Talentas duotas Dievo

"Kaip savamoksliam Žemaitijos kaimietukui, pasigaudavo visiškai normaliai sukomponuotas kadras, iš kur tas intuityvus pajautimas, atsirenkant iš amžinai judančio gatvės gyvenimo vienintelį svarbiausią momentą", – apie save yra sakęs R.Rakauskas.

Fotografija R.Rakauskas pradėjo domėtis dar mokykloje, o 1958 m. fotografijas ėmė spausdinti Mažeikių rajoniniame laikraštyje.

Tačiau ryškus R.Rakausko debiutas fotografijos scenoje įvyko 1965 m., kai kartu su Antanu Sutkumi išleido albumą "Vilniaus šiokiadieniai".

Lietuvos fotografijos ikonomis neretai vadinami R.Rakauskas ir A.Sutkus kartu įmindami fotografijos paslaptis žengė nuo pat jaunystės. A.Sutkus atviras: "Jaučiuosi kaip brolio netekęs, kaip šeimos nario. Nuo devyniolikos metų buvome kartu ir pradėjome fotografiją formuoti kartu. Paskui prisijungė Algimantas Kunčius ir kiti. Buvo gera jaunų fotografų kompanija. Jis iš mūsų visų buvo pats optimistiškiausias. Kiti dar leisdavo sau susiraukusiems pabūti, o jis – su šypsena visą laiką", – draugo paveikslą piešė A.Sutkus.

Savo bičiulį A.Sutkus vadina vienu iš Lietuvos fotografijos grandų, nepanašiu nė į vieną kitą fotografą, savitu savo švelnumu, žydėjimu. Ir nors R.Rakauską gyvenimo vingiai atvedė į Kauną, o A.Sutkus liko Vilniuje, 100 km atstumas netapo kliūtimi draugystei.

Pradžioje atstumą padėjo įveikti motociklai, o kai persėdo į automobilius, atstumas tapo dar lengviau įveikiamas. "Su svečiais pietauti važiuodavome į "Medžiotojų užeigą" arba "Tris mergeles", – lėtai į prisiminimus leidosi A.Sutkus, tačiau lyg uždraudęs sau per daug nuklysti į jaunystės laikus tarė: "Tai buvo talentas, o talentas yra Dievo dovana. Talentų mokyklos nėra. Lyderių mokykla gali būti, bet vieną dieną esi lyderis, o kitą jau nebe. O talentas jam buvo duotas Dievo. Kokį jam davė talentą, tokį jį ir turėjo nešti."

A.Sutkus pasakojo, nors idėjomis su bičiuliu nesidalijo, bet, renkant geriausius kadrus, neretai tardavosi, ginčydavosi, kol atrasdavo geriausią variantą.

"Pastaruosius kelerius metus jau buvo atitolęs ir pabendraudavo tik telefonu. Negrįžta jaunystė, – lėtai žodžius rinko A.Sutkus. – Nors mes ir dabar jauni, tik pasai blogi ir kūnai neklauso. Toks gyvenimas. Romas jau išėjo į istoriją ir amžinybę. Įamžinęs savo personažus, dabar ir pats tapo įamžintas."

Lietuviškas Renoiras

Neretai garsiuoju 6–7-ojo dešimtmečių fotografijos ketvertuku vadinami A.Sutkus, R.Rakauskas, Aleksandras Macijauskas ir Romualdas Požerskis panašūs pašaukimu ir skirtingi savo išraiška.

"Romas man išliks nepakartojamo stiliaus – žmogaus vidinio grožio vaizdavimu. Jis man panašus į impresionistą dailininką Pierre'ą Auguste'ą Renoirą, – bičiulį ir kolegą apibūdino A.Macijauskas. – Jo didysis ciklas "Žydėjimas" buvo rodomas visame pasaulyje, net nežinau šalies, kurioje nebuvo demonstruojamas. Ir šiuo metu rodomas lietuvių kolekcijoje parodoje Pietų Korėjoje."

A.Macijauskas pabrėžė, kad R.Rakauskas buvo iš tos grupės fotomenininkų, kurie ne tik kūrė stiprią Lietuvos fotografiją, bet ir padėjo kitiems. Pavyzdžiui, dirbdamas žurnalo "Nemunas" redakcijoje, padėjo ir A.Macijauskui, kuris į fotografiją atėjo vėliau.

"Turbūt nedaugeliui fotomenininkų pavyko pasiekti, kad sugebėtų rodyti modernią fotografiją jau 1967 m. Jis sugebėjo įrodyti "Nemuno" redakcijos viršininkams rodyti naujausią, visuomenėje dar nepripažintą fotografiją – nuogą žmogaus kūną. Tai rodo jo sugebėjimus reklamuoti, skleisti fotografijos meną", – įsitikinęs A.Macijauskas.

Fotomenininkas priminė, kad grupė jaunų žmonių, vadovaujami A.Sutkaus, 1969 m. įkūrė Lietuvos fotografijos meno draugiją. Tokia draugija buvo vienintelė Sovietų Sąjungoje, jai priklausė ir R.Rakauskas.

Jis ne tik fotografavo, bet ir rašė, kūrė poeziją. Pavyzdžiui, "Triveidė knyga" – tai triptikų rinkinys, kuriame trimis siužetais, trimis veidais R.Rakauskas stengiasi aprėpti, atskleisti reikšmingiausias visų meninių profesijų Lietuvos asmenybes.

Kūryba: prieš ketverius metus pasirodė paskutinis R.Rakausko albumas "Triveidė knyga" – dešimtmetį dėliota knyga iš viso gyvenimo darbų.

"Aš kartais pasijuokdavau, kad tu, Romai, nori grožį parodyti dar gražesnį, o jis atkirsdavo, kad jeigu aš žydėjimą vaizduočiau, tai būtinai tarp žiedų būtų skerdžiama kiaulė. Tokie mūsų požiūriai, aš pasišaipydavau iš jo, jis – iš manęs, bet buvome dideli draugai", – kalbėjo A.Macijauskas.

Tai buvo talentas, o talentas yra Dievo dovana. Talentų mokyklos nėra.

Kontrastų žmogus

Kaip tik šiuo metu Nidoje vyksta Lietuvos fotografų seminaras. Susitikę ketvirtadienio rytą fotografai paminėjo netektį. Kolega Romualdas Požerskis, atrinkęs savo fotografijų apie R.Rakausko gyvenimą, priminė, kad neabejotinai R.Rakauskas Lietuvos fotografijos pasaulyje yra vienas iš pamatinių akmenų, ant kurių stovi lietuviška mokykla – tai ir psichologiniai portretai, socialinės temos, fotomenininko santykis su žmogumi, papasakotos istorijos apie žmogų ar žymius Lietuvos žmones – kai kurie jų jau išėję, palikę legendinį pėdsaką šalies kultūriniame gyvenime.

"Jis iš tų fotografų optimistų. Jam labai retai būdavo kažkas blogai, kažkas ne taip. Net jei kažkoks neigiamas įvykis, jis tarsi pamiršdavo ir prisimindavo teigiamus dalykus. Nors jo fotografijos pagal tematiką švelnios, tačiau kalbantis buvo aštrokas, užsiplieskiantis ir prieštaraujantis, bet ne piktybinis ar kandus", – tokį kolegą prisimena R.Požerskis.

Pasak jo, diskutuojant R.Rakauską nuginčyti būdavo sunku, bet bendrauti – malonu. Tai nebuvo tas atvejis, kai žmogus pritaria viskam ar pataikauja, o vertinant menininko darbų lyrizmą ir bendravimo manierą jis neabejotinai palieka kontrastingo žmogaus įspūdį.

Kolega svarstė, gal R.Rakauskas ir jautė, kad jį kažkiek kritikuoja už tą begalinį lyrizmą, per didelį švelnumą. Tačiau vis tiek laikėsi tvirtos nuomonės, kad čia jo stilius, jam taip patinka kurti, ir taip jis kūrė, neklausė kritikų nuomonių ar kažkieno patarimų. P.Požerskis pabrėžė, kad R.Rakausko kūrybos stilius yra labai vientisas ir kryptingas nuo pat pirmųjų etiudų, gatvės fotografijų.

R.Požerskis pažymėjo, kad buvo dalykų, į kuriuos R.Rakauskas nesigilino, sakydamas, kad tai ne jo sritis. Net ir į techninius dalykus fotografijoje, tiksliau, tiesiogiai naudojamų darbe fotoaparatų optikų ar besikeičiančios fotografijos technologijas.

"Ne, ne, aš turiu savo fotoaparatus, man jie patinka ir aš su jais fotografuoju, – R.Rakausko poziciją prisiminė kolega. – Ir tik labai vėlai jis perėjo prie geros japoniškos fotoaparatūros "Nicon". Jis ilgą laiką fotografavo su Rytų Vokietijos fotoaparatais "Praktica", kurių optika nebuvo labai gera. Jį labiau domino pati fotografija, o ne techniniai jos parametrai."

Išliko savimi

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintaras Česonis susimąstė, kad R.Rakausko nėra sutikęs Nidoje vykstančiuose seminaruose, tačiau kiekvieną kartą čia atvažiavęs apie jį pagalvodavo – tad kokia vis dėlto didinga buvo fotografo dvasia, kad apie save primindavo net nebūdamas.

"Romualdą prisimenu visada su šypsena. Besišypsantį gyvenimui, kad ir koks jis kartais sudėtingas ir įvairiapusis būtų. Net ir sunkiomis akimirkomis Romualdas sugebėjo žengti su šypsena, taip palikdamas daug šviesių prisiminimų apie save. Gal tai ir yra sėkmingo gyvenimo pavyzdys, kad po savęs palieki tiek šviesos, tiek gražių, jaukių, kartu išgyventų akimirkų su tiek daug žmonių. Tai galėtų liudyti ne dešimtys ir net ne šimtai žmonių, kuriuos su juo suvedė ar darbas, ar kūryba, ar draugystė", – apie R.Rakauską kalbėjo G.Česonis.

Ir nors atsisveikinti su R.Rakausku lyg ir reikėjo ruoštis, tačiau G.Česonis neslėpė esantis sukrėstas netekties ir kartojo, koks šviesus, skaidrus, besišypsantis, neeilinis profesionalas šis menininkas buvo, kuris, net paėmęs svetimą fotoaparatą, sugebėdavo, kelis kadrus padaręs, nustebinti rezultatais.

"Pasižymėjo aštria, skvarbia ir kartu nepaprastai poetiška, lyriška akimi. Tuo laikmečiu lyg ir nepritapo, sulaukdavo nemažai kritikos, tačiau užteko drąsos išbūti ir likti savimi. Taip suformavo savitą braižą, požiūrį į pasaulį", – apibendrino sunkiai į kelis sakinius telpantį R.Rakausko gyvenimo ir kūrybos laikotarpį sovietmečiu Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas.

G.Česonis svarstė, kad R.Rakauskas, greičiausiai, ne tik nemokėjo kitaip vaizduoti pasaulio, bet ir nenorėjo: "Manau, kad tą pasaulį jis sąmoningai tapydavo savo suprantamo grožio spalvomis."

Informacija apie laidotuves

Su R. Rakausku atsisveikinti bus galima laidojimo namuose "Rekviem", Jonavos g. 41A, Kaune, sekmadienį nuo 16 val. Urna su palaikais išlydima į Petrašiūnų kapines pirmadienį 14 val. Šeimos prašymu pagal galimybes kviečiama susilaikyti nuo gėlių, norimą auką bus galima skirti kapo sutvarkymui ir kūrybos įprasminimui.

Reiškia užuojautą

Prezidentas Gitanas Nausėda:

Lietuva ir pasaulis neteko itin talentingo kūrėjo, fotografijos meistro, kurio žvilgsnis mums nuolat dovanojo nevaržomo džiaugsmo ir didžiausio subtilumo akimirkas. Su R.Rakausko kūryba siejama ištisa fotografijos epocha ir nepakartojamas kasdienybės švelnumas.

Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė:

Tai buvo savo pašaukimui atsidavęs kūrėjas, kurio fotografijos virto personalinėmis parodomis, kurio darbai personalinėse ir grupinėse parodose mūsų šalyje ir už jos ribų skatindavo sustoti, susimąstyti, pajusti akimirkos prasmę. Šio fotografijos meistro darbai dvelkia poezija ir įtikina savo jautrumu, iš kitų jie išsiskiria grynumu, poetiniu įtaigumu, nesentimentaliu lyriškumu. Optimistiškai žvelgęs į žmogų ir gyvenimą, R.Rakauskas paliko gilų įspaudą Lietuvos fotografijoje.

Kultūros ministras Simonas Kairys:

Tai didžiulė ir itin skaudi netektis visai Lietuvos kultūros ir meno bendruomenei. Su R.Rakausko išėjimu tarsi užverčiamas svarbus mūsų šalies fotografijos meno puslapis. R.Rakauskas į Lietuvos fotografiją įnešė daug šviesos, humanizmo, lyriškumo, romantizuoto požiūrio, buvo vienas vadinamosios Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjų, be kurio neįsivaizduojama mūsų fotografija. R.Rakausko darbai, jau tapę Lietuvos fotografijos aukso fondo dalimi, ateities kartoms bylos apie šviesią šio meno misiją ir ją atlikusį kūrėją.

Biografija ir apdovanojimai

R.Rakauskas gimė 1941 m. Akmenėje. Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką, dirbo leidiniuose "Literatūra ir menas", "Mūsų gamta", 1967–2004 m. buvo kultūros žurnalo "Nemunas" Iliustracijų skyriaus vedėjas, redaktorius.

1969 m. R.Rakauskas su kitais įkūrė Lietuvos fotografijos meno draugiją.

Surengė daugiau kaip 70 individualių parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Žymiausias R.Rakausko darbas – fotografijų ciklas "Žydėjimas" (1974–1984). Dešimtmetį menininkas keliavo po Lietuvą stebėdamas skirtingu metu įvairiose šalies vietose prasidedantį pavasarinį žydėjimą. Fotografuodamas žiedlapių fone pozuojančius sutiktus žmones, o kartais ir savo dukrą, jis kurdavo vadinamąsias poetines metaforas – vaizdus, kurie perteikdavo apibendrintas idėjas, vertybes ir visada pasižymėjo jam būdingu lyriniu pasaulio matymu.

2004 m. R.Rakauskui skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2009 m. – Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Fotomenininko kūrinių yra Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Šiaulių "Aušros" muziejuje, Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje, Tarptautiniame fotografijos centre Niujorke ir kt.

Šaltinis: BNS