R.Preikšaitė – Kauno valstybinio muzikinio teatro primadona. Per 32 metus skaidraus mecosoprano balso savininkė sukūrė daug įsimintinų vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose: Lolos P.Mascagni operoje "Kaimo garbė", Madalenos G.Verdi operoje "Rigoletas", Žibelio Ch.Gounod operoje "Margarita", Marijos R.Rodgerso miuzikle "Muzikos garsai", Barboros G.Kuprevičiaus operoje "Karalienė Bona", už Karmen vaidmenį G.Bizet operoje ,,Karmen" ir Liubašos vaidmenį N.Rimskio-Korsakovo operoje "Caro sužadėtinė" apdovanota "Fortūnos" prizais.
Solistė daug koncertuoja – jos kamerinis repertuaras apima baroką, liaudišką ir šiuolaikinę muziką, o savo profesinę patirtį, žinias ir patyrimą dosniai dalija savo mokiniams ir studentams. Jos gyvenimas – muzika ir šios temos nepavyks aplenkti, bet kalbėsime apie nuoširdų Ritos svetingumą, puoselėjamas šeimos tradicijas, pomėgį gaminti ir džiaugsmą būti reikalingai.
– Aktorių vasaros atostogos ilgos, trunka beveik du mėnesius. Ar gerai pailsėjote?
– Tiesa – atostogos ilgos, tačiau vasarą vyksta daug įvairių renginių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – koncertai, festivaliai, šventės. Labai džiaugiuosi, kad esu kviečiama juose dalyvauti: man patinka dainuoti, gera dalytis Dievo dovana – savo balsu, be to, neretai turiu progą kartu dar ir pamatyti naujas šalis, pavyzdžiui, šiemet lankiausi Japonijoje ir JAV.
Pailsėti taip, kaip norėčiau, – prie jūros, turėjau tik tris dienas. Ne, ne Viduržemio ar kokios kitos, skalaujančios šiltų kraštų pakrantę, – esu įsimylėjusį Baltiją. Tik ji man padeda nurimti, atgauti jėgas, įsikrauti jausmų, energijos, įkvėpimo. Meilę jai pajutau dar vaikystėje – nuo mažens tradiciškai kiekvieną vasarą visa šeima važiuodavome atostogauti į Palangą. Ir šiandien savo idealioms atostogoms renkuosi šį miestą, gana dažnai lankausi Nidoje. Mėgstu maudytis, daug vaikštau. Dažniausiai poilsiauju viena, bet visada džiaugiuosi sutikusi draugus ar pažįstamus.
– Ką žada naujas sezonas?
– Šiuo metu repetuojame G.Verdi operą "Makbetas", kurioje vaidinsiu damą. Vaidmuo – antraplanis: operų, operečių, miuziklų kūrėjai pagrindiniais vaidmenimis mecosoprano balsu dainuojančių solisčių nelepina, beveik visi jie skirti sopranams. Nesvarbu spektaklis, vaidmuo, labiausia mane veža repeticijos – buvimas kūrybiniame procese: bandymai, ieškojimai, potyriai, atradimai, išgyvenimai – tai malonus ėjimas tikslo link.
– Daugeliui aktorių teatras – antrieji namai. Jums – taip pat?
– Teatre praleidžiu labai daug laiko: namuose man sunku susikaupti, be to, gyvenu daugiabutyje. Gana anksti, gal dešimties ar vienuolikos, patyriau, ką reiškia tokioje aplinkoje dainuoti visu balsu: užsimiršusi traukiau baladę "Ulijona" – kaimynai plojo persisvėrę per balkonus. Teatrą laikau savo antrais namais, o kolektyvą – antrąja šeima. Net nenoriu galvoti, kas būtų, jei jų netekčiau.
– O jūsų pačios namai?
– Mano namai – tai vieta, kur noriu sugrįžti ir būti, sulaukti artimųjų, draugų, visus juos apkabinti, susodinti prie stalo. Gal penkis kartus keičiau butą, tad esu nebloga kraustymosi specialistė. Tėvelis sakė: "Kraustymasis – tas pats, kas sudegtum." Tai puiki proga apsišvarinti, atsikratyti nereikalingų daiktų, beverčių smulkmenų. Nemėgstu apsikrauti – namai turi kvėpuoti, todėl juose – tik tai, kas būtina, širdžiai brangu: paveikslai, daiktai iš tėvelių namų. Ten mums visiems buvo labai gera, šilta, jauku.
Mano namai – tai vieta, kur noriu sugrįžti ir būti, sulaukti artimųjų, draugų, visus juos apkabinti, susodinti prie stalo.
Neapkrautas, švarus interjeras – estetiškai gražesnis, be to, tvarkai palaikyti nereikia gaišti daug laiko ir jėgų. Namai visada turi būti švarūs ir tvarkingi – taip mane mokė, pratino savo pavyzdžiu mama, ir šią jos nuostatą lig šiol puoselėju. Nepaisant to, kad aktoriams pirmadienis – poilsio diena, visada tvarkausi prieš šventą dieną – sekmadienį.
Dalis mano gyvenimo ir daug gražių prisiminimų susiję su mano dėdės, tėvo brolio, buvusio vyskupo Juozo Preikšo namais: tapęs emeritu, netoli Šv.Antano Paduviečio bažnyčios jis įsigijo nuosavą namą, ten persikraustė gyventi ir mano tėtis. Ilgus metus šie namai buvo visos mūsų šeimos traukos centras: čia ne tik šventėme Velykas, Kalėdas, gimtadienius ir kitas šventes – dažnai susirinkdavome tiesiog pabūti kartu, pasidžiaugti vieni kitais, padainuoti. Visi mes, Preikšai, muzikalūs ir balsingi.
– Todėl ir tapote dainininke?
– Muzika mane supo dar motinos įsčiose – tiek mama, tiek tėtis, jo broliai, mano močiutė ir senelis mėgo dainuoti, turėjo gražius balsus, žinojo daug įvairių dainų, kurias dainuodavo ne tik progai esant. Mokytis muzikos mokykloje man ir mano broliams buvo tiesiog privalu: J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje aš ir vyresnysis brolis baigėme fortepijono, o jaunesnysis – smuiko klasę. Labai įkvėpė tėtės žodžiai: "Tai mokykla, kurioje mažiausia meluojama."
Broliai muzikantais netapo – pasirinko kitas profesijas, o aš turėjau aiškų planą – mokytis solinio dainavimo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Ją baigusi išpildžiau ne tik savo, bet ir mamos svajonę – ji labai norėjo dainuoti, mokėsi pas garsiąją Adelę Galaunienę, tačiau soliste taip ir netapo. Deja, mama nespėjo pasidžiaugti mano sėkme – pasveikinti su pirmuoju viliotojos Lolos vaidmeniu P.Mascagni operoje "Kaimo garbė" – anksti iškeliavo Anapilin.
– Tarp teatralų skaldo kalbos, kad esate ne tik puiki aktorė, daugiaspalvio kamerinio repertuaro atlikėja, bet ir neprilygstama šeimininkė virtuvėje.
– Kulinarija man – dar viena įkvepianti kūrybos sritis. Tiesa, aš pati valgyti nelabai mėgstu ir retai kada sau gaminu – pritingiu... Bet man labai patinka gaminti ir vaišinti kitus. Nesu iš tų, kurie atidaro šaldytuvą ir kuria iš to, ką jame randa, – aš turiu sugalvoti, ką gaminsiu, specialiai nusipirkti produktų. Mėgstu žaisti skoniais ir poskoniais, nevengiu eksperimentų, tačiau esu tradicinės virtuvės gerbėja – man svarbu žinoti, matyti, kas yra lėkštėje.
Naujų receptų neieškau ir nekaupiu: mano kraitis – mamos kulinarinis palikimas, kurį papildžiau gal tik kolegos operos solisto Eduardo Gutausko karpio drebučiuose receptu. Draugai giria mano keptą antį, nors ją ruošiu labai įprastai – kepu su obuoliais, pagardinu druska, pipirais. Krembriulė – išskirtinis desertas, kurį garbina visi mano svečiai. Jo receptą radau atsitiktinai ir savaip ištobulinau, todėl daugelis jį vadina mano firminiu, o aš – saldžia kiaušiniene.
Virtuvė, pagalba mamai ne tik prižiūrint namus, bet ir ruošiant maistą nuo mažens man buvo labai įprastas ir natūralus dalykas. Būdavo, mama paskambina iš darbo ir tiksliai susako, ką reikia daryti: "Ritute, užkaisk vandenėlį, įdėk mėsytę, kol ji užvirs, nulupk bulves, morkas, taip pat ir svogūną, tik palik ploną lukštelį, tada įberk..." Ir daug neklausinėdama septynmetė mergaitė šeimai paruošdavo pietus. Tiesa, tik suaugusi supratau, kodėl tą svogūną į puodą reikėdavo mesti su lukštu – kad sriubos spalva būtų gražesnė.
Lig šiol stebiuosi, kaip mama manimi pasitikėdavo: net laukdama svečių įpareigodavo pagaminti patiekalą ir nekontroliuodavo, netikrindavo, kas išeis. Tokia buvo jos nuostata.
– Jūsų namuose svečiai visada laukiami?
– Tėtis mėgdavo kartoti Rytų išmintį: "Svečias į namus – Dievas į namus." Labai myliu žmones: brolių šeimas, artimuosius, draugus, kolegas, pažįstamus. Iš studijų laikų J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje turiu nedidelę gražią draugų kompaniją, deja, susitinkame rečiau, nei norėtųsi. Labai džiaugiuosi didžiuliu būriu bičiulių, tarp kurių – menininkai, gydytojai, aktoriai, virtuvės šefai, kunigai, dainininkai. Tereikia pakviesti, ir visi čia – šalia.
Man patinka jaustis reikalingai. Anksčiau dažnai visi susirinkdavome pas dėdę namelyje prie Šv.Antano bažnyčios, o dabar, kai ir dėdė, ir su juo gyvenęs tėvelis mirė, renkamės pas mane. Man be galo smagu visus juos matyti, esu laiminga galėdama kiekvieną apkabinti, pavaišinti savo patiekalais. Už durų paliekame visas savo kaukes: gyvenime ne tik aktoriai, kiekvienas pakankamai prisivaidina, todėl mėgaujamės nuoširdžiu bendravimu.
Per šventes mano mama vis sielvartaudavo, kad kambarys ankštas, stalas mažas, net pristūmus prie sofos, jo negali apeiti. Aš išpildžiau ir šią jos svajonę: namuose turiu didelį stalą, prie kurio laisvai susodinu 14–16 žmonių, nereikia jo stumdyti – galiu lengvai apeiti. Turiu kalną staltiesių ir savo svečiams visada patiesiu baltą. Sakote, nepraktiška? "Koks balius, jei staltiesė švari?" – juokdavosi mano tėtis. Staltiesę nesunku išskalbti, svarbu – žmonės, atmosfera, nuotaika.
– Aktoriaus darbas emociškai sekinantis. Kaip atsigaunate, ką veikiate laisvalaikiu?
– Spektakliai baigiasi vėlai, tad namo dažniausia grįžtu jau po 22 val. Emocijos ima viršų – sunku atsipalaiduoti, nurimti, todėl gulti einu vėlai. O mano rytai baisiai greiti, nors norėtųsi, kad viskas vyktų iš lėto. Pirmadieniais, kai nereikia skubėti į teatrą ir neturiu paskaitų, mėgstu ilgiau pamiegoti, paskui – ilgas kavos gėrimas, dažnai vienu jos puodeliu neapsiriboju.
Kažkokių ypatingų ritualų neturiu – jei tik niekas nesukliudo, šią dieną stengiuosi skirti sau. Laisvalaikiu mėgstu klausytis muzikos: renkuosi prasmingą dainuojamąją poeziją, labai patinka pianisto Kęstučio Paulaičio improvizacijos. Kartais atsisuku televizijos serialą – pasirenku vieną, kuris įkvepia ne tik siužetu, bet ir yra gražiai pastatytas – gražūs aktoriai, santykiai, scenos, kostiumai.
Mėgstu skaityti knygas, bet ne jos, o rožinis arčiausiai mano lovos – kiekvieną dieną pradedu malda. Ji stiprina, palaiko, padeda sunkiu metu. Tik retsykiais naudoju maldų šablonus – man pačiai, manau, kad ir Dievui, labiau patinka vienkartinės maldos – nuoširdūs esamo momento pokalbiai. Ne tik prašau – visada turiu už ką jam padėkoti.
Ritos Preikšaitės...
... svajonė. Turiu realią ir neįgyvendinamą. Pastaroji – madam Baterflai vaidmuo G.Puccini operoje "Madam Baterflai". Jis parašytas sopranui, o aš dainuoju mecosopranu. Reali – įsigyti absoliučiai naują automobilį.
... laimė – džiaugtis šia minute.
... silpnybė – tinginystė.
... baimė – anksčiau bijojau pensijos, o dabar man baisiau prarasti norą domėtis, eiti, daryti, dalyvauti... Nuostabiausias pavyzdys – ilgametė Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, primadona Bernarda Petravičiūtė. Ji seniai pensijoje, bet visada pakiliai nusiteikusi, viskuo domisi, keliauja. Jei esi aktyvus, geros nuotaikos, myli žmones, tai ir jie tave mylės. Nenoriu to netekti.
R.Preikšaitės firminis krembriulė
6 kiaušinių tryniai,
0,5 l grietinėlės (35 proc. riebumo),
3 šaukštai cukraus,
1 vanilės ankštis,
rudojo cukraus.
Trynius išsukite su cukrumi. Grietinėlę supilkite į puodelį, sumeskite vanilės sėklas, kartu galite įmesti ir pačią ankštį. Grietinėlę iš lėto kaitinkite ir nuimkite nuo ugnies, kai tik pradės kilti pirmi burbuliukai, perkoškite. Iš lėto maišydami ją supilkite į kiaušinius, o paskui masę supilstykite į keramines užkepėlių formeles. Formeles sustatykite į kepimo indą, į jį įpilkite tiek vandens, kad semtų 2/3 formelių. Kepkite 50–60 min. 130 °C orkaitėje, atvėsinkite ir gerai atšaldykite šaldytuve. Prieš patiekdami deserto viršų pabarstykite ruduoju cukrumi ir jį padeginkite atviros ugnies degikliu, kad ištirptų ir deserto paviršiuje atsirastų aukso spalvos plutelė. Jei neturite degiklio, indelius sudėkite ant skardos aukščiausiame orkaitės lygyje ir įjunkite grilio režimą.
Naujausi komentarai