– Kas yra „Nepatogus kinas“?

– „Nepatogus kinas“ yra dokumentinio kino festivalis, rodantis filmus, kurie kalba svarbiomis socialinėmis temomis – dažnai tokiomis, kuriomis vengiama kalbėti, tačiau kurios yra svarbios ir aktualios. Kitaip sakant, „Nepatogus kinas“ savo programoje stengiasi rasti balansą tarp kino kaip meno ir tam tikro politinę-socialinę žinią nešančio reiškinio.

– Kaip viskas prasidėjo? Kaip pats Gediminas Andriukaitis pradėjo dirbti su „Nepatogiu kinu“?

– Viskas prasidėjo prieš daugiau nei 10 metų. Tuo metu dirbau savanoriu Lietuvos žmogaus teisių centre ir atsitiktinai susipažinau su žmogaus teisių kino festivalio „Watchdocs“ organizatoriais, kurie mane įkvėpė. Prireikė dvejų metų pirmajam festivaliui suorganizuoti, ir po to prasidėjo ši įdomi „Nepatogaus kino“ kelionė. Nedidelis festivalis išaugo į solidų dokumentinio kino įvykį, kuris kasmet sutraukia 15 tūkstančių žiūrovų. Tačiau savo misijos festivalis neprarado – žmogaus teisių klausimai išliko jo ašimi.

– Ar „Nepatogus kinas“ surenka tiek žiūrovų, kad galėtumėte jaustis įvertintas?

– Ne žiūrovų skaičius yra įvertinimas. Bent vieno žiūrovo komentaras, kad pamatytas filmas privertė kitaip pažvelgti į pasaulį, jau yra mano darbo įvertinimas.

– Į kokį žiūrovą orientuotas „Nepatogus kinas“?

– Į visus, kurie mėgsta gerą dokumentinį kiną.

– „Nepatogaus kino“ festivalis diskutuoja apie žmonių teises, tačiau, Jūsų nuomone, ar yra užtikrinamos sąlygos, kad diskusijas, filmus ir kitus renginius pamatytų įvairių sluoksnių žmonės? Ar žmonėms su negalia užtikrinamas patogus patekimas į renginius ir pan? 

– „Nepatogus kinas“ yra vienintelis kino festivalis Lietuvoje, kuris iš tiesų yra prieinamas visiems žiūrovams, nepaisant jų socialinės padėties. Juk į mūsų filmus galima patekti sumokėjus vos vieną centą – kiekvienas žiūrovas, pirkdamas bilietą kasoje, pats sprendžia, kiek mokėti už bilietą į seansą. Tai yra unikalus festivalio bruožas. Aplinkos pritaikymo neįgaliesiems problema išties yra didžiulė – daugybė viešųjų erdvių jiems netinka, tarp jų ir šalies kino teatrai. Tačiau tiek Vilniuje, tiek Kaune filmus rodome ir kino teatruose, kurie pritaikyti žmonėms su negalia. Pavyzdžiui, Kaune toks yra kino teatras „Cinamon“. Labai tikiuosi, kad ir kita mūsų erdvė šiame mieste, tai yra „Romuvos“ kino teatras, taip pat taps prieinama neįgaliesiems. Be abejo, tam reikalingas ir Kauno miesto savivaldybės dėmesys.

– Festivalio lankytojams bilieto kaina yra simboliška. Augant festivalio apimčiai, turėtų augti ir jo apyvarta. Ar festivalis nėra nuostolingas? Ar pakankamai surenkate lėšų, kas jūsų pagrindiniai donorai?

– Be jokios abejonės, iš bilietų „Nepatogus kinas“ išgyventi negalėtų. Festivalis gyvuoja daugybės partnerių ir rėmėjų dėka. Vienas pagrindinių festivalio rėmėjų ne vienerius metus yra Lietuvos kultūros taryba, taip pat dirbame su Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo projektų programa. Užsienio valstybių kultūros centrai ir ambasados taip pat aktyviai remia festivalį, jų dėka atsivežame nemažai užsienio svečių.

– Kaip atrandami filmai, kuriuos pristato festivalis? Ar tai kitų festivalių nugalėtojai, ar jie atrenkami pagal tam tikras temas? 

– Atrankos kriterijai būna labai įvairūs, o atrankos procesas – ilgas. Kiekvienais metais festivalis neturi vienos temos. Važinėjame po užsienio festivalius, sekame dokumentinio kino pasaulio naujienas, ir tada kyla įvairių idėjų, kokią programą pristatyti. Kartais tokie sprendimai – spontaniški, kartais – ilgai planuoti. Pavyzdžiui, šių metų retrospektyva apie holokaustą kine buvo planuojama beveik dvejus metus. Tuo tarpu speciali programa „Tokie kaip visi“ atsirado pamačius, kad yra nemažai naujų filmų, kurie nagrinėja psichikos sveikatos temą.

– Didžioji festivalio filmų dalis pastatyti labai neseniai ir jau spėję pelnyti tarptautinius apdovanojimus – kaip festivaliui pavyksta pritraukti tokias dokumentinio kino žvaigždes?

– Kiekvienų metų „Nepatogaus kino“ programos kūrimas yra įdomiausia festivalio organizavimo dalis. Gauti naujausius ir pripažinimą pelniusius dokumentinius filmus nėra lengva, dėl kiekvieno filmo vyksta ilgos derybos, kurios kartais trunka ilgiau nei pusę metų. Tačiau „Nepatogus kinas“ jau rado savo vietą Europos dokumentinių filmų festivalių žemėlapyje, jis įdomus kino kūrėjams, todėl prisikviesti dokumentinio kino žvaigždes yra lengviau, nei buvo festivalio pradžioje. Lietuva kino kūrėjams taip pat įdomi kaip šalis, todėl jiems smalsu apsilankyti mūsų šalyje, susitikti su mūsų auditorija.

– Kokią konkrečiai naudą teikia toks festivalis ir tokių „nepatogių“ filmų rodymas? Ką jie realiai keičia? 

– Socialiniai pokyčiai pirmiausia prasideda nuo žinojimo. Todėl „Nepatogus kinas“ stengiasi praplėsti savo žiūrovų akiratį, parodyti platesnį pasaulio vaizdą, aktualizuoti socialines temas bei neretai filmo herojų pavyzdžiais įkvėpti žiūrovus. „Nepatogus kinas“ pats savaime negali išspręsti daugybės mus supančių socialinių problemų, tačiau jei vis daugiau žmonių šiomis problemomis domėtųsi ir reikalautų pokyčių, tuomet tie pokyčiai ir atsirastų. Šis festivalis stengiasi būti įkvėpimo šaltiniu ypatingai jauniems žmonėms, kurie tiki, kad ir vienas žmogus gali daryti poveikį visuomenei, mus supančiam pasauliui. Vienas šių metų programos filmų – „Kaip pakeisti pasaulį“ – yra puikus to pavyzdys. Tai istorija apie „Greenpeace“ atsiradimą ir tai, kaip saujelė aktyvistų sugebėjo padaryti milžinišką poveikį aplinkosaugos judėjimui.

– Kodėl reikia skleisti propagandą? Tradicinė šeima jau yra labai nepatogi tema. Pasakai, kad augini penkis vaikus, dirbi darželyje ir tuo džiaugiesi, sekmadienį į mišias eini, ir ne mažesnės patyčios nei netradicinėms šeimoms „pareina“. Ar jums tai neatrodo kino dėmesio verta problema?

– Patyčių kultūra Lietuva tikrai yra smarkiai išplitusi, ją įveikti galima tiktai gerbiant įvairius mus supančius žmones, tiek gyvenančius šeimose ir turinčius daug vaikų, tiek vienišus ir be vaikų. Tik stiprindami pagarbos vieni kitiems jausmą, neprimesdami vieni kitiems elgesio modelių ir gerbdami visų žmonių pasirinkimus, galime kurti jautresnę ir palankesnę gyventi visuomenę.

– Kodėl žmonės nemėgsta „nepatogių“, priverčiančių mąstyti filmų? Kodėl jiems reikia šlamšto – sukramtyto Holivudo „popkorno“?

– Nesutikčiau, kad žmonės nemėgsta nepatogių filmų. Labai dažnai žiūrovai tiesiog neturi galimybių susipažinti su tokiais filmais, komerciniai kino teatrai yra perpildyti Holivudo produkcijos, kuri užgožia ir išstumia kitokį, autorinį kiną. Neretai pastebime, kad žiūrovai, kurie atranda „Nepatogų kiną“, būna sudominti ir tampa dažni festivalio lankytojai. Holivudinė produkcija dažnai yra tokia, kurią žiūrovai, išėję iš salės, iškart pamiršta. Mūsų festivalio filmai yra kitokie – jie ilgai išlieka žiūrovų mintyse. Manau, kad vis daugiau žmonių pradeda atsirinkti, kas yra kas, pradeda reikalauti geresnės kokybės repertuarų, todėl situacija gerėja.

– Kodėl festivalio svečiai atvyksta tik į Vilnių?

– Kadangi festivalis tęsiasi beveik mėnesį, būtų sudėtinga režisierius prisikviesti į visus miestus, kuriuose rodomi festivalio filmai. Pavyzdžiui, šiuo metu festivalio svečiai lankosi Vilniuje ir Kaune, kviečiu nepraleisti susitikimų su jais.

– Į daugumą filmų išparduodami visi bilietai, ne visuomet pavyksta jų gauti. Kodėl pasirenkamos tokios mažos salės?

– Nesutikčiau, kad salės yra per mažos, tai labiau priklauso nuo miesto. Pavyzdžiui, Vilniuje iš tiesų lankomumas yra labai didelis ir neretai į festivalio seansus sunku patekti, o Kaune rodome didžiulėje „Romuvos“ salėje, kurioje lieka ir laisvų vietų.

– Jūsų filmai įdomūs ir aktualūs, tačiau apie festivalį mokyklos ir jų vadovai neturi informacijos. Kaip pasiekti ir sudominti jaunąjį žiūrovą? 

– Jau trečius metus iš eilės festivalyje pristatome ir filmus vaikams. Aktyviai kviečiame mokyklas eiti į specialiai joms organizuojamus dieninius seansus. Moksleivių edukacija yra svarbus šio kino festivalio tikslas, todėl šiemet mes pristatėme dar vieną iniciatyvą, skirtą mokykloms. Tai interneto platforma www.nepatogauskinoklase.lt, kurioje užsiregistravę mokytojai kartu su moksleiviais gali legaliai žiūrėti kai kuriuos festivalio filmus. Tikimės gausinti šios platformos turinį.

– Kaip keitėsi Lietuvos žiūrovas per 10 festivalio gyvavimo metų? Juk daromos apklausos apie tai, kokie filmai labiausiai patiko, matomas lankomumas, tad galima daryti kažkokius apibendrinimus ar įžvalgas.

– Per 10 metų festivalio auditorija tapo gerokai įvairesnė. Jei pirmųjų festivalių metu didžioji žiūrovų dalis buvo moksleiviai ir studentai, tai pastaraisiais metais pastebime, kad „Nepatogaus kino“ programą atrado ir vyresni žiūrovai. Dėl to labai džiaugiamės.

Visą pokalbį skaitykite čia.

Daugiau informacijos – nepatoguskinas.lt.