„Būkite pasveikinti, įžengę į malonės ir stebuklų sodus“ – norisi ištarti kiekvienam, žvelgiančiam į L. Dzigaitės kūrinius. Juose trapiais žolynų lapeliais, žiedais ar stiebeliais kuriami vaizdai tyliai pasakoja biblines istorijas, dalijasi gamtos įspūdžiais, gieda patyrimų giesmes. Visada dovanodami kažką didingo ir svarbaus, per paveikslo langą atverdami šviesos ir ramybės reginį, beveik perteikdami Amžinybės palaimos pojūtį.

L. Dzigaitės paveiksluose stebina neįtikėtinas augalų pavidalų sutapimas su vaizduojama tema ir nuotaika, pageidaujamu figūrų siluetu – tarsi autorė būtų dienų dienas ieškojusi tinkamai suformuoto žiedlapio ar lapelio. Tačiau ji pasakoja taip: „Niekada neturiu jokių planų. Tai tik mano rankų judesiai, kurie sudėlioja augalus. Paveikslai ateina patys, keliauja laisvai, kaip sapnas…“

Ryto giesmė. / Organizatorių nuotr.

Kaip ir senieji ikonų meistrai, kreipę žvilgsnius ne į savo profesinę meistrystę, o į temą ir jos šventumą, menininkė naudoja augalus ne savoms mintims išreikšti, bet įsiklauso į natūralią žolynų kalbą, įvaizdina ją nebe materijos, o dvasios pirštais – ir ne žmogaus inicijuotos dvasios dvelkimas išlieka kūriniuose. Juntamas pagarbus santykis su žolynais – kūrėja niekada nedrasko žydinčių ir žaliuojančių augalų, o jų dalis renka tik pasibaigus aktyviam gyvavimo ciklui, dažniausiai rudenį. Nuolanki, atvira autorės laikysena, itin subtilios dermės ir proporcijos kuria išskirtinio dialogo ir harmonijos erdves.

L. Dzigaitės darbuose tyra, tylu ir tobula. Ir taip gražu, kad sunku prisiversti apie juos prabilti žodžiais. Keliaujant nuo vieno kūrinio prie kito, stebina vis labiau – kol beveik užima kvapą nuo stebuklo, dieviškumo patirties. Ekstatiška sakralumo ištiktis kviečia teigti, kad menininkė girdi dieviškąsias gamtos giesmes ir sugeba jas perteikti. Permato gelminius realybės sluoksnius ir atveria juos mūsų žvilgsniams.

Kaip ir senieji ikonų meistrai, kreipę žvilgsnius ne į savo profesinę meistrystę, o į temą ir jos šventumą, menininkė naudoja augalus ne savoms mintims išreikšti, bet įsiklauso į natūralią žolynų kalbą.

Sielai pasivaikščiojus po šiuos skaidrius darbus, norisi iš tiesų gyventi, mylėti ir daug tylėti. Tylos begalybės pagauta siela panyra į palaimintą šypseną ir kontempliaciją, įgauna Mysterium fascinosum patirtį – begalinio susižavėjimo kupiną šventybės patyrimo slėpinį. Tai darbai – mokytojai, nusilenkiantys gamtoje jau pasakytai Dievo ar būties tiesai, žiniai ar jausmui. Mums iš jų mokantis, svarbu nepamiršti dar vieno autorės patarimo: „Nepakilti aukščiau žolės. Tuomet ji perduos savo paslaptis.“

Žolynų grafiką parodoje „Gamtos giesmės“ pristačiusi L. Dzigaitė gimė ir augo Ukmergėje. Nuo 1972 m. mokėsi Antano Martinaičio dailės mokykloje Kaune. Ją baigusi, keletą metų dirbo Kauno Stepo Žuko aukštesniojoje meno mokykloje. 1982 m. grįžo į gimtąją Ukmergę, kur daugiau nei 30 metų plėtoja unikalų kūrybos pasaulį.

Nors yra išbandžiusi įvairias dailės technikas ir sritis – grafiką, akvarelę, batiką, drožybą, organiškiausia jai tapo savotiška žolynų grafika, naudojant džiovintus augalus, žolynus (ši technika – oshibana – labai populiari Japonijoje).

L. Dzigaitės kūryba sulaukė pripažinimo ne tik mūsų krašte, bet ir užsienyje: ji surengė daugiau nei 30 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Prancūzijoje, Izraelyje, Škotijoje), kūrinius eksponavo bendrose parodose Vengrijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir kt., dvylika metų dalyvavo tarptautiniuose netradicinės lino dailės simpoziumuose.

Kas? L. Dzigaitės paroda „Gamtos giesmės“.

Kur? Galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? Veikia iki 2023 m. sausio 31 d.