Kaip atpažinti menininką iš kitų žmonių? Kokias savybes turi menininkas, kuriomis išsiskiria? Atsakymų į šiuos klausimus gali būti begalė, tačiau turbūt vienas tvirčiausių būtų šis: menininkas itin gerai įsižiūri į aplinką, į objektą, kurį vaizduoja. Nebūtinai jį perteikia taip, kaip toji aplinka, ar objektas atrodo – dažniausiai parodo viską taip, kaip jaučia.

Tapytoja, docentė ir Lietuvos dailininkų sąjungos narė Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė savo drobėse vaizduoja ir tai, ką mato, ir tai, ką jaučia. Šiuos abu komponentus menininkė ir jungia savo kūryboje. Tapytojos drobėse – jos aplinka, slogi kasdienybė, kurios net ir ryškios spalvos nesugeba užgožti. Spalvos A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės darbuose atlieka svarbų vaidmenį – tai tarsi ir tos slogios kasdienybės slėpimas, o pati menininkė teigia, kad spalva ją domino visuomet: "Kodėl turėčiau jos atsisakyti? O dabar ypač dabar, kai esame reklamų, išmaniųjų monitorių apsuptyje. Kokio garso, gal tiksliau, kokių dažnių spalvos dar gali paveikti žmogų? Ar tai yra persisotinimas spalvomis, nes dabartinėje tapyboje jos sparčiai nyksta?" Tai savotiškas visuomenės kritikavimas. Visuomenės ir kiekvieno atskirai. Juk galų gale slogi kasdienybė išlenda lauk, o spalvos išblunka...

"Parko galerijoje" vykstanti paroda "Sužymėti vaizdai" skirta paminėti prieš penkiolika metų Ąžuolų kalne įkurtą J.Vienožinskio menų fakultetą, kuriame pašnekovė dėsto nuo 1988-ųjų. Be to, čia yra ir kelionių inspiruotų kūrinių. Jie – tarsi nežymus bandymas pabėgti nuo kasdienybės. Pabėgti ten, kur žolė žalesnė.

Šioje parodoje autorė ne tik žiūrovui parodo vienaip ar kitaip ją supusią/supančią aplinką, tačiau ir pasakoja, kaip gimė kūriniai, kas juos inspiravo – taip ne tik leidžiant žiūrovui geriau suprasti, kas yra vaizduojama kūrinyje, tačiau ir glaudžiau, artimiau pajusti vaizduojamą aplinką. Prie kiekvieno kūrinio pridėta informacinė etiketė su pačios menininkės mintimis ir atsiminimais apie paveikslo gimimą.

Taigi, kaip atpažinti menininką, atskirti iš kitų žmonių? Menininkas ne tik atidžiai įsižiūri į savo artimą aplinką, tačiau ir į istoriją, kuri ją supa. A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė savo paroda "Sužymėti vaizdai" visa tai puikiausiai ir atskleidžia.

– Esate surengusi nemažai parodų: dalyvavote ir grupinėse parodose, surengėte daug personalinių. Kai jų tiek daug – kokią temą nagrinėjate naujausioje parodoje?

– Parodų iš tiesų per daug. Bet ši paroda mane įpareigoja. Šiemet sukanka penkiolika metų, kai Ąžuolų kalne įkurtas J. Vienožinskio menų fakultetas. Prisiminkime istoriją: 1922 m. tapytojas J. Vienožinskis pastatė ir įkūrė Kauno meno mokyklą. J.Vienožinskio menų fakultetas yra mano darbovietė, ten aš dėstau tapybą. Taigi tokia proga ir pristatau personalinę parodą.

Ši vasara buvo labai palanki knygoms skaityti. Per tokius karščius daugiau nieko nenuveiksi. Skaitant knygą, iškyla vaizdiniai, formos, spalvos, siužetai... Vaizduotė virsta svajonėmis, kažin kur nuskraidinančiom, kol vėl sugrąžina prie knygos turinio. Pagalvojau, ar įmanomas atvirkštinis procesas – žiūrint paveikslą parašyti tekstą. Taip, manau, kad įmanoma. Bet tada ar reikia tapyti? Ir vis dėlto tapyboje yra kažkas, ko nenusakysi žodžiais. Tai ir bandau išsiaiškinti parodoje.

– Darbuose vyrauja ryškios spalvos. Net fotografijų parodoje ("Daugiau šviesos") jūsų fotografijos išsiskyrė iš kitų savo spalvomis. Ką padeda papasakoti ryškios spalvos?

– Spalva tapyboje domino visada. Kodėl turėčiau jos atsisakyti? O  ypač dabar, kai mes esame reklamų, išmaniųjų monitorių apsuptyje. Kokio garso, gal tiksliau, kokių dažnių spalvos dar gali paveikti žmogų? Ar tai yra persisotinimas spalvomis, nes dabartinėje tapyboje jos sparčiai nyksta?

Spalvų kontrastai – pasaulio dualizmas, susiskaidymas, vieno aspekto paryškinimas priešingybe. Pagaliau "rojaus vienovės" praradimas filosofine prasme. Pradžios kūryboje koloritas buvo vienodas, pagrįstas tos pačios spalvos variacijomis, monochromiškas. Kai darbai buvo abstraktesni, mane domino vienovė, judesio nebuvimas, neišreikštas būvis, todėl spalva, kaip pagrindinė išraiškos priemonė, turėjo būti perteikiama begale niuansų, atspalvių.

– Darbuose vaizduojate buitį, kasdienį žmonių gyvenimą, kuris nėra pats romantiškiausias. Iš kur tokie vaizdiniai? Ką jie simbolizuoja?

– Kai pradėjo rastis figūratyvūs dalykai, natūraliai atsirado kontrastai, šviesaus/tamsaus, linksmo/niūraus prieštaros. Pasaulis konkretizavosi, įgavo "išreikštą būvį", iš vienovės perėjo į susiskaidymą. Vaizduojamas gyvenimas, iš pirmo žvilgsnio linksmas ir džiugus, neretai slepia negatyviąją, mums nematomą, bet nujaučiamą pusę. Akimirka, čia pat, kas tik buvo gražu, virsta nykimo paliestais trūnėsiais. Gėlės nuvysta, žmogus numiršta. Pasaulis – tarsi besimainantis procesas.

– Kokias pagrindines temas nagrinėjate savo kūryboje?

– Aplinka, kuri mane supa, yra pagrindinis įkvėpimas, visų darbų atsiradimo šaltinis. Esu stebėtoja ir "vaikščiotoja". Siužetai man svarbūs tik tiek, kiek galima komunikuoti su žiūrovais. Mes esame prisirišę prie matomo pasaulio, atpažįstamų vaizdų. Bet tapyboje man svarbu ( tai ir yra mano tema) skirtingos pasaulio dimensijos. Daugiasluoksniškumas, kai matoma susiduria su nematomu. Štai klausiate, kodėl vaizduoju kasdienį žmonių gyvenimą? Pamatau kiemo pikniką, žmonės linksminasi, kepa šašlykus. Bet man įdomiausia yra ugnis kepsninėje, efemeriški dūmai, jų materija. Štai jau yra dvi dimensijos, skirtingos formos, išraiškos ir simbolika. O kaip nutapyti liepsną silikatinių plytų fone ir dienos metu? Tapytojo užduotis. Arba lempučių girliandų šviesą, žvakės šviesą? Tai viena iš tapybos problemų.

– Jūsų kūrinių turi įsigijęs ne vienas Lietuvos muziejus. O kaip sekasi su kūrinių pardavimu?  Ar, jūsų nuomone, menas išvis gali turėti kainą?

– Kiek kainuoja jausmai? Arba prisiminimų išgyvenimai? Vaizdų efemeriškumas ir spalvų dažniai?

Pagal šiuos kriterijus menas neįkainojamas. Štai saulėtekis neturi kainos, bet žmogus įsigudrina viską parduoti. Gyvename materialiame pasaulyje, tad visas menas yra parduodamas.

Kai žmogus nusiperka paveikslą, iš tikrųjų jis nusiperka ne tik daiktą ar gerai investuoja. Jis nusiperka langą į nematomą, kitokį pasaulį.

– Kokie laukia projektai ar parodos ateityje?

– Kitų metų planuose esu numačiusi surengti tapytojo Arūno Vaitkūno (1956-2005) parodą, 60-ųjų gimimo metinių proga. Parodą esu jau mintyse surežisavusi. Manau, kad pasinaudosiu archyvine medžiaga ir ekspoziciją rengsiu pagal tapytojo eksponavimo būdus, o kita parodos dalis tebūnie žiūrovams staigmena ir netikėtumas.