"Paroda "Orų prognozė" – tai giliamintiška, šamaniška ir šiek tiek sarkastiška "Archyvo" grupės pranašystė", – taip pristatoma šiuo metu Keramikos muziejuje vykstanti kolektyvo "Archyvas" paroda. Gilias mintis ir sarkazmą šioje parodoje iš tiesų galima rasti. Kur slypi šamanizmas ir toji šamaniška dvasia?

Patirtis įpareigoja

"Archyvo" grupė jau 18 metų eksponuoja savo kūrinius rotušės požemiuose, o tai, kas tęsiasi ilgą laiko tarpą, visada kelia klausimus, kas naujo bus pasakoma ir kokia nauja tema bus gvildenama. Įdomiausias bruožas, kuris sieja "Archyvo" grupės narius, – varijuojama skirtinga jų kūrybos technika. Nuo keramikos ir fotografijos pereinama medinių skulptūrų link, todėl nuobodulio ši paroda, bent jau iš techninės pusės, tikrai nesukelia.

Nenuobodi ir tematika: kiekvienas kūrinys nagrinėja vis kitokią temą. Taip parodoje išbandomos įvairios medžiagos ir jų galimybės sukurti netikėtus vaizdus.

Pradėkime nuo giliamintiškumo, kuris kiekvienoje parodoje (tiksliau – kiekvieno save gerbiančio menininko ar menininkų grupės parodoje) yra neatsiejamas aspektas. Po kiekvienu kūriniu, kuris gali talpinti ir sarkazmo jūrą arba gaubtis tyrumo šydu, slepiasi kūrėjo mintys, kurias, kaip jis tikisi, sugebės perskaityti žiūrovas.

Beieškant prasmių

Giliamintiškumą galima suvokti kaip tikrųjų menininko intencijų perskaitymą jo kūrinyje. Šioje parodoje giliamintiškumo itin daug. Laima Dzigaitė kūrinyje "Šviesos vartai – II" sugeba sukurti tikrą šviesos vartų iliuziją. Menininkė iškelia idėją, kad šviesą savo gyvenime sukuria pats žmogus, tik tereikia ją pamatyti. Už paprastų, šviesą atspindinčių popieriaus skiaučių slypi žmogaus vidinės šviesos paieškos.

Liudviko Ivaškevičiaus medinė skulptūra "Permainų angelas" vaizduoja žmogaus rankas, už kurių – du angelo sparnai, kurių viename galima įžiūrėti ir angelo veidą. Tačiau jo veidas nei kupinas atjautos, nei putnus ir dailus, kaip įprasta vaizduoti mene, priešingai: itin minimalių formų, su išryškinta viena veido puse, kurioje jaučiamos tik sunkumo, slogumo ir net skausmo emocijos. Kita angelo veido pusė tiesiog išnyksta nebūtyje. Šalia skulptūros pamerkta raudona rožė kelia paradoksą – grubiai apdirbtas medis ir trapi rožė.

Geliantis juokas

Sarkazmas, kaip buvo minima viename spaudos pranešime, taip pat kertinė šios parodos dalis. Galbūt labiausiai sarkazmu dvelkia Jovilės Talmontaitės El-Monsour kūrinys "Apie poilsį". Šis keramikos kūrinys – tai suglamžytą, sulamdytą objektą primenanti, iš tiesų neaiški forma, padabinta mėlynos spalvos gėlėmis. Kūrinio forma primena ir kūdikio rūbelį – šliaužtinukus, ir keistą androidinį padarą. Įdomiausia šiame kūrinyje tai, kaip menininkė elgiasi su pačia medžiaga – vietomis ji išdailinta iki menkiausių detalių, kitur – sulipdyta į vientisą objektą tarsi paskubomis, negrabiai, nesistengiant pamaloninti žiūrovo akies.

Sarkazmą menininkė atskleidžia subtiliai – tai, kas vienur atrodo saldu ir preciziška, tuo pat metu atrodo atžagaru ir neestetiška. Kandžią pajuoką šis kūrinys skiria kiekvienam iš mūsų ir taip tampa pranašesniu už mus pačius – ypač tada, kai savo tobulumais dangstome akivaizdžiai matomus įtrūkimus, kurie sujungti bet kaip.

Šamanų burtai

Šamanizmą bene geriausiai atskleidžia Jurgio Penkinski kūrinys "Smeigtukas". Autorius sujungia į vieną kūrinį dvi medžiagas – metalą ir keramiką. Taip atsiranda ore kabantis begalvis, berankis, bekojis vaiduoklis, teturintis tik keramikinius sunkius rūbus ir į apačią nusmailėjusį metalinį smeigtą.

Kūrinio autorius įduoda žiūrovams į rankas nevisą, neužbaigtą, kiek deformuotą, žmogaus kūną primenančios būtybės kiautą, o žiūrovui telieka savo vaizduote viską užbaigti – užpildyti trūkstamas dalis. Tokiu, drąsiai sakant, šamanišku veiksmu, J.Penkinski pažadina lankytojo mintis ir vaizduotę.

Raganiškais kerais užsiima ir Dormantė Penkinski kūrinyje, kurį sudaro keli darbai "Šalinės, Miškinės, Lazdūnės, Klajūnės". Jungdama kelias medžiagas (keramiką, metalą) ir visa tai glazūravusi pelenais D.Penkinski kuria žmonių veidus, kurie atrodo lyg būtų pagaminti iš medžio žievės, tarsi senųjų pagoniškų dievų provaizdžiai. Varijuodama veidais, menininkė suteikia jiems keistos gyvasties, kurią sustiprina matomos emocijos – nuo meditatyvaus ramumo iki noro įbauginti.

Šamanizmą abu šie menininkai pasitelkia vaizduodami žmogiškas savybes turinčias būtybes – tarsi neaiškius dievus, kurie jiems suteikia tokių mistinių galių.

"Archyvo" grupės paroda "Orų prognozė" nenuspėja orų. Veikiau jie savo kūriniais nusako žmogaus vidines audras, viesulus ir štilius, giedras ir lietingas dienas. Autoriai naudoja skirtingas medžiagas, nuspėjami "orai" taip pat skirtingi, tačiau juos vienijantis dalykas itin stiprus – ištikimybė grupei "Archyvas" ir kūrybai.