XX a. 4 deš. viduryje Kaune buvo įsikūrę apie 2 000 prekybos įmonių, 265 maitinimo įstaigos, 34 fotografai, 54 siuvyklos, 1 radijo stotis, 4 piršliai, 38 inžinieriai, 4 ugniagesių komandos su 220 ugniagesių, 10 policijos nuovadų ir apie 500 policijos tarnautojų, 65 gydytojai, restoranuose grojo ne vienas orkestras. Kiekvienas iš šių dirbančių žmonių buvo svarbus ir reikalingas miestui, tad verta prisiminti tas biteles, kurios į Kauną atnešė europietiško vėjo gūsį, džiugino kauniečių skrandžius net ir Italijoje mėgtais gardėsiais, žavėjo savo sąžiningumu grąžindami savininkui autobuse paliktą ridikiulį ar linksmindavo restoranų lankytojus "policine" programa.

Graži kirpėja – pusė biznio

Iš senelių pasakojimų daugelis yra girdėję apie gražųjį tarpukario Kauną – skrybėlaitėmis pasipuošusių damų bei galantiškų džentelmenų miestą. Šios damos kiekvienai svarbesnei progai užsirašydavo į vizitą pas geriausius Kauno kirpėjus ir grožio specialistus. Savo išvaizda rūpinosi ir jų vyrai.

1933 m. laikraščio "Diena" žurnalistai Kaune suskaičiavo net 300 kirpyklų, kuriose savo paslaugas siūlė vyrų kirpėjai ir barzdaskučiai. Iš viso tuo metu Kauną skuto apie 500 profesionalų. Labiausiai laukiamos darbuotojos šiose įstaigose buvo jaunos moterys. "Kirpyklos savininkui graži moteris kirpėja – tai jau pusė biznio. Ji visą dieną užimta. Studentai, valdininkai ir kiekvienas minkštesnės širdies vyras su didesniu malonumu duodasi dailios mergaitės skutamas", 1933-iaisiais rašė "Diena".

Kirpyklų verslo atstovai laikinojoje sostinėje puikiai žinojo pasaulines mados tendencijas bei turėjo naujausią įrangą. Viena šios srities lyderių buvo Juozo Muralio kirpykla, nuo 1932 m. įsikūrusi moderniame dviejų aukštų "Pienocentro" pastate. Anot tarpukario spaudos, tai buvo "europietiško pobūdžio moderniškiausia įmonė", o jos savininkas J.Muralis buvo tikras savo srities profesionalas. Šis kirpėjas ne kartą stažavosi Paryžiuje ir pirmasis į Lietuvą atvežė "specialius aparatus moterims daryti ilgalaikes garbanas".

Štai ką apie vizitą į šio meistro kirpyklą rašė vienas kaunietis 1932 m. "Dienoje": "Nusivilkęs paltą ir atidavęs vaikui sėdi į automatišką kėdę, kuri reikalui esant pakelia aukštyn arba nuleidžia žemyn. Tokios kėdės yra keturios. Dirba švariai apsivilkę žmones, prityrę specialistai. Po didžiuliais veidrodžiais įrengti kranai vandens: šilto ir šalto. Kampe spec. spinta įrankiams dezinfektuoti. Švarumas, tartum geriausioj ligoninėj. [...] Moterų salionas antrajame aukšte. Laukiamasis kambarys labiau panašus į puikią, modernišką salę: gyvos gėlės, veidrodžiai, foteliai. Čia atskiruose kambariuose kerpa, frizuoja plaukus. Nori susifrizuoti ilgam laikui prašom į kitą kambarį, kuriame pastatyti trys mechaniški frizavimo aparatai. Toliau atskiri kambariai plaukams plauti ir džiovinti. Džiovina tam tikras didžiulis aparatas, veikdamas nesukelia beveik jokio ūžesio. Plaukams dažyti yra vėl atskiras kambarys. Visur karštas, sterelizuotas vanduo, stereleruoti kompresai. Greta moterų saliono įrengtas spec. kosmetikos kabinetas, vedamas p. Nikolskienės, žinomos Kaune toj srity specialistės."

Šių kirpyklų veiklą reglamentavo Kauno miesto tarybos priimtos taisyklės. 1937 m. jose, be nurodytų higienos reikalavimų – kaip "kirpyklos būstas turi būti šiltas ir sausas, sienos tinkuotos ir tinkamai dažytos arba švariai popieriais aplipintos", įrankiai "spirito liepsnoje dezinfekuoti", buvo ir specifiškesnių nurodymų. Vienas tokių – "kirpėjai turi būti blaivūs, mandagūs, švariai apsirengę, apsisiautę baltais apsiaustais". Kitais metais šiose taisyklėse taip pat nurodyta, jog kirpyklose turi būti iškabintas plakatas: "Spiaudyti ant grindų griežtai draudžiama".

Iš kaliošų – į batelius

Kauniečių stiliumi taip pat rūpinosi begalė savo paslaugas siūliusių siuvėjų ir batsiuvių. XX a. 4 deš. pabaigoje Kaune veikė keli šimtai batsiuvių dirbtuvių.

Apie tarpukario kurpius 1939-aisiais "Darbininkas" rašė: "Kurpiaus gyvenime du ryškiausi sezonai: rudens ir pavasario. Pavasario geresnis netgi. Mat, tada žmonės deda kaliošus ir botus į spintas, o imasi lengvesnius batus, daugiau vaikščioja – ir tuo būdu daugiau ir kurpiui uždirbti duoda. Žiema – kurpių priešas. Tada žmonės veik niekur neina, po pietų gula ant sofos, pasiskaito laikraštį ar šiaip visą laiką prasitrina namie. Todėl ir žiemą kurpių ne vienas net nuomai neįstengia sukalti: teuždirba po 10–15 litų per savaitę. [...] Geriau uždirba tik tie, kurie yra susitarę su magazinais ir gauna sezoninio darbo."

Atrodo, kad Kauno batsiuvių verslui įtakos turėjo ne tik sezonai, batų fabrikų konkurencija, tačiau ir jų darbą apibrėžę valdžios reikalavimai. Lietuviai batsiuviai turėjo gaminti tik iš lietuviškos produkcijos, o pirkėjai rinkdavosi "užsienių firmų" batus, nes šie būdavo pagaminti iš geresnės kokybės odos. Lietuvoje odas gaminęs sindikatas turėjo monopolį, dėl to, anot batsiuvių, nesistengė gaminti kokybiškos prekės.

Tie, kurie vis dėl to atlaikydavo visas konkurencines audras, sulaukdavo patikimos ir labai įvairios klientūros. Labiausiai kurpių laukiami ir geriausiai užmokėdavę už darbą buvo smulkieji valdininkai. Daugiausia derybų dėl kainos kurpiai sulaukdavo iš Kauno tarnaičių, kurios, pasak jų, "tiesiog per kraujus kartais kovoja už dešimt centų".

300 ledų pardavėjų

Dar vienos laikinosios sostinės dirbančios bitelės, džiuginusios išalkusius ir ištroškusius miestiečius, – gatvės prekybininkai. Kauno gatvėse buvo pardavinėjami vaisvandeniai, ledai, o XX a. 4 deš. "Maisto" įmonė į gatvės prekybos rinką pristatė karštas dešreles su bandelėmis, jiems konkurenciją sudarė ir baltuose dviračio tipo vežimėliuose savo produkciją vežiojęs "Pienocentras".

Mažuosius kauniečius labiausiai džiugino batais chalatais vilkintys ir baltus vežimėlius gatvėje stumdantys dėdės, kurie buvo bene labiausiai vaikų akių medžiojami asmenys karštą vasaros dieną. Tai ledų pardavėjai. Šiandien sunku įsivaizduoti, kiek tokių baltachalačių dirbo Kaune 1938 m. Pasirodo, gatvės ledų prekybai savivaldybė buvo išdavusi net 300 leidimų. Didžioji dalis pardavėjų savo produkciją gamindavo patys. "Jie nusiperka tam tikrą mašinėlę už 15–20 litų ir jau gamina. Gamina, žinoma, primityviškiausiu būdu, menkai tebodami higienos ir sanitarijos reikalavimų. Prekiauja taip pat primityviškai, vėjo arba pravažiuojančių sukeltose dulkėse. Be to, ledai gaminami natūralinių ledų pagalba, tai, karštam orui esant, sušilę vaikai tokių ledų užvalgę neretai ir apserga bronchitu, slogomis, net kokliušas prisikabina", – 1938 m. rašė "Lietuvos žinios".

Vienas populiariausių prekiautojų ledais Kaune buvęs italas, pardavinėjęs itališkus ledus. Šis prekiautojas, 1938 m. žurnalisto paklaustas apie savo verslą, nestokojo geros nuotaikos ir džiaugsmo dėl savo klientų.

Amžininkų apskaičiavimais, per vieną sezoną, kauniečiai suvalgydavo ledų daugiau kaip už 200 tūkst. litų. O vienas asmuo, pats gaminęs ir pardavinėjęs ledus, per sezoną uždirbdavo apie 600–1000 litų, priklausomai nuo vietos, kurioje stovėjo jo vežimėlis. Kauno miesto savivaldybė už leidimą vienam vežimukui su ledais pasistatyti ir pardavinėti imdavo mokestį nuo 60 iki 100 litų. Tad galima įsivaizduoti, koks galėjęs būti šių pardavėjų pelnas.

Lietuvių kalba – privaloma

Jei karštą vasaros dieną laikinojoje sostinėje nebūtų atgaivinę net šalti ledai, tuomet būtų reikėję ieškoti autobuso, vežančio į Aukštąją Panemunę, o ten pliaže jau būtų galima kojas įmerkti į vėsų Nemuno vandenį.

Prieš 90 metų įlipus į Kauno mieste važiuojantį autobusą keleivį pasitikdavo vairuotojas ir konduktorius. Greičiausiai šios miesto bitės pasisveikindavo gražiu lietuvišku "laba diena" ir su šypsena paduodavo bilietą. To nepadarius, jiems būtų grėsusios baudos. Kauno miesto savivaldybė nuo 1929 m. nustatė griežtas autobusų vairuotojų ir kontrolierių darbo taisykles, pagal kurias vairuotojams buvo draudžiama kalbėti su keleiviais ir rūkyti, jie kaip ir konduktoriai turėjo būti uniformuoti, kreiptis į keleivius lietuviškai.

Šie darbuotojai taip pat privalėjo su keleiviais būti mandagūs, stengtis turėti "smulkių pinigų atsargą" ir duoti grąžą kartu su bilietu. Taisyklėse numatyta, kad konduktorius autobusui sustojant turėjo pasakyti gatvės pavadinimą ir reikalui esant padėti keleiviams įlipti ir išlipti iš autobuso. Kita vertus, į autobusus šie darbuotojai galėjo neįleisti keleivių, kurie buvo "girti, sergą ryškiai matoma apkrečiama liga, nešvariai apsirengę", taip pat vaikų iki 7 metų.

Vartant tarpukario spaudos puslapius, atrodo, kad šių taisyklių laikytis nebuvo lengva. Laikraščiuose mirga žinutės, kad vairuotojai buvo nemandagūs, teko važiuoti prirūkytame autobuse, kaip keleiviai buvo išlaipinti iš autobuso ar konduktorius nedavė bilieto. Vis dėlto Kaune dirbo ir labai sąžiningų ir teisingų autobusų kontrolierių. 1925 m. spalį į vieną miesto lombardą atvyko "auto konduktorius Nr. 4 pil. Kelčauskas", kuris ten atnešė autobuse paliktą vienos ponios ridikiulį. Ridikiulyje buvo rasta dolerių, įvairių daiktų bei lombardo kvitas, pagal kurį ir pavyko išsiaiškinti šeimininkės vardą. Anot spaudos, konduktorius daiktus "grąžino pilnoje tvarkoje", o lombardo valdyba šį atvejį skelbė "su didžiausiu malonumu" ir reiškė šiam konduktoriui "aukštos pagarbos".

Ordinai restoranų muzikantams

Koks gi miestas be restoranų ir kavinių bei į jas viliojančių kultūrinių programų, juk ne veltui tarpukario Kaunas vadintas mažuoju Paryžiumi. Pirmaisiais nepriklausomybės metais Kauno restoranuose daugiausia pasirodydavo užsienio atlikėjai ir tik vėliau čia žibėjo ir pirmosios lietuviškos estrados žvaigždės.

XX a. 3 deš. mažojoje scenoje savo programas pristatė iš kitų šalių atvykę akrobatai, baleto artistai, šokėjai, magai, Sibiro valkatų choras ir t.t. Ilgainiui šią sceną bandyta bent kiek "atlietuvinti". Kauno apskrities ir miesto policijos vadas priėmė griežtus nurodymus, kad 1/6 programos privalo būti tautinio pobūdžio ir lietuvių kalba. Šie pasirodymai juokais vadinti policiniais numeriais.

Kiek vėliau žengti į mažąją sceną įsidrąsino ir lietuviai dainininkai Antanas Šabaniauskas, Antanas Dvarionas ir kiti. Bene didžiausios sėkmės čia sulaukė žydų kilmės atlikėjas Danielius Dolskis. Jo lietuvių ydas pašiepiančios programos sulaukdavo milžiniško dėmesio. Šiems dainininkams akompanuodavo profesionalūs muzikantai. Aukščiausios klasės restoranai turėdavo savo orkestrus. Žinomiausiems laikinosios sostinės orkestrams vadovavo M.Boršteinas, M.Hofmekleris, D.Pomerancas, A. ir S.Stupeliai ir kiti. Dauguma jų keliaudavo iš restorano į restoraną, o kartais tarp skirtingų orkestrų net vykdavo savotiškos varžytuvės.

Programa restoranuose buvo keičiama neįtikimai dažnai. Pavyzdžiui, "Versalyje" tam tikru metu ji keista kas dvi savaites. Kurį laiką "Versalyje" šalia besisukančios šokių aikštelės grojo ir M.Hofmeklerio vadovaujamas orkestras. Aukštą orkestrantų meistriškumą rodo tai, kad tie patys restoranuose programas rengę muzikantai grojo ir Valstybės teatre, radiofono transliacijose. O štai 1932 m. už nuopelnus Lietuvos kultūrai M.Hofmekleriui buvo įteiktas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas.

Kas? Paroda "Miesto bitės: dirbantys žmonės ir jų darbai Kaune 1918–1940 m."

Kur? Istorinės prezidentūros sodelyje.

Kada? Kiekvieną dieną nuo 8 iki 21 val. Veikia iki spalio 31 d.