Rašydamas apie dailininkus, kurių meninė saviraiška dar nėra gausiai aptarta plačiajame meno kritikos diskurse, visada rizikuoji prarasti saugią kritiko poziciją. Vengti rizikos man draudžia tyrinėtojo smalsumas, nugalintis visas baimes ir abejones.

Savo minties čiuptuvais intuityviai artinuosi link jaunos menininkės, tapybos besimokančios pas garsų Kauno dailininką Antaną Obcarską, Linos Morkūnaitės-Vilkelienės kūriniuose suformuotų ir išskleistų magiškų pasakojimų.

Abstrakti kūrinių forma ir efemeriškus procesus bei patyrimus žymintys pavadinimai tarytum žaidžia su žiūrovo suvokimo bei atminties mechanizmu. Atrodo, kad autorė dirgina žiūrovo praeities ir dabarties kultūros žinojimą. Žaisdama beveik atviros spalvos potėpiais, o kai kur net plokštumas kontūruodama tamsiu dažu, dailininkė formuoja visoje kūryboje esmiškai svarbią, vizualiai reiškiamą būties ir jausmų kintamumo poeziją. Tapyboje apdainuojamas vitališkas gyvenimo šėlsmas.

Linos kūryboje potėpiai dažniausiai dėliojami tam tikra kryptimi, išryškinant vaizduojamą formą. Tokia komponavimo strategija artima Vincento van Gogho (1853-1890) postimpresionistinei tapybai. Nors gal ir drąsu lyginti, bet abu minimi dailininkai siekia dėmesio centre išlaikyti skaidrios šviesos įspūdį.

Labiausiai mano dėmesį patraukia geometriniai Linos paveikslų motyvai, kur tamsiu mėliu kontūruojama ir išskiriama ryškiai raudona reljefinė plokštuma. Taip atskiriama aštrių faktūrų gausoje spindinti stačiakampė forma. Kitame darbe, beveik visoje drobės plokštumoje, vyrauja raudonis, kurį vagoja ir dalija į atskiras zonas taisyklingos violetinio dažo linijos. Vagojimas – tai intencionalus įtampos diegimas į konkretaus kūrinio formą. Tai atvirumo ir judėjimo ženklinimas. Tapybos lyg mąstančiosios sukūrimas.

KAS? Linos Morkūnaitės-Vilkelienės tapybos paroda "Pusės".

KUR? Galerijoje "Balta" (M.Valančiaus g. 21).

KADA? Birželio 16-liepos 4 d.