"Parko galerijoje" savo kūrinius pristato menininkė Kristina Jatautaitė. Paroda "Palėpės istorijos" – jos pirmoji asmeninė paroda. Autorė žavisi ne viena technika, leidžia sau eksperimentuoti, neatsitiktinai parodoje eksponuojami ir grafikos, ir tapybos darbai.

Slenkstis į mistinę erdvę

Kūriniai byloja apie K.Jatautaitės meistriškumą. Drobėms pasirinkusi didelį mastelį menininkė užsibrėžė nelengvą tikslą – ne tik atspindėti savo idėją, bet ir suvaldyti dydį, jį tinkamai užpildyti. "Didelės drobės, kurios galbūt turėtų būti dar didesnės, skirtos tam, kad žmogus pasijustų esantis paveiksle, toje erdvėje ir palėpėje", – aiškina pati autorė.

K.Jatautaitės tapyba – emocinga, kartu apgalvota, racionali. Spalvų gama nėra didelė – dominuoja tamsios spalvos, bet tapytoja tarpusavyje jų nesumaišo ir kiekviena jų drobėje tarsi gyvena savą gyvenimą.

Spalvos paaiškina ir parodos pavadinimą. "Mano kūryboje palėpė – tai paslaptinga, tamsoje skendinti erdvė. Kartais ji gąsdina, yra tarsi vaiduokliškų absurdiškų būtybių namai, šviesotamsos iliuzijų teatras. Kartu – tai jauki užuovėja pabūti vienam. Tai viso namo istoriją ir praeitį sugėrusi erdvė", – anot K.Jatautaitės, todėl dauguma jos darbų intensyvūs, dramatiški, o kai kurie labiau meditatyvūs, melancholiški.

Kūrinių įtaigumas

K.Jatautaitė stipriai, netgi, regis, aršiai elgiasi su drobe ir dažais – drobės paviršiuje išlikę stori dažų sluoksniai, akivaizdžios ir neslepiamos potėpių linijos. Jokio preciziškumo, nugludinimo ir saldumo. Tapytojos drobėse nėra akcentuotų detalių – iš chaoso viskas išnyra ir randa savo vietą tik į kūrinius žvelgiant ypač atidžiai.

K.Jatautaitės darbai užburia, gali visiškai panirti į drobę, pasislėpti palėpių kampeliuose ir užkampiuose, bet kelią atgal rasi ne visada: kūriniai įtraukia ir kviečia juose pasilikti.
Visi parodoje pristatomi darbai – neišskiriant nė grafikos kūrinių – pavadinti "Palėpė".

Viena vertus, tai išlaiko vieningą parodos koncepciją, kita vertus, kaip teigia pati tapytoja: "Visi darbai – tai palėpės apmąstymai, bandymai atskleisti jos paslaptį. Net neturėjau minties kažkaip kitaip vadinti darbus."

Pažinti aplinką ir save

Grafikos kūriniuose – jau kur kas mažesnio mastelio – menininkė beveik nebeakcentuoja jokių palėpės detalių: darbai primena greita ranka atliktus eskizus, pagautą nuotaiką. Lygiai kaip ir drobėse, ir čia dominuoja tamsios spalvos, su kai kur išryškintais šviesiais akcentais. Kūriniai ganėtinai griežti, dominuoja aštrios linijos, suskaidančios paveikslą į atskiras dalis.

Per kūrybą galima išsilaisvinti, pažinti naują save. To neneigia ir K.Jatautaitė, atviraudama: "Per tapybą pradedu pažinti save ir kitus; tapant man labai svarbus emocinis laukas, savęs pažinimas, jaučiu glaudų ryšį su aplinka."

Vienas pagrindinių aspektų, kuriais menininkas išsiskiria iš kitų žmonių, – tai nuoseklus aplinkos stebėjimas. "Nuolat stebėdama aplinką ieškau motyvo, siužeto. Labiau domina ne ideali pusiausvyra ir statika, bet aštrios, įtampą keliančios situacijos", – sako K.Jatautaitė. Būtent aštrumas, įtampa, o ne harmoninga pusiausvyra geriausiai atsiveria jos grafikos kūriniuose.

Realią tikrovę menininkė papildo savo subjektyviais aplinkos patyrimais, taip pridedama arba atimdama kai kuriuos tikrovės akcentus, kurdama sau tobuliausią, priimtiniausią, artimiausią aplinką. Taip romantizuoja tai, ko, regis, neįmanoma.

Menininkės fiksuojama aplinka iš tiesų yra reali – tai Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto pastato palėpė. "Ši vieta turi savo autentiškumą – kadaise čia buvusios ligoninės užuominos kartais tarsi savaime iškyla. Tačiau nesistengiu atkurti vietos istoriškumo, aplinką norisi patirti, pajusti, neprimetant iš anksto apgalvotų sprendimų", – aiškina autorė.

Asmeninės erdvės šviesa

Bene daugiausia susižavėjimų ir diskusijų atidarymo vakarą sukėlė tapybos darbas tokiu pat pavadinimu, kaip ir visi kiti – "Palėpė". Kūrinį nesunku išskirti iš kitų – jis eksponuojamas matomiausioje galerijos vietoje. Drobėje –  milžinišku apsiaustu apsigobusio žmogaus figūra, iš niekur atsiradusi arka ir praraja, sutraukianti viską į save. Šalia šios neaiškios tamsumos driekiasi koridorius, kurio gale – baltai nutviekstas išėjimas. Visa tai mena simbolinį perėjimą į kitą pasaulį, kurį sakosi matantys iš komos pabudę žmonės.

Kūrinyje išsiskiria šie du akcentai – šviesa ir tamsa. Virš šio koridoriaus-tunelio esančios perdangos pro plyšius skverbiasi balta šviesa, todėl paveikslo erdvė ima regėtis nestabili ir net pavojinga. Viskas tuojau, regis, išnyks šioje baltumoje ir arba ištirps plintančioje juodumoje.

"Dažnai vaizduoju šviesą, izoliuotą kambario gilumoje, įrėmintą tamsių spalvų tonų. Tai asmeninės erdvės šviesa. Vyrauja sutelktai dinamiškos kompozicijos su labai aiškiais šviesos akordais, motyvais. Lieka tik tai, kas svarbiausia: šviesa, susitraukusi į spalvą, formą, tašką. Drumzliname tone besiskleidžiantis ryškus akcentas kelia meditatyvų susikaupimo pojūtį. Keisti šešėliniai siluetai vaduojasi iš ribų, ardo plokštumos vientisumą, kuria virsmo įspūdį", – apmąstymais dalijasi autorė.

Kas? K.Jatautaitės kūrinių paroda "Palėpės istorijos".
Kur? "Parko galerijoje".
Kada? Veikia iki vasario 12 d.