Spalvų mistika

"Čepkelių spalvos" – tai V.Korn fotoaparatu užfiksuoti Čepkelių raisto vaizdai: subtilių spalvų, prisigėrę paslapties, panirę rūke ir gamtos didybėje. Regis, "stalkeriškuose" vaizdiniuose niekada nėra įžengusi žmogaus koja, visa paskendę mistiniuose ūkuose, apgobta didingos ramybės. Nė nesuprasi, ruduo tai ar pavasaris, pagaliau tai pasidaro nebesvarbu įsitraukiant į gamtos kvietimą pabūti su ja.

Per parodos atidarymą V.Korn prisipažino, kad pirmą kartą, kai įžengė į Čepkelių raistą, vaizdai ir jame tvyrančios nuotaikos ją užbūrė ir tie burtai nepaleidžia iki šiol, dabar ji su fotoaparatu į šią įstabią Lietuvos vietą keliauja nuolat. Ir nuolat iš naujo nustemba išvydusi spalvas ir sunkiai nupasakojamus vaizdus. "Nė viena nuotrauka neredaguota jokiomis programomis", – teigia V.Korn, – atsiradusios keistos spalvos kai kuriose fotografijose yra ir man pačiai mįslė arba jų realybėje akys neužfiksavo". Kas ten žino, gal jos byloja, kad ne taip jau paprasta įminti Čepkelių raisto grožio paslaptį.

Reta technika

Parodoje "Intra vaizdiniai" – R.Toliušytė ir R.Mielė pristato mažosios odos plastikos kūrinius. Ir nors tai originalūs, vienetiniai papuošalai, vis dėlto daugelis jų peržengia savo funkciją – tampa nedidukėmis skulptūromis, objektais, tačiau nežongliruoja konceptualumu, išlaiko pagrindinę savo paskirtį – puošti. Aplinką arba žmogų. Moterį, ji, aišku, labiausiai mėgsta puoštis, o gal pasislėpti už papuošalo skydo, nes juk papuošalas gali ne tik papuošti, bet ir paslėpti, apsaugoti.

"Daugeliui moterų papuošalas padeda nukreipti nuo savęs dėmesį, tampa tarsi apsaugos simboliu arba atvirkščiai – kai kurioms – tai vienas būdų atkreipti į save dėmesį, atskleisti savo individualumą ir užpildyti dėmesio trūkumą. Todėl mano kuriami papuošalai dažnai yra masyvūs, apimtiniai, gal kiek keistokų formų, nors visada stengiuosi laikytis kompozicinių principų, proporcijų, spalvos ir formos dermės", – mintimis dalijasi R.Toliušytė.

"Oda – itin plastiška medžiaga", – pastebi menininkė, – ji leidžia kurti ir skulptūrinius objektus." R.Toliušytė meistriškai susitvarko su odos diktuojama specifika ir puikiai išnaudoja jos teikiamas galimybes: išskirtiniai papuošalai yra tarsi pripildyti jėgos ir patys savaime gyvena savo gyvenimą, jiems beveik nereikalingas žmogus, silpną asmenybę jie gali net užgožti, tačiau, radę savąją šeimininkę, ją papildyto, išskiria, uždada jai karūną".

Dirbant menininkės pasirinkta odos formavimo karštu būdu technika, viską lemia odos specialus išdirbimas, bei gebėjimas suvaldyti medžiagą formuojant apimtinius odos objektus. Šio meistriškumo R.Toliušytė mokėsi Vokietijoje, Miunchene, pas gerai žinomą pasaulyje odos meistrą Rene Berendsą. Beje, dabar ši technologija sėkmingai įdiegta odos dailės studijų programoje Kauno kolegijoje, studentai susipažįsta su šiuo odos formavimo būdu, tačiau stebint bendras odos dailės kūrinių tendencijas Lietuvoje, tik nedaugelis minimą techniką naudoja savo darbuose, gal dėl odos brangumo ar darbo imlumo.

Dviejuose darbuose yra panaudotos ir kitos sudėtingos technikos, kai nemažai odos sluoksnių viena ant kitos suklijuojama, o po to pjaustant bei šlifuojant išgaunama reikiama forma. Taip pat pritaikyta plėvelinio aukso padengimo technologija bei sujungtos kelios medžiagos – oda ir kokoso riešuto kevalas.

"Pačią darbo siužeto traktuotę turbūt padiktavo iš atminties atkeliavę Jurgio Baltrušaičio surinkti ir perkelti į fantastiškųjų viduramžių studiją – monstrai, gotikiniai keptuvai, arabeskos bei zoomorfinės viduramžių keistenybės, – prisipažįsta R.Toliušytė. – Seniai žaviuosi viduramžiu menu bei istorijomis, ir šiuose mano papuošaluose jie transformavosi į mažuosius monstriukus, nors negaliu užmiršti ir savųjų katinų, kurie kaip mistinės būtybės, gyvenančios šalia, kasdien pažeria naujų stebuklų, tad katinų galvutės – kad ir tulpių pavidalu – tai kasdienės apsaugos nuo negerų minčių apsaugos simbolis".

Paukštis su rankomis

R.Mielės kūriniuose dominuoja rankos, tiksliau – daugybė rankyčių. Tai simbolis, kuriuo menininkė išsako savo mintis, stebina ir pribloškia vaizduote bei unikaliu mąstymu. "Kaip save pavaizduoti miegantį?" – klausia R.Mielė savęs, o gal žiūrovo. – Juk viso savęs nematai, matai tik kojas ir rankas, ir tik taip save gali išreikšti."

Taigi jos kūriniuose akis, kai vietoj blakstienų – daugybė rankyčių ir atrodo, kad tuoj tos rankos ims, susikabins ir akių bus nebeįmanoma atmerkti, užtat bus galima iki soties miegoti. "Dažnai sapnuoju, kad skrendu, – prisipažįsta R.Mielė, – todėl ir sukūriau paukštį, kur vietoj sparnų – rankos, o vietoj paukštiškų kojų – žmogaus kojos. Vienur rankos maišytos: tai kairė, tai dešinė ranka, kitur – naudojau tik kairę ranką, norėdama pabrėžti moteriškumą."

Taigi "Intra vaizdinių" ekspozicijoje kuriama iliuzinė aplinka, kur patys kūriniai tampa mūsų vidinių vaizdinių imitacijomis. Pasak parodos kuratorės Indrės Mažuolytės, kiekvieno iš mūsų pasąmonė kaupia įvairiausius potyrius, matytus vaizdus, o sapnuose jie atgyja ir tampa savotiškais paveikslais. "Keliaujant akimis per papuošalus ir meninius objektus, galime pamatyti įvairių sapnų vaizdinius, kurie atspindi visų mūsų pasąmonėje glūdinčius simbolius. Objektai ir abstrahuoti, ir detalūs, tačiau visi kuria savą istoriją – sapną, kuriame atskleidžiama vis kitokia nuotaika, taip pat gyvenimiška ar mistiška situacija", – teigia I.Mažuolytė.