Nors nebuvau labai pareigingas studentas, ją prisimenu kaip išmintingą, išradingą, nepaprastai tolerantišką ir geros širdies žmogų. Su jubiliate kalbamės apie nueitą kelią ir paliktus ryškius pėdsakus ne vieno muzikanto ar muzikos mylėtojo širdyje.
– Kokia buvo Jūsų kelionės į muziką pradžia?
– Esu tikra kaunietė, nors kurį laiką gyvenau Vilniuje. Jeigu kas paklaustų, kokia buvo mano vaikystė, atsakyčiau – šviesi, graži, saulėta. Žinoma, gyvenome nepritekliuje – juk aš pokario vaikas. Mano tėvelis Antanas Rauchas buvo smuikininkas, sukūręs šeimą su teisės mokslus pradėjusia, bet nebaigusia mano mama Cecilija. Buvome dvi sesės ir du broliai, tad mamai nebuvo kada tuos mokslus baigti.
Tėvelio dėka visi ragavome muzikos mokslo, bet profesionale tapau vienintelė aš. Kai tėvelis mirė, buvau dar maža – trylikos metų, bet daviau sau įžadus, kad stosiu į konservatoriją ir tapsiu muzikante. Žinoma, tam mane paskatino tėvelis. Namų aplinka buvo tokia, kad visą laiką gyvenome su muzika. Turėjome nedidelį butuką Žaliakalnyje, Širvintų gatvėje, kur tėvelis daug repetuodavo: juk buvo pirmojo Lietuvos fortepijoninio trio ir pirmojo styginių kvarteto įkūrėjas ir narys.
Atėjus bumui keltis į Vilnių, daugelis elitinių muzikantų paliko Kauną, o tėvelis liko. Norėjo palaikyti mūsų miesto kultūrinę dvasią. Jam einant į Muzikinį teatrą, stengdavausi visada jį lydėti. Per repeticijas būdavau garbingai pasodinama į pirmą eilę, o per pertraukas eidavome pasivaikščioti teatro koridoriais. Ten sutikdavome režisierių Rostislavą Andrejevą, dirigentą Juozą Indrą, kuriems tėvelis, rodydamas į mane, girdavosi: „Štai mano augantis muzikantas.“
Negana to, tėvelis dažnai namuose dirbdavo su mokiniais, tad muzika mus supo visur ir visada. Turėjau absoliučią klausą. Pamenu, kaip tėvelis kviesdavosi mane norėdamas suderinti smuiką ir paprašydavo padainuoti natą la.
– Tapote ne tik pianiste, bet ir vargonininke. Kas lėmė tokį pasirinkimą?
– Baigusi muzikos mokyklą įstojau į tuometę konservatoriją Vilniuje. Turėjau nepaprastą pedagogę – Olgą Šteinberg, kuri pažinojo mano tėvelį. Girdėjau pasakojant, kad ji kažkada prasitarė: „Jau šitą Rauchaitę tai tikrai priimsiu į savo klasę.“ Labai gražiai bendravome, gavau iš jos daugybę žinių, bet dar studijuodama pirmame kurse, eidama konservatorijos koridoriumi, už durų išgirdau grojant vargonus. Pravėriau klasės duris ir išvydau prie instrumento sėdinčią Violetą Kulvietienę. Ji pakvietė užeiti ir paklausė, ar norėčiau groti vargonais.
Šis instrumentas mane labai sudomino, tad nuėjau pas savo fortepijono profesorę ir paklausiau, ar ji neprieštarautų. Ji sutiko, nors ir perspėjo, kad pianisto rankoms grojimas vargonais nepalankus. Tačiau, pasak jos, viską atpirks didžiulis gaunamų žinių bagažas ir lavinamas polifoninis mąstymas.
Taigi, nuo antrojo kurso lygiagrečiai ėmiau studijuoti vargonus. Žinoma, teko susipažinti su labai įdomia asmenybe – Leopoldu Digriu. Tuo metu vargonus studijavo tokie jau subrendę menininkai kaip Giedrė Lukšaitė-Mrazkova, Bernardas Vasiliauskas, o aš buvau tik mažoji Rauchaitė, kurią jie kartais paglobodavo.
Buvau tarp laimingųjų, pakliuvusių į L. Digrio organizuotas koncertines išvykas. Draugavome su vokiečių ir čekų studentais, tad man nusišypsojo laimė atlikti vargonų muzikos programas Leipcige ir Prahoje. 1968 m. baigiau fortepijono studijas ir susilaukiau savo pirmagimės – dukros Gintės. Tad vargonų specialybės baigiamojo egzamino teko kiek palaukti.
Kažkurį laiką maniau, kad viskas, mano studijos baigtos, – reikia auginti vaiką, bet užsispyriau ir 1971 m. baigiau vargonų specialybę. Šios dvi įgytos specialybės labai reikšmingos mano profesinėje karjeroje.
Mano tikslas – kad žmogus susipažintų su įvairesne muzika, galėtų ją suprasti ir įvertinti. Turi pamilti žmogų tokį, koks jis yra.
– Dirbote ir gyvenote Vilniuje, bet staiga Jūsų planuose vėl pasirodė Kaunas. Kaip tai įvyko?
– Kai su vyru Ramučiu Čepinsku, Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakulteto įkūrėju ir pirmuoju prorektoriumi, atsikėlėme į Kauną, ėjo 1989 m. Reikalų buvo gausybė, bet visus sunkumus įveikti padėjo nuostabi, nors ir ką tik susikūrusi, fakulteto bendruomenė. Buvome kaip vienas kumštis, viską darėme kartu, kiekvienas kiek galėjome prisidėjome prie bendro reikalo. Prasidėjo naujas mano veiklos etapas.
1992 m. gavau docento vardą, kurį pelnyti tais laikais buvo labai nepaprasta. Mano surinkti dokumentai apie koncertinę ir pedagoginę veiklą keletą metų keliavo per Minską, Kijyvą ir Maskvą, kol pagaliau buvo patvirtinti mūsų akademijos senato. Tapau bendrojo fortepijono katedros vedėja, o vėliau, kai buvo įsigyti vargonai ir atsirado galimybė mokyti studentus vargonavimo, pervardijome padalinį į bendrojo fortepijono ir vargonų katedrą.
Katedrai vadovavau iki 2016 m. ir visiems kolegoms iki šiol dėkoju už šį nepaprastą pasitikėjimą. Veiklos buvo tikrai daug – teko kurti naujas programas, organizuoti renginius, leisti metodinius darbus, dalyvauti konferencijose, būti vertinimo komisijų nare.
Glaudžiai bendradarbiavome su visomis muzikinio ugdymo įstaigomis. Man pačiai teko darbuotis Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, Aleksandro Kačanausko vaikų muzikos mokykloje, berniukų chorinio dainavimo mokykloje „Varpelis“. Taigi, darbo netrūko, bet man buvo labai įdomu prisiliesti prie įvairių ugdymo grandžių. Visuomet stengiausi palaikyti ryšį su Vilniaus muzikos akademijos katedra – organizavau bendrus koncertus, bent kartą per metus su koncertais lankydavomės vieni pas kitus. Deja, prasidėjus pandemijai, nutraukiau savo pedagoginę veiklą. Nepritariu nuomonei, kad dirbant nuotoliu studentą galima išmokyti groti.
– Dėstydama bendrąjį fortepijoną išugdėte nemažai studentų. Ką jie veikia dabar?
– Pas mane mokėsi gausybė spalvingų ir įdomių asmenybių. Tarp jų buvo akloji dainininkė Onutė Matusevičiūtė, chorvedžiai Danguolė Beinarytė, Mindaugas Šikšnius ir Audrius Petrauskas, violončelininkė Solveiga Vėbraitė, dainininkai Rūta Skučienė, Živilė Lamauskienė, Jonas Lamauskas, Mindaugas Zimkus, Giedrius Prunskus, Martynas Beinaris ir Merūnas Vitulskis, daugybė kitų. Su kiekvienu jų darbas būdavo kitoks, savitas, kartais tekdavo ir pavargti, bet bendromis pastangomis visada pasiekdavome išsikeltą tikslą. Malonu šiandien matyti tuos žmones, dabar sėdinčius orkestrinėje, dainuojančius ar diriguojančius scenoje.
– Kaip klostėsi Jūsų koncertinė veikla?
– Ji tikrai neapsiribojo studijų metų koncertais. Užbaigus mokslus bene kiekvieną sekmadienį tekdavo koncertuoti Vilniaus arkikatedroje, tuomet paverstoje paveikslų galerija. Mano abu vaikai, Gintė ir Julius, dar buvo maži, tad pasiruošimas koncertui atrodydavo taip: prigaminu apie 120 koldūnų, iškepu pyragą, mano vyras pasiima magnetofoną, abu vaikučius – už rankų ir keliaujame į koncertą. Aš groju, vyras įrašinėja, vaikai klausosi. Nuaidėjus aplodismentams grįžtame namo ir pasidarome sau puotą mano koncerto proga. Iš pradžių afišose, norėdama pagerbti tėvelio atminimą, prisistatydavau kaip Marija Rauchaitė, bet, vyrui paklausus, kodėl čia taip, ėmiau prisistatyti Marija Rauchaite-Čepinskiene. Galų gale likau tik Čepinskienė.
Persikėlus gyventi į Kauną mane ėmėsi globoti Kauno filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta. Iš jo sulaukiau gausybės pasiūlymų ir galimybių koncertuoti taip pat paveikslų galerija paverstoje Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Vėliau – bendradarbiavimo su chorais etapas, ypač daug koncertų surengta su choru „Kamertonas“. Buvau jiems paranki, nes galėjau akompanuoti tiek fortepijonu, tiek vargonais. Su choru apvažinėjome bene visas Amerikos lietuvių parapijas JAV, surengėme koncertų Australijoje: Sidnėjuje, Melburne ir Adelaidėje, išleidome diską su Antonio Vivaldi „Gloria“. Teko koncertuoti Bostone, Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirtame koncerte. Tai buvo itin smagi patirtis, nes kartu aplankiau JAV gyvenančią dukrą. Mėgau rengti bendrus koncertus su savo studentais Jėzuitų bažnyčioje, vėliau susikoncentravau į pedagoginę veiklą, nors formą palaikiau visada – tai buvo būtina norint kokybiškai dėstyti vargonų specializaciją.
– Kuri veikla Jums buvo svarbesnė: koncertinė ar pedagoginė?
– Sunku atsakyti į šį klausimą. Labai mylėjau savo pedagoginį darbą. Ir dabar man labiausiai trūksta bendravimo su jaunais žmonėmis. Man patikdavo pažinti jų psichologiją, nors kartais dėl to tekdavo gerai pasukti galvą. Pedagogas turi būti ir psichologas. Mano nuomone, galima rasti priėjimą prie kiekvieno žmogaus. Nereikia kelti tikslo, kad studentas privalo puikiai groti fortepijonu. Ne, mano tikslas – kad žmogus susipažintų su įvairesne muzika, galėtų ją suprasti ir įvertinti. Turi pamilti žmogų tokį, koks jis yra.
Taigi, ko gero pedagoginį darbą iškelčiau ant aukštesnės pjedestalo pakopos. Koncertinė veikla teikė peną dvasiai, bet keldavo nemažą įtampą. Žinoma, pasitenkinimo jausmas po koncerto atperka viską, bet ilgainiui koncertinę veiklą tapo sunkoka suderinti su vis didėjančiu pedagoginiu krūviu.
Su vyru visada jaučiau tikrą kūrybinę sąsają. Jam rūpėjo mano darbai, man – jo. Buvau šeimos žmogus. Vyras nuolatos turėjo didelį darbo krūvį, tad stengdavausi jam padėti. Jis man – taip pat. Jis buvo tikras džentelmenas. Nežinau, ar dar yra tokių vyrų. Todėl tarp mano ugdytinių atsirado tokia speciali kategorija – R. Čepinsko studentės, tokios kaip Beata Andriuškevičienė, Lina Dinsmonienė, Greta Drenseikaitė.
Mano vyras buvo griežtas pedagogas, bet joms jis buvo kaip tėvas. Aš buvau ne tiek mama, kiek užuovėja. Po vyro ir sūnaus mirties mano ryšys su šiomis puikiomis pianistėmis tik dar labiau sustiprėjo.
– Kaip manote, ko reikia, kad taptum geru muzikantu?
– Labai didelio noro ir didelės meilės. Reikia mylėti muziką, sugebėti ją girdėti. Jei išgirsi – pajusi norą ką nors sukurti. Vien tik darbas čia nepadės. Jauno žmogaus ugdyti nereikėtų per prievartą, ugdymas turi būti toks, koks buvo mano vaikystėje, – su meile, galimybe pamatyti, išgirsti, pajusti norą, tam tikrą siekiamybę. Neįsivaizduoju, ar gali nebūti meilės muzikai. Todėl iki dabar pat nenustoju kurti garsinių sąsajų, mėgstu atsisėsti prie instrumento ir improvizuoti. Dar kartą kartoju: joks darbas nebus atgrasus, jeigu iš tikrųjų jį myli.
Atsisveikiname apsikabindami, susitarę susitikti artimiausiame koncerte. Ilgiausių metų Jums, miela dėstytoja. Žaliakalnin skverbiasi pavasaris.
Naujausi komentarai