukurtu stilizuotu tautiniu kostiumu. Palaipsniui prigimtinė valstietiška kūryba virto tautiniu amatu. Visoje Lietuvoje kūrėsi verslai, dailės amatų dirbtuvėlės, draugijos, būreliai. Žemės ūkio rūmų pastangomis merginoms ir vaikinams buvo organizuojami mokami namų ruošos, kulinarijos, mezgimo, siuvinėjimo, staliaus bei dailidės amatų kursai. Liaudies kūryba rado vietą miesto interjere, kuriant baldus, tekstilę. Tautinį modernizmo stilių reprezentavo juostų raštai, rūtų, lelijų – tulpių, rožių motyvai. Jaunoji inteligentija formavo modernų kaunietišką stilių, o ir ponios, dalyvaudamos pobūviuose, ambasadų bei pasiuntinybių renginiuose, iš kitų Europos šalių ponių išsiskyrė savo kaunietiškai kaimišku miesčionišku art deco stiliumi“, – sako viena iš parodos rengėjų – Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus vedėja Janina Savickienė.

Paroda „Kauno tulpės. Liaudies kūrybos įtaka modernizmui“ šiame muziejuje veiks iki balandžio 24-osios.