Augo ypatingoje šeimoje

Aistės mama G.T.Morkūnienė kažkada dirbo elektroninių mašinų inžiniere, o vėliau įsidarbino muziejuje Rumšiškėse, kur daug metų vedė ekskursijas, dalijosi meile mūsų kraštui ir jo tradicijoms su muziejaus lankytojais.

Tėvas E.J.Morkūnas, muziejininkas, etninės kultūros tyrinėtojas ir humanitarinių mokslų daktaras, iki šiol yra didelis LLBM mylėtojas ir puoselėtojas, negailintis tam nei laiko, nei jėgų. Šiais metais už lietuvių etninės kultūros puoselėjimą jam skirta Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija.

Aistė žavisi fenomenalia tėvelio atmintimi: jis puikiai prisimena pateikėjus, eksponatų įgijimo aplinkybes ir gali net nupiešti bet kurį kadaise įgytą eksponatą.

Šeimoje augo trys seserys: Aistė, Šarūnė ir Radvilė. Vyriausioji Aistė, baigusi mokyklą, studijavo istoriją. Kaip ir tėtis, tapo humanitarinių mokslų daktare, skaito paskaitas keliose Lietuvos aukštosiose mokyklose.

Kas atvedė į LLBM ir paskatino sekti tėvelių pėdomis? „Gal genai?“ – nė pati nebežino, užtai labai gerai prisimena, kaip vaikystėje, dar sovietmečiu, senelių namuose švęsdavo Kūčias.

Edukacija: autentišką Kūčių stalą galima išvysti LLBM, kalėdines edukacijas čia su meile veda A.Lazauskienė.

Tėvai dukroms visada sakydavo, kad Kūčioms, Kalėdoms reikia grįžti namo ir sutikti šventes su šeima.

„Tais laikais buvo mažai autobusų. Pakelėse dažnai matydavome žmonių, kurie, norėdami grįžti namo, stabdydavo pakeleivinius automobilius. Mūsų tėvai visada juos paveždavo ir pinigų už kelionę neimdavo“, – pasakoja A.Lazauskienė.

Ji iki šiol pamena, kaip Kūčių vakarą Morkūnų šeima skubėjo pas senelius ir autostradoje, ties IX fortu, kažkas juos sustabdė. Tėvai liepė dukroms pasislinkti ir priimti keleivį atsisėsti gale. Kadangi vietos buvo mažai, mergaitės pyktelėjo. Šiam išlipus, mama paaiškino, kad Kūčių vakarą negražu atsakyti: juk visi skuba grįžti į tėvų namus. Šie žodžiai ilgam įsirėžė į dukros širdį.

Pagal giminės receptus

Aistės prisiminimuose išlikusios ne vienos Kūčios, švęstos pas tėčio E.J.Morkūno tėvus.

„Smagios tai buvo kelionės, kai po visų tėvų darbų, jau vėlai vakare, sėsdavome į savo zaporožietį ir važiuodavome pas senelius į Kėdainius. Močiutė ir teta jau būdavo stalą suruošusios, visokių Kūčių valgių prigaminusios. Ypač gardūs mums atrodė močiutės kūčiukai – šližikais juos vadindavome. Jų prikepdavo gerokai anksčiau ir supilstydavo į tokius drobinius maišelius. Dabar ir aš bandau pagal močiutės receptą kūčiukus gaminti, bet, žinote, kiekvienai šeimininkei vis kitaip išeina“, – juokiasi A.Lazauskienė.

Žinoti savo protėvių istoriją ir pamatyti ją gyvai jaunajai kartai yra be galo svarbu. Juk daugelyje šeimų Kūčios, Kalėdos jau švenčiamos labai moderniai.

Dar prisimena, kaip mama visuomet į Kėdainius veždavosi pagal savo giminės receptą virtus kviečius, užpiltus miešimu – virintame vandenyje ištirpintu medumi. Jos senelė buvo kilusi iš Dzūkijos, tai perdavė savo vaikaičiams archajišką to krašto maisto paveldą.

Senelio darbas Kūčių išvakarėse būdavo sugrūsti aguonas aguonpieniui – net specialų puodą tam turėjo. Aistė juokiasi, kad jiems, vaikams, tos aguonos, užpiltos saldžiu vandeniu, labiausiai rūpėdavo. Drauge su sesėmis dengdavo Kūčių stalą, nešdavo ant jo lėkštes su dvylika patiekalų, kurių reikėjo paragauti bent po truputį.

Šienas – būtinas

Po balta linine staltiese seneliai paklodavo šieno, kad primintų Jėzaus gimimo tvartelyje istoriją. Stalo vidury pastatydavo šeimos relikviją – metalinį kryželį.

„Kai Rumšiškėse atidarėme Adventinį miestelį, dovanodavome lankytojams gražiai supakuoto šieno – kiekvieno Kūčių stalui. Labai stebėjausi, kai viena moteris susidomėjusi klausinėjo, kur reikia tą šieną dėti – ant stalo, ar po juo. Pasirodo, ne visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose ši tradicija populiari buvo“, – dalijasi įspūdžiais muziejaus darbuotoja ir sako, kad etnografas Balys Buračas yra užfiksavęs ir kitą įdomų faktą.

Pasirodo, tarpukariu suaugusieji po stalu patiesdavo šieno, kad vaikai po vakarienės galėtų nusnūsti. Juk vakarieniauti būdavo sėdama vėlai, tik sužibus danguje Vakarei žvaigždei.

Jauku: Lazauskų šeimoje prie Kūčių stalo susėda gausus būrys artimųjų.

Padengusios stalą seserys vieną lėkštelę palikdavo tuščią. Kaip Aistės tėtis sakydavo, paskutiniam šeimos mirusiajam. Jau eidami miegoti suaugusieji Kūčių valgių nenukraustydavo – palikdavo mirusiųjų vėlėms.

„Visiems susirinkus prie stalo ir pasiruošus laužyti kalėdaitį, iš pradžių būdavo uždegama žvakė. Vyresnieji žiūrėdavo, kad jokio žmogaus šešėlis nepatektų ant lango arba ant durų. Tikėta, kad tas nelaimėlis turės kitais metais iškeliauti anapilin. Todėl spausdavomės vieni prie kitų, kaip tiktai galėjome. Tėvas mus, tris dukras, tvirtai apglėbdavo, kad tik nė vienos iš mūsų šešėlis ant lango ar durų nekristų“, – prisimena A.Lazauskienė, vaikystėje bijodavusi šios Kūčių ritualo dalies.

Prieš pradedant valgyti, po trumpos maldelės, Aistės mama užvesdavo vieną bažnytinės giesmės posmelį, o visi jai dainingai pritardavo.

Burtų laukė ir bijojo

Iki soties prisiragavus pasninko valgių, ateidavo eilė ir burtams. Daug jų Aistės tėvai iš knygų, muziejaus užrašų, archyvų prisiskaitydavo.

Populiariausia Morkūnų šeimoje buvo traukti šiaudą. Jei ilgesnį ištraukei – ilgiau gyvensi, storesnį ir trumpesnį – sočiau, bet trumpiau. „Kartais nedrąsu būdavo tų šiaudų burtų laukti, – prisimena mokslininkė, sakanti, kad labiau ne dėl savęs, bet dėl mamos išgyvenusi. – Būdavo, matau, kad mamytė ištraukia kokį nelabai ilgą ir dar sulūžusį šiaudą… Toks nerimas krūtinę užgula: gal liga, o gal koks sublogimas mamytę užklups – kas žino?“

Dar bėgdavo su seserimis į lauką, kad glėbį malkų atsineštų ir suskaičiuotų, lyginis ar nelyginis malkų skaičius paklius – ištekės kuri ar be vyro liks ateinančiais metais.

Žinojo, kad galima tvoros baslius apglėbus skaičiuoti ar sudėjus į geldą visų jaunų merginų batus mesti į duris. Kurios bato smaigalys atsisuks į duris – toji pirma išeis iš namų, ištekės.

Laikė paslaptyje

A.Lazauskienė pasakoja, kad sovietmečiu Kūčias švęsdavo paslapčia, niekam apie jas nepasakodavo. Ypač – vaikams mokykloje. Pas senelius Kėdainiuose pavakaroję Morkūnai grįždavo namo, į Kauną, nes ryte skubėdavo į muziejų, o vaikai – į pamokas.

„Labai stengdavomės jų nepramiegoti, o mokykloje – anei žodeliu neišsiduoti apie Kūčių šventimą, nes tėvai per mus galėjo netekti darbo“, – prisimena tuomet griežtai paslaptyje laikytas Kūčias.

Aistė pasakoja nutikimą, kai į jų klasę (buvo pradinukė) atėjo švietimo inspektorius ir klausinėjo vaikų, kokias šventes jie namuose su tėveliais švenčia. „Tuomet vienas berniukas netyčia leptelėjo apie Velykas. Tai kliuvo vargšeliui nuo mokytojos!“

Sovietmečiu, anot jos, tokios sąvokos kaip Kūčios, Kalėdos, Velykos oficialiai nebuvo. Aistės vyras Erlandas, girdėdamas žmonos prisiminimus, irgi neiškenčia. Pasirodo, jo močiutės draugė dirbo kepėja, o toji kepykla sovietmečiu buvo įrengta žydų sinagogoje, Sodų gatvėje, Šančiuose. Tai keletą naktų prieš Kūčias iš nuvogtų miltų likučių kepėjos kepdavo kūčiukus. Tuomet kažkas slapčia juos išnešdavo ir perduodavo turgaus prekeiviams. Sako, sudėdavo juos į didžiulius bulvių maišus ir pardavinėdavo po litrą. Prekiaudavo jais tik iš po prekystalio, nes milicininkai gaudė, reikėjo saugotis.

Aistė juokiasi, kad jų šeimoje kūčiukus labiausiai mėgsta vidurinysis sūnus Motiejus, tad prikepa jų – mamai rūpintis netenka.

Prasidėjus adventui, LLBM vyksta daugybė kalėdinių edukacijų. Vaikai mato, kas tradiciškai dedama ant Kūčių stalo, su kokiais tikėjimais ir burtais gyveno mūsų senoliai, pasitikdami ilgiausią metų naktį.

„Žinoti savo protėvių istoriją ir pamatyti ją gyvai jaunajai kartai yra be galo svarbu. Juk daugelyje šeimų Kūčios, Kalėdos jau švenčiamos labai sumodernintai. Dažnai apsiribojama tik eglute ir Kalėdų Senelio dovanomis. Todėl LLBM ir rūpinasi, kad kuo daugiau gražių, prasmingų Kūčių vaizdinių išliktų mūsų vaikų galvelėse“, – džiaugiasi tėvų profesinį kelią tęsianti vyriausioji dukra.

Prie stalo – būrys artimųjų

Šiandien, sekdama tėvų ir senelių įskiepyta Kūčių tradicija, Aistė savo namuose kloja šieną po balta linine staltiese, neša į stalą dvylika pasninko valgių ir būtinai palieka tuščią lėkštelę mirusiųjų vėlėms, slapta tikėdama, kad ir trys jos sūnūs, ateityje sukūrę savo šeimas, šias tradicijas tęs.

Vyriausiajam Pijui – 22-eji. Jis – Nyderlandų Leideno universiteto  studentas. Muzikos technologijas Kaune studijuojančiam Motiejui greitai bus 20, o jauniausiajam Vainiui – devyneri. Be jų ir vyro Erlando, pas Lazauskus prie Kūčių stalo sėda Aistės tėveliai, teta, seserys su šeimomis.

„Įdomiausia, – sako ji, – kai susėdus prie stalo ir apžvelgus suneštines vaišes, užverda prisiminimai, diskusijos, kokie Kūčių valgiai dominuodavo, tarkim, vyrų gimtinėse. Maniškis vis mėgsta pabrėžti, kad jų namuose per Kūčias ant stalo visuomet būdavo aliejuje keptų pyragėlių su grybais.“

Šiek tiek užkandus, smagu su seserimis prie stalo ir padainuoti. Kadaise jos visos lankė folklorinius būrelius, tad nenuostabu, kad šeimos susibūrimuose skamba ir senovinės Kalėdų laikotarpio dainos.

Unikali šventė

XXI a. žmogus jau gręžiasi į gamtą, vis dėlto, anot Aistės, jis dar nėra taip giliai su ja susijęs kaip protėvių kultūros žemdirbys. Todėl natūralu, kad dauguma Kūčių stalo tradicijų, papročių, burtų šiuolaikiniam jaunimui nelabai aktualūs. Ar verta juos mėginti kažkaip adaptuoti šioms dienoms?

A.Lazauskienė susimąsto: „Labai abejočiau. Juk Kūčios – unikali šventė su unikaliu pavadinimu, kuris išskiria Lietuvą, na, dar Lenkiją, iš kitų krikščioniškų šalių. Tad ar verta unikalų tautos paveldą supaprastinti vien tam, kad kažkam būtų suprantamiau, įdomiau?“

Ji teigia, kad senosios Kūčių tradicijos ir taip pamažu kinta. Kaip ir pasninko supratimas. Anksčiau žmonės stengdavosi visą adventą mėsos nevalgyti, o šių dienų jaunimas dažnai tą susilaikymą nuo mėsiškų valgių savaip supranta. „Tarkim, mūsų vidurinysis sūnus nusprendė ne mėsos, bet mėgstamų saldumynų per adventą atsisakyti“, – juokiasi A.Lazauskienė.

Pakitusi ir eglutės puošimo tradicija. Aistės vaikystėje ją puošdavo tik Kūčių vakarą, o šiandien daugelis jau lapkričio pabaigoje žaliaskarę dabina. Kaip ir Kūčių stalo patiekalus sumoderninti bando – jūrų gėrybėmis, sušiais paįvairinti.

„Šiais laikais turbūt sunku būtų rasti šeimą, kuri Kūčių stalui gamintų avižinį kisielių, kaip kad mano mamos tėveliai darydavo. Avižinius dribsnius užpylę šiltu vandeniu, jie kelias dienas brandindavo, o paskui kruopščiai pertrindavo per sietelį, nukošdavo. Vėliau tą nukoštą skystį ilgai maišydavo, pakaitindavo, kad sutirštėtų kaip želė, ir atvėsusį dar miešimu pagardindavo“, – prisimena Aistė, tokio senovinio recepto pati nė nedrįstanti bandyti – per sunku.

Lengviau išvirti tradicinius kviečius su miešimu, spanguolių kisielių, paruošti burokėlių ir grybų salotas, silkių. Labiausiai Lazauskų sūnūs mėgsta aguonpienį, mažiausiai – žuvų patiekalus.

Švarintis – be galo svarbu

Aistė sako, kad prieš Kūčias tėveliai stengdavosi viską namuose sutvarkyti – tiek darbus užbaigti, tiek ir skolas atiduoti.

„Tai ir aš bandau visus akademinius straipsnius iki Kalėdų parašyti, nes mamytės taip į galvą įkalta – darbus užbaigti. Antraip blogai jaučiuosi, ramiai kūčiavoti negaliu“, – sako Aistė, dažnai mintyse girdinti ir kitus mamytės žodžius.

G.T.Morkūnienei atrodydavo, kad po šventinio tvarkymosi jos namus apgaubdavo toks jaukumas ir švara, jog širdyje pasidarydavo šilta ir gera. Todėl ir Aistės šeima stengiasi laikytis tėvelių puoselėtos priešventinės švarinimosi tradicijos ir kasmet prieš Kūčias eiti praustis į Erlando pastatytą pirtį. Senovėje šis nusiprausimas turėjo ir magišką apsivalymo reikšmę – galėjo apsaugoti žmogų nuo ligų, suteikti sveikatos, nukreipti nuo jo įvairias nelaimes, piktąsias dvasias.

Lazauskai laikosi ir kito tėvelių priesako, kad pirmąją Kalėdų dieną į svečius nedera eiti – tik savo šeimoje būti. Antra Kalėdų diena skirta giminėms lankyti, smagiems žaidimams žaisti.

Paprasčiausias iš jų – skaičiavimas poromis. Galima skaičiuoti kūčiukus, degtukus, žirnius, saldainius. Jeigu lyginis skaičius – tavo noras išsipildys. Arba galima skaičiuoti, lyginis ar nelyginis skaičius išpuls, sugriebus riešutų saujelę. Atspėjai – gavai dovanų, jei ne – padėjai juos atgal į lėkštelę.

„Mamytės šeimoje buvo graži tradicija – vyriausias žmogus prie stalo duodavo laužti kitiems Dievo pyragą (plotkelę) su palinkėjimu. Mūsų, Lazauskų, šeimoje tą tradiciją perėmęs jaunimas savaip išplėtojo: prigalvoja visokių linkėjimų su humoru. Įsivaizduokite, jei Kūčias švenčia koks dešimt ar penkiolika žmonių ir kiekvienas kiekvienam turi vis kažkokį gražų, šmaikštų žodį kišenėje surasti“, – šypsosi Aistė ir priduria, kad tų palinkėjimų jos sūnūs labiausiai laukia.