Nukirstos šaknys

Antrasis pasaulinis karas išvijo iš Lietuvos daug buvusių ar būsimų menininkų. Sovietmečiu jų kūryba gimtojo krašto parodų salių nepasiekdavo. Pažintis su svetur kūrusiais dailininkais prasidėjo artėjant nepriklausomybei. Daugiausia tai buvo į JAV emigravusių lietuvių darbai. Menininkai patys dovanojo kūrinius muziejams, taip norėdami nelikti išbraukti iš Lietuvos dailės istorijos. O štai Vakarų Europoje, daugiausia Prancūzijoje, kūrę dailininkai apie save pranešti neskubėjo. Jie buvo ieškomi pildant dailės istorijos spragas. Todėl Vakarų Europos išeivių kūryba buvo atrasta tik po 2000-ųjų.

P.Gailius – vienas tų kūrėjų, su kurio darbais Lietuvoje pradėta susipažinti gana vėlai. Prieš tampant dailininku jam teko patirti nemažai sunkių išgyvenimų. Mažeikiuose gimęs būsimasis grafikas ir tapytojas, dar būdamas paauglys, 1943 m. buvo paimtas kasti kareiviams apkasų Liepojoje, iš ten išvežtas į Vokietiją.

Pabuvęs keliuose lageriuose, galiausiai 1944 m. atsidūrė Strasbūre. Karo metu išsiskyręs su mama, ją sutiko tik 1963 m. Čikagoje. Ten ji pabėgusi nuo karo turėjo jau kitą šeimą. P.Gailiui taip ir nepavyko su ja sukurti motinos ir sūnaus ryšio. Tėvo taip pat nepažino: mirė, kai Pranui nebuvo nė dvejų. Dailininkui padėjo svetimi žmonės.

Kelias į pripažinimą

Nutaręs tapti Fernand'o Léger mokiniu, 1950 m. jį globojusio kunigo Jono Krivicko dėka atvyko į Paryžių ir netrukus pradėjo mokytis pas žymųjį modernistą. Baigęs tapybos studijas pas F.Léger, nuo 1955 m. Vytauto Kasiulio paskatintas mokėsi Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje (Ecole Nationale Supérieure des Beaux-Arts) grafikos.

Dailininkas niekada nepasigedo Lietuvos – ilgėjosi tik vaikystės Lietuvoje. Tas ilgesys įspaudė jo kūriniuose minorinę gaidą, o prancūziškas modernizmas suteikė darbams originalumo.

Surengti pirmąją parodą P.Gailiui padėjo vienuolis kunigas Vallé. Jis jauniems menininkams sudarydavo sąlygas kurti ir jo galerijoje "Galerie du Haut Pavé" eksponuoti darbus. Taip 1954 m. meno pasaulis pirmą kartą išgirdo lietuvio dailininko vardą.

Palankūs atsiliepimai spaudoje ir televizijoje atvėrė kelią dailininkui į pripažinimą. Paskui sekė parodos Berlyne, Miunchene, Štutgarte, Tokijuje, Ženevoje, Liuksemburge, Čikagoje, Geteborge. Pirmojoje parodoje pasirašęs vardu Prӓnas (Pranas Gailius, dit Prӓnas), įtvirtino jį kaip meninį slapyvardį.

Sugrįžimas po 60 metų

Gimtajame krašte pirmąkart jo kūryba buvo parodyta tik 2004 m. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis sutiko dailininką Paryžiuje. Netrukus po to, kai P.Gailius 2000-aisiais išgarsėjo kaip daugelio Paryžiaus bažnyčių apipavidalintojas. Kardinolo ir Paryžiaus arkivyskupo Jeano-Marie Lustigero užsakymu jis išpuošė Šv.Sulpicijaus, Šv.Roko, Sen Žermen de Pré bažnyčias tapyba, tekstais ir religine simbolika.

Apsilankęs studijoje, O.Daugelis susidomėjo jo kuriama grafika. Taip spaudos atgavimo 100-mečiui 2004-aisiais Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje buvo surengta dailininko autorinių knygų paroda "Iš lietuviškų minčių ir žodžių". Po metų retrospektyvinė P.Gailiaus paroda "Pranas: vaizdinės abstrakcijos" buvo surengta Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose, o paskui ir gimtojo dailininko miesto Mažeikių muziejuje. Tąkart P.Gailius dalyvavo savo parodos atidaryme – tai buvo pirmas jo sugrįžimas į Lietuvą po pasitraukimo per karą prieš daugiau nei 60 metų.

Nuo 2008 m. P.Gailiaus parodos (bet ne visada ir jis pats) Lietuvą aplankydavo kasmet. Ilgai buvęs Lietuvoje nepažintas, dailininkas tapo nuolatiniu pasaulio ir Prancūzijos lietuvių parodų dalyviu.

Kūrybos ir kūrinių laisvė

P.Gailiaus kūryba susidomėjo ne viena meno galerija. Daugiausia jo parodų surengė Všį "Menų tiltas". Galerijos savininkas Edvidas Žukas prodiusavo ir filmo apie P.Gailių sukūrimą, dailininkui buvo skirta ir LRT dokumentinė laida "Legendos". Meno rinkos agentūra Vilniaus aukcionas ir meno galerija "Kunstkamera" P.Gailiaus parodas palydėdavo jo kūrybos katalogais.

2011 m. Vilniaus aukcionas išleido solidų dailininko kūrybos albumą "Pranas". Parodų organizatoriai stengėsi parodyti ne tik P.Gailiaus kūrybą, bet ir supažindinti su jo asmenybe. Asmeninė dailininko gyvenimo istorija papildė jo kūrinių suvokimą.

Pranas turėjo unikalų gebėjimą sudominti žiūrovą, pašnekovą, nors niekada nesistengė sukurti ilgaamžių kūrinių. "Jeigu žmonės tikisi gauti turto iš mano darbų, tai tegul jie mano paveikslo neperka. Jie neatras jokio turto. Kadangi mano paveikslai yra kaip žmonės. Jie sutirps, nulūš arba sutrupės. Gailiaus paveikslus gali turėti žmonės, kuriems patinka pats Gailius", – sakė dailininkas. Taip jis pabrėždavo, kad paveikslas nėra tik daiktas, bet jame slypi menininko siela.

Turėjo jis ir darbų eksponavimo viziją. Buvo griežtai nusistatęs prieš kūrinių įspraudimą į pasportą ir labiausiai vertino laisvą kūrinio plazdėjimą. Jis net aliejumi tapė ant popieriaus. Kūrinių ant drobės sukūrė palyginti nedaug. Niekada netapė ant molberto, o tik stovėdamas basomis, pasidėjęs popieriaus lapą ant stalo.

Tarp daugybės P.Gailiaus kūrinių yra keturi tapybos darbai, pavadinti "Scène de la vie de Pranas" ("Prano gyvenimo scena"). Iš tiesų visi jo darbai vaizduoja jo gyvenimą. P.Gailius apie savo kūrybą sakė: "Mano menas yra mano biografija." Dailininkas kūrė ciklais, kurie atspindi jo mintis ir požiūrį į gyvenime vykstančius procesus.

XX a. 7–8 dešimtmečiais Gailių labiausiai domino raižymo varyje eksperimentai. Taip atsirado ciklai "Métamorphoses" ("Metamorfozės"), 1958–1969, "Profil éxpression" ("Profilio išraiška"), 1963. Vėliau vienodai dėmesio skyrė ir kitoms dailės rūšims. Įdomu tai, kad tą pačią temą dailininkas neretai vystė grafikos ir tapybos darbuose. Kaip pavyzdžiui, "Incablock", spalvotame medžio ir linoraižinių bei aliejaus ant popieriaus cikle, 1972. Ar spalvotame medžio ir linoraižinio bei akrilo ant popieriaus cikle "Eagle Lake Story" ("Erelio ežero istorija"), 1979–1981.

Braižo formavimasis

Dailininko kūrybos pradžia, kaip ir daugumos jaunųjų kūrėjų, persmelkta kitų dailininkų įtakų. P.Cezanne‘o, Pablo Picasso, F.Léger komponavimo, figūrų modeliavimo braižo aptinkama ankstyvojoje tapyboje – natiurmortuose, paryžietiško gyvenimo, keliaujančių artistų scenose. Vis dėlto savitą stilių P.Gailius atrado gana anksti. Jis akcentavo, kad pas F.Léger mokėsi ne tapyti, o galvoti, kaip reikia tapyti: "Léger mokė ne kopijuoti, o ieškoti savo stiliaus." Jau po 1952 m. kurtuose darbuose iš žymių dailininkų įtakų lieka tik kontūrai. Figūros įrėminimą ar ryškesnį brūkšninį akcentą P.Gailius naudojo cikluose "Georgikos", 1957–1959, "Pano elegijos", "Liuksemburgo sodas", 1952–1958.

XX a. 6-ojo dešimtmečio viduryje Prancūzijoje išpopuliarėjusi naujojo ekspresionizmo banga pagavo ir P.Gailių. Dailininkas pradėjo tolti nuo figūratyvumo. Daiktiškumą ėmė keisti abstrakcijos. Tačiau svarbiausia tai, kaip P.Gailius suvokė vaizdinės abstrakcijos būtinybę. Jis kūrinyje akcentavo plastiką, o realizmą vadino įkalinančiu ir prislegiančiu vaizduotę. Kūrinyje jam svarbiausias buvo jausmas, o meno paskirtį įvardijo kaip jautrumo pasidalijimą. Dailininkas sakė, kad visus jo darbus galima vadinti jautriais paviršiais. Nes visuose jis jautriai vaizduoja skirtingas emocines būsenas.

Turėjo jis ir darbų eksponavimo viziją. Buvo griežtai nusistatęs prieš kūrinių įspraudimą į pasportą ir labiausiai vertino laisvą kūrinio plazdėjimą.

Nuo 2004 m.įvairiose Lietuvos vietose vykstančiose P.Gailiaus darbų parodose buvo galima susipažinti su daugeliu jo kūrybos etapų. Bene dažniausiai rodomos pagal Oskaro Milašiaus eiles sukurtos dailininko knygos: "Livre premier de la suite lituanienne" ("Pirmoji lietuviška siuita"), 1968, taip pat "La Mer" ("Jūra"), 1970, "Deuxièmes suite lituanienne ("Antroji lietuviška siuita"), 1986, "D‘un bel Orient" ("Gražieji rytai"), 1980. Buvo galima susipažinti ir su spalvotu medžio ir linoraižinio bei tapybos ant popieriaus ciklu "Incablock", 1972. Žiūrovui rodyti ir 1998–2004 m. ciklo "Adret" darbai.

Rečiau matyta ankstyvoji P.Gailiaus kūryba ir ciklai "Verte envie" ("Žalias noras"), "Eagle Lake Story" ("Erelio ežero istorija"). Pastarojo ciklo beveik visus tapybos kūrinius dailininkas pardavė Kanadoje. Liko maža dalis grafikos. Nedaug matyti ir išskirtinai kitokie savo stilistika "Sielrankšluosčiai". Akrilu ant kartono 1987 m. sukurti darbai abstrahuotomis ekspresyviomis raiškos formomis atkartoja lietuvių liaudies drožybos ar tekstilės elementus bei spalvinius derinius.

Lietuviški akcentai

Lietuviška tematika P.Gailiaus darbuose yra viena įdomiausių. Juk dailininkas Lietuvoje praleido tik vaikystę, o kaip menininką jį suformavo Paryžius. Tačiau jis niekada neatsisakė lietuviškos tapatybės. Priešingai, kaip sako Paryžiuje gyvenantis rašytojas Valdas Papievis, "Lietuviški vaikystės prisiminimai (baltas takas, vedantis link Ventos, ešerio šešėlio virpėjimas jos giliam vandeny, margaspalvės sekmadienio Mišios) ir mūsų liaudies menas jam tebelieka vienu svarbiausių įkvėpimo šaltinių" (Valdas Papievis, "Prano Gailiaus paroda ARKOS galerijoje", 2009 09 04).

Palaikyti ryšį su Lietuva P.Gailiui padėjo kelionės į JAV, Kanadą, kur susitikdavo su ten gyvenusiais lietuviais. Jis bendravo su bibliografu, kolekcininku Vladu Žuku, kuris jam siųsdavo knygų su liaudies meno pavyzdžiais. Todėl dailininkas niekada nepasigedo Lietuvos – ilgėjosi tik vaikystės Lietuvoje. Tas ilgesys įspaudė jo kūriniuose minorinę gaidą, o prancūziškas modernizmas suteikė darbams originalumo.

Dar viena svarbi dailininko savybė – pozityvumas ir optimistinis požiūris. Sudėtingi P.Gailiaus biografijos pėdsakai nepavertė jo kūrybos dramatiška – jį reikėtų vadinti džiaugsmo dailininku. Tai paliudija 1991 m. sukurtas ciklas "Le psaume 91 de David" ("91-oji Dovydo psalmė"). Jame menininkas sujungė tapybą, grafiką, kaligrafiją, koliažą. Mišria technika atlikti didžiulio formato darbai (kai kurie siekiantys ir 2 m) išaugo iš pradinio "Dailininko knygos" sumanymo. Gailius pasirinko iliustruoti 91-ąją psalmę, kuri yra džiaugsmo giesmė. Gailius sakė: "Neturiu talento kančiai." (Jolita Linkevičiūtė, "Pranas Gailius: "Neturiu talento kančiai", in: http://www.santarve.lt/aktualijos/kultura/pranas-gailius-neturiu-talento-kanciai/). Tai paaiškina jo begalinį norą ištrūkti iš suspaustos erdvės, mėgautis gražiais dalykais.

Paskutiniuosius beveik porą dešimtmečių P.Gailius kūrė tarp Paryžiaus ir Provanso. Netoli Sano miestelio Pietryčių Prancūzijoje jis nuomojosi dirbtuvę. Nuo jos šiek tiek paėjus buvo matyti Šv.Viktorijos kalnas prie Ekso, postimpresionistą Paulą Cézanne‘ą įkvėpęs gamtos vaizdas veikė ir P.Gailių. Gyvenant tokioje vietoje buvo neįmanoma netapyti. Ten jo kūrybą vainikavo 2004 m. pradėtas kurti ciklas "Musė", (darytas iki gyvenimo pabaigos), pagal neparašytą Witoldo Gombrowicziaus (1904–1969) pjesę "Musė". Šis ciklas tarsi sujungė visus P.Gailiaus kūrybos etapus: jaunystėje lankytas kaligrafijos pamokas, perėjimą iš realizmo į abstrakciją, taip pat išgyventas būsenas – nuo kančios iki išsilaisvinimo džiaugsmo.

Mano paveikslai yra kaip žmonės. Jie sutirps, nulūš arba sutrupės. Gailiaus paveikslus gali turėti žmonės, kuriems patinka pats Gailius.

M.Žilinsko dailės galerijoje pristatomi beveik visi jo kūrybos etapai. Taip pat ir muziejaus kolekcijoje turimos P.Gailiaus knygos, Lietuvos publikai nematytos jo medinės bei metalinės skulptūros – jas dailininkas kūrė iš buities padargų, nulūžusių detalių, kelmų, sujungdamas į vientisą objektą dailininkas žaidė jomis kaip ir spalvinėmis dėmėmis. Rodomos ir restauruotos iš metalo lietos lietuviškų pasakų motyvais sukurtos P.Gailiaus skulptūros.

P.Gailiaus palikimą saugo jo duktė Nathalie Gailius. Didžiąją dalį parodos sudaro iš dailininko dirbtuvės atvežti darbai. Kūrinius parodai skolino "Vilniaus aukcionas" ir privatūs kolekcininkai.

Kas: P. Gailiaus retrospektyvinė paroda

Kur: M.Žilinsko dailės galerijoje.

Kada: veikia iki 2019 m. kovo 3 d.