„Kad ir kaip stipriai nepritariu kai kurių protestų ir mitingų idėjoms, džiaugiuosi jų gausa“, – prisipažįsta festivalyje „Audra“ vyksiančių kūrybinių teatro dirbtuvių „We stand for...“ viena iš kūrėjų, režisierė Uršulė Bartoševičiūtė (U.B.). Ji kartu su kolega aktoriumi Gediminu Rimeika (G.R.), kitais scenos menininkais ir tyrinėtojais birželio 27–liepos 2 d. gilinsis į protestą, jaunų žmonių problemas kasdienybėje ir taps tarpininkais tarp idėjos, miesto ir jauno žmogaus. Šiuolaikinio miesto festivalį „Audra“ kartu su programa „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendromis jėgomis kuria jaunimo organizacija VšĮ „Kylantis Kaunas“, VšĮ „Freimas“ ir naktinio klubo „Lizdas“ komanda.

– Į festivalį „Audra“ ateinate su projektu – kūrybinėmis dirbtuvėmis „We stand for...“: paliesite labai įdomų ir pastaraisiais metais itin aktualų socialinį reiškinį – protestą. Kodėl tyrinėjimui buvo pasirinkta tokia reakcijos forma ir ką jums, kaip kūrėjams, svarbu ja perduoti?

U.B.: Susirinkimų laisvė, kaip pamatinė demokratinė laisvė, įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, ir kituose dokumentuose. Ji privalo būti nuolat permąstoma, kontekstualizuojama ir apie tai ypač svarbu kalbėtis su jaunais žmonėmis. Visi minėti dokumentai šią teisę įvardija kaip vieną iš pagrindinių priemonių užtikrinant demokratiją. Tai yra pilietinius, socialinius procesus ypač stipriai ir staigiai stabdantis veiksmas. Aš į šį procesą su jaunais žmonėmis įeinu „lygiomis“ – man tai taip pat tyrinėjimų objektas, nemanau, kad dirbtuvėse egzistuos mokytojo ir mokinio dinamika. Yra jaunosios kartos problemų ir procesų, kurių aš nebesuprantu, neužčiuopiu ir noriu išgirsti šias problemas iš pirmų lūpų – suprasti, už ką ir prieš ką pasiruošę kalbėti paaugliai ir jauni suaugusieji. Kaip savo idėjas reprezentuoti pasitelkiant menines formas, kaip pasinaudoti miestu kaip scena, kaip išsigryninti, už ką ir prieš ką yra stovima, kaip žinoti savo teises, laisves ir pareigas, išlieka svarbiausi projekto klausimai.

– Dar visai neseniai protestas Lietuvoje buvo labiau išimtis nei taisyklė. Turbūt sudėtinga kalbėti ir apie mūsų mitingo kultūrą. Kaip manote, kodėl ši pareiškimų priemonė mūsų šalyje atsirado tik dabar? Kaip įsivaizduojate jo tolimesnę raidą?

U.B.: Esame įpratę taip save pozicionuoti – esą esame labai rami, tyli, viešų pareiškimų vengianti visuomenė. Tačiau istoriškai turime ne vieną precedentą, kai susibūrimai, tam tikras visuomeninis spaudimas, keitė politinį tvarkaraštį. Ir Romo Kalantos aktas, ir dainuojanti revoliucija, ir Sausio 13-osios įvykiai – visa tai aktyvios pilietinės visuomenės aktai. Nepailstantys aktyvistai užtikrino susibūrimo laisves ir pirmosiose „Vilniaus Pride“, o praėjusiais metais – ir „Kaunas Pride“.

Išties pastaruoju metu visuomenė dažniau renkasi kalbėti apie socialinius probleminius taškus, tokius kaip partnerystės įstatymas, pandemijos valdymo politika, Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimai ir pan.

Šių procesų suaktyvėjimą, visų pirma, siečiau su pandemija ir abejonėmis dėl jos valdymo politikos. Žmonės pavargo, buvo izoliuoti, ilgėjosi bendruomenės jausmo, per dvejus metus pasijuto nutolę nuo įtakos sprendimams, jautėsi negirdimi, neišklausyti, nutildyti, pažeminti. Tai – sudėtingi, pavojingi jausmai. Tačiau pirmieji protestai pasirodė sėkmingi, susilaukė didžiulio susidomėjimo, taigi šie procesai įgavo pagreitį. Vis dėlto – kad ir kaip stipriai nepritariu kai kurių protestų ir mitingų idėjoms, džiaugiuosi jų gausa.

G.R.: Man atrodo, tai būtinas įvykis, per kurį turime galimybę taikiai išgirsti bendruomenių balsą.

– Kaip ir kiek menas, kultūra gali veikti mitingų ir protestų kultūrą?

G.R.: Neturiu kitos apibrėžties kaip tik „daug“.

U.B.: Manau, kad tai susisiekiantys indai. Bendruomenės pasitelkia meninius, performatyvius veiksmus norėdamos būti išgirstos. Piešia transparantus, dainuoja, šoka, atlieka tam tikrus veiksmus apibrėžtoje erdvėje ir laike, veda tam tikrus performatyvius socialinius ritualus. Mano nuomone, tai bene gryniausia meno rūšis. Ji turi ir spektakliui / performansui būdingų komponentų – atlikėją, žiūrovą, apibrėžtą laiką ir erdvę, idėją, ideologiją. Labai įdomu dekonstruoti mitingo, protesto veikimo principus. Galime kvestionuoti tokius populiarus menininkus ar menininkų grupes kaip Christophas Schlingensiefas, „Center for Political Beauty“, Vienos akcionistai, Ai Weiwei, „Guerilla Girls“. Aktyvizmas, politinis angažuotumas yra arba neatsiejama šių menininkų kūrybos dalis arba centrinė kūrybos tema.

Menas keičia perspektyvas ir žiūros taškus į pasaulį. Taigi menas irgi yra tam tikras aktyvizmas. Man atrodo, viską geriausiai apibendrina mintis, kad absoliučiai visas menas yra politiškas.

– Būsimų kūrybinių dirbtuvių dalyviai yra 10–12 klasių moksleiviai. Regis, jau nebe tie labiausiai maištaujantys paaugliai, tačiau vis labiau į suaugusiųjų gyvenimą žengiantys, aktyvūs, smalsūs žmonės. Kuo dar išsiskiria ši amžiaus grupė?

G.R.: Manau, tai svarbi amžiaus grupė, kurią visuomenė dažniau verčia klausyti negu išsakyti, kalbėti, formuoti savo nuomonę.

U.B.: Sutapo, kad Seimas priėmė įstatymą, pajauninantį minimalų Seimo narių amžių. Taigi šie žmonės – jau be penkių minučių potencialūs Seimo nariai. Man atrodo, dažnai nuvertiname gimnazijos amžiaus žmonių sąmoningumą dalyvaujant politiniuose ir bendruomeniniuose procesuose, mokyklose skatindami juos mąstyti ir veikti konservatyviai, tradicionalistiškai, kanoniškai. Mąstymo procesai kinta iš esmės – išjudame iš binarinių suvokimo ribų, tačiau mokinius vis dar verčiame rašyti keisčiausius rašinėlius, neįtraukdami jiems svarbių temų, tokių kaip tapatybė, identitetas, politiškumas ir pan. Kalbame apie abstrakčias, dažnai krikščioniškas vertybes. Taip, jos svarbios, tačiau pažanga slypi iš esmės permąstytuose galios santykiuose ir mechanizmuose.

– Šiandien protestai vyksta ne tik gatvėse – socialinėje erdvėje labai lengva ne tik išreikšti vienokią ar kitokią nuomonę, dalytis įvairaus pobūdžio naujienomis, skleisti norimą informaciją, rasti bendraminčių, bet ir būti pelnytai ar visiškai nekaltai „nucancelintam“. Kaip manote, ar gyvi protestai vis dar išlieka paveikesnė, daugiau dėmesio iš reikiamų žmonių ar institucijų sulaukianti forma?

Menas keičia perspektyvas ir žiūros taškus į pasaulį. Taigi menas irgi yra tam tikras aktyvizmas. Man atrodo, viską geriausiai apibendrina mintis, kad absoliučiai visas menas yra politiškas.

U.B.: Gyvas protestas, kaip minėjau anksčiau, ypač svarbus dėl savo  performatyvumo galimybių. Šiuo atveju galėtume palyginti meno stebėjimą internete (angl. online) ir tiesiogiai: abu variantai yra įmanomi, tačiau fizinis dalyvavimas vienoje vietoje vienu metu kartu su savo bendruomene turi visai kitokią įtaką ir paveikumą.

Nuomonės raiškos internete nelaikyčiau tapačia protestui. Tai daugiau aktyvizmas, nuomonių pliuralizmas, diskusija. Tačiau su nekantrumu laukčiau įdomių skaitmeninių protesto akcijų, kai perbraižomos skaitmenos – analogo ribos.

Svarbu, ką laikysime protestu: juk egzistuoja ir programišiai (angl. hacker), pavyzdžiui, „Anonymous“ grupė. Ar tai aktyvizmas, mitingas, protestas? Nežinau – reikės išsiaiškinti su jaunais žmonėmis.

– Kaip manote, kiek menininkas, kūrėjas arba tiesiog jaunas žmogus yra laisvas išsakyti savo nuomonę? Ar normalu, kad atšaukimo kultūra gali būti protesto pasekmė?

U.B.: Verčių (ang. value) ir nuomonių pliuralizmas yra sudėtingas, permąstymo reikalaujantis procesas, o ne demokratijos status quo. Pliuralizmo įvertinimas ir persvarstymas vyksta pilietiškai angažuotoje visuomenėje. Aš, kaip jauna menininkė, jaučiuosi laisva išsakyti savo nuomonę, tiesa pasakius, nesu iš kolegų girdėjusi apie bet kokį susidorojimą ar cenzūrą kultūrinėse įstaigose dėl politinių pasisakymų. Šiose įstaigose egzistuoja kitos problemos. Dėl atšaukimo kultūros – į galvą neateina pavyzdys, kad nuo protestuojančio žmogaus būtų nusigręžta (angl. cancel). Jie gali būti atšaukiami dėl veiksmų ar pasisakymų, bet ne dėl paties protesto akto: čia svarbus turinys, o ne forma.

G.R.: Menininkas ir jaunas žmogus yra skirtingi dalykai. Visi turime laisvę išsakyti savo nuomonę, nes gyvename demokratinėje valstybėje. Reikia džiaugtis tokia privilegija.

– O koks vaidmuo protestų kultūroje tenka miestui?

G.R.: Miestas yra erdvė, aplinka, namai.

U.B.: Vienas iš dviejų centrinių – pagal mūsų projektą – asmuo, kuris yra bendruomenės narys, susiduria būtent su miestu. Kiekvienas miestas turi savo ritmą, kultūrą, greitį, problemų. Tai jau susiję ir su platesniais diskursais, tokiais kaip erdvės / miesto architektūros filosofija ir politika, viešųjų erdvių naudojimo kultūra, kuri gali daug pasakyti apie politinę miesto kryptį, klasinį miesto iš(si)skirstymą ir t.t. Nors dirbtuvėse aprėpsime ir globalesnes problemas, manau, gyvenamoji erdvė yra labai svarbi.

– „Meno ir mokslo laboratorijos“ (MMLAB) veiklose nuolat skatinami eksperimentai: naujų temų, formų paieškos, labai svarbi jaunų kūrėjų paieška ir įtraukimas, kurio metu, turbūt galima sakyti, įvyksta tam tikri mainai tarp profesionalo ir savo kelią pradedančio arba dar tik jo ieškančio žmogaus. Kas svarbiausia tokioje bendrystėje ir bendradarbystėje? Kokias patirtis išsineš „We stand for...“ dalyviai?

U.B.: Man šiame projekte svarbus kolektyvinis tyrimas kaip kūrybos strategija. Įdomu, kad ateiname su labai konkrečia forma – protestu, tačiau neprimetame jokio turinio. Nei su mentoriais, nei su dalyviais nesame iš anksto nusprendę, už ką ar prieš ką stovime, težinome formą. Neabejoju, kad netgi mudu su Gediminu, nors sutardami dėl kai kurių problemų, dėl kitų turbūt diskutuosime. Man įdomu, kaip susidurs skirtingi politiniai žiūros taškai ir kokią sąveiką jie sukurs.

Su visais projekto mentoriais užsiimame labai skirtinga kūrybine praktika temine prasme – mūsų nejungia, pavyzdžiui, tai, kad esame visi vienodai socialiai ar politiškai angažuoti, nesame iš vieno miesto ar vieno teatro. Esminis tokio bendradarbiavimo dėmuo yra nuolatinis jėgos pa(si)skirstymo tam tikroje grupėje kvestionavimas.

G.R.: Į šį klausimą sunku atsakyti, nes tai bus aišku kūrybinio proceso metu, kuris yra be galo svarbi šio projekto dalis.

– Festivalyje „Audra“ vyksiančių kūrybinių dirbtuvių galutinis rezultatas – teatrinės ekskursijos po Kauno miesto centrą. Kaip protestą jose pamatys atėjęs žiūrovas?

U.B.: Į šį klausimą atsakymą turėsime tik paskutinę dirbtuvių dieną. Protesto, mitingo ar kitokio performatyvaus veiksmo režisūra ir turinys bus mūsų – dirbtuvių mentorių, vadovų – ir dalyvių bendras produktas: neprimetame jokios politinės ar socialinės programos (angl. agenda), tvarkaraščio. Kartu sukursime tam tikrą akciją. Vis dėlto šio projekto esmė slypi procese – kelionėje iki mitingo: kaip formuosime grupes, kaip dalysimės užduotimis, kaip rasime mus jungiančius taškus, kuriuos norime palaikyti ar kuriems priešinamės.

G.R.: Pranešime laiką ir vietą, kur protestas-spektaklis prasidės ir pasibaigs. Lengviausiai tokia informacija sklinda socialinių medijų tinklais.