Nors visi jie iš esmės veikė tą patį, penkių kauniečių patirtys ir palikimas, kurį jiems suteikė kultūros sostinės titulas, labai įvairūs.

Šešeri metai

Bene anksčiausiai į projekto „Kaunas 2022“ procesą įsiliejo ilgametis „Kauno dienos“ fotografas A. Aleksandravičius – jo užfiksuoti Kauno kadrai puošė projekto paraišką, pateiktą dar 2016 m. pavasarį. Išraiškingos kauniečio fotografijos papildė kertinių miesto, kaip būsimos Europos kultūros sostinės, idėjų, kurios įgyvendintos 2022 m., sąvadą.

„Mano kadrai panaudoti ir pirmiesiems projekto „Kaunas 2022“ instagramo paskyros įrašams“, – prisimena fotografas, gerai žinomas dėl iš paukščio skrydžio įamžintų Kauno miesto ir rajono vaizdų. Beveik per šešerius metus jam darbo reikalais pavyko dalyvauti per 200 programos renginių, kuriuos ir fotografavo, ir filmavo dronu. Intensyviausi jam buvo 2021-ieji – net 76 renginiai.

„Pamenu, 2016-aisiais projekto „Kaunas 2022“ komunikacijos vadovė Agnė Pinigienė mane pakvietė į Kauno kultūros centrą, ten susipažinau su projekto vadove Virginija Vitkiene ir programos vadove Ana Kočegarova-Maj. Tuomet buvau dar tik pradėjęs filmuoti ir labai naivus, kartu ir drąsus“, — juokiasi vaizdo menininkas M. Paplauskas, taip pat filmavęs projekto ištakas. Iš viso jam pavyko sukaupti apie 10 terabaitų medžiagos, tiesa, nemažai jos liko sename, jau mirusiame kompiuteryje.

G. Jovaišos nuotr.

T. Biliūnas projekto „Kaunas 2022“ savo atskaitos tašku laiko Europos kultūros sostinės titulo laimėjimo dieną – 2017 m. kovo 29 d., kai fotografavo sprendimo laukimą ir džiugesio akimirkas Rotušės aikštėje.

„500 fotografuotų renginių ir įvykių, 200 tūkst. kadrų, 16 tūkst. paruoštų publikuoti nuotraukų“, – įspūdingą asmeninę statistiką beria M. Plepys, su fotoaparatu projekto „Kaunas 2022“ kvietimu darbavęsis nuo 2018 m.

G. Jovaiša prie vaizdo burtininkų komandos prisijungė vėliausiai – 2022 m. gegužę, vykstant antrajam šiuolaikinio Kauno trilogijos veiksmui „Santaka“. Krikštas buvo rimtas: „Vos tik grįžęs po atostogų iš Graikijos papuoliau į lietuviškąjį gegužės dušą. Lijo be jokios prošvaistės visą dieną, o reikėjo fotografuoti apie keturiolika valandų.“ Per pusmetį G. Jovaiša aplankė apie 100 skirtingų renginių ir įvykių, užfiksavo per 140 tūkst. kadrų: „Šimtai kilometrų, tūkstančiai žingsniukų. Įsiminė viena diena fotografuojant „Smaragdo kelio“ objektus, teko apkeliauti praktiškai visą Kauno rajoną, pažinti niekad nelankytus miestelius ir apylinkes.“

500 fotografuotų renginių ir įvykių, 200 tūkst. kadrų, 16 tūkst. paruoštų publikuoti nuotraukų.

Kūrėjų ir stebėtojų ryšys

„Įprastai renginiuose svarbiausi yra atlikėjai, pranešėjai ir pan., bet dirbant su projekto „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“, ypač prasidėjus pandemijai ir fotografuojant projektą „Kultūra į kiemus“, supratau, kad man smagiausia pagauti laimingus, besimėgaujančius dalyvius, ir tai tapo labai svarbiu akcentu mano darbuose“, – teigia M. Plepys.

„Reportažą iš esmės gali sukurti trimis kadrais – stambiu planu, bendru vaizdu ir kokia nors detale“, – paklaustas, ką įdomiau fotografuoti, atlikėjus ar žiūrovus, neslepia T. Biliūnas. Jam muzikos grupių koncertuose aktualu fiksuoti bendrą renginio nuotaiką, įsijautusią publiką, kuri ir sukuria reportažo atmosferą. „Net ir vienas puikiai nusiteikęs žiūrovas, užfiksuotas stambiu planu, gali atstoti visą minią“, – sako jis.

T. Biliūno nuotr.

„Man taip pat svarbesnis žiūrovas. Aišku, atlikėjų darbas – milžiniškas, bet jie suteikia publikai to kažko, kas virsta labai įdomia emocija“, – svarsto A. Aleksandravičius.

G. Jovaišai ypač įdomu fotografuoti tuos žmones, kurie nepratę pozuoti. „Tai ir pajaučiau bendruomenių renginiuose – dažnai tekdavo pakalbinti žiūrovą, prisijaukinti jį, kad atsipalaiduotų prieš objektyvą. Bėgant mėnesiams pastebėjau, kad žmonėms, kuriuos fotografavau nebe pirmą kartą, ypač senjorams, pavykdavo vis greičiau atsipalaiduoti, patys paprašydavo juos įamžinti, būdavo labai miela“, – prisimena fotografas. Jam ne mažiau įdomu buvo įamžinti ir svarbesnių projekto „Kaunas 2022“ svečių portretus, su šiomis asmenybėmis susipažinti.

„Man prasmingiausia, kai galiu užfiksuoti atlikėjo ir žiūrovo sąveiką čia ir dabar, kai įvyksta vadinamoji chemija. Kažko tokių momentų ieškodamas galbūt netenku, bet verta“, – atskleidžia vaizdo klipus kuriantis M. Paplauskas. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad per šiuos keletą metų žmonės, dalyvaujantys kultūros renginiuose, pasikeitė, tapo laisvesni, labiau įsitraukiantys. „Tiesa, nesu tikras, ar šis pokytis įvyko juose, ar manyje. Pats kamerų nemėgstu, tad suprantu, kad ir kiti gali būti nepatenkinti, kai prieinu arti, bet tai juk kenkia kadrų kokybei. Vis dėlto pats išmokau žmones prisijaukinti, o jie, atrodo, priprato“, – sako menininkas.

Iššūkiai, likę už kadro

Visi kalbinti pašnekovai kaip didžiausius, sudėtingiausius darbus įvardijo pagrindinius projekto „Kaunas 2022“ renginius – „Sukilimą“, „Santaką“, „Sutartį“, taip pat – jau tradicinį „Fluxus festivalį“. „Kai tiek veiksmo, sunku apsispręsti, į kurią pusę bėgti ir ką svarbiau įamžinti“, – svarsto Martynas, o kolegos priduria, kad daug įtakos tokiuose renginiuose turi ir oras. „Nors tada nedirbau, turiu pasakyti, kad buvo labai smagu projekto „Kaunas 2022“ uždarymą stebėti šiltai ir komfortiškai arenos viduje“, – kvatoja T. Biliūnas.

Anot M. Plepio, labiausiai kūrybiškumą ir improvizaciją ugdė „ConTempo“ festivalis. Jis prisimena, kad vienas režisierius prašė spausti mygtuką tik tuo metu, kai atlikėjas kala vinį, kad fotografavimo garsas netrikdytų žiūrovų: „Tokie ir panašūs prašymai versdavo gerai pagalvoti, kaip sukurti įdomią istoriją esamoje situacijoje, ir tai buvo smagūs iššūkiai.“

M. Plepys prisimena pavojingesnį nutikimą, kai filmuojant vieną iš scenų filmui „Kaunas – viena didelė Europos scena“ prie Mykolo Žilinsko dailės galerijos netikėtai pasirodė trys pareigūnai ir pradėjo aiškintis, kas su dronu įskrido į karinę teritoriją ir ką fiksavo. „Mano laimei, tai buvo kolegų dronas, bet visas aiškinimas ir įspėjimai, kas gresia, truko virš 30 minučių“, – juokiasi jis.

Procesas: fiksuodami spektaklius ar meno projektus fotografai turėjo būti itin jautrūs kūrėjų sumanymams. / M. Plepio nuotr.

Kartu su kolega Martynu per karantiną galybę kiemų apkeliavęs M. Paplauskas prisimena, kad tuomet nepavykdavo išvengti ir gana kurioziškų situacijų – kai jie prieidavo pasitarti, renginį stebintys pareigūnai bemat liepdavo atsitraukti per saugų atstumą.

Įsiminusiu krikštu dalijasi ir G. Jovaiša. „Pirmosios darbo prie projekto „Kaunas 2022“ dienos metu fotografavau renginį „Švęskime upę“, kurio metu kauniečiai plaukė Nemunu ir Nerimi įvairiomis, net savadarbėmis, vandens transporto priemonėmis. Nuo Panemunės paplūdimio iki Žemųjų Šančių paplūdimio plaukėme didelėje rankų darbo kanojoje, talpinančioje apie 20 žmonių, kanoja plaukė ir muzikantai. Gyva muzika, gera nuotaika, irkluotojai irkluoja, aš fotografuoju, viskas atrodo tiesiog nuostabu, tačiau už kelių šimtų metrų mūsų laukia Panemunės tiltas ir jo kolonos! Staiga pasigirdo riksmai, atsisukęs pamačiau, kad mūsų medinis laivas tuoj trenksis į koloną. Maniau, apvirsime, mintyse jau dėliojosi gelbėjimo planas… pasigirdo „bum“, buvo daug streso, nes atrodė, kad valtis lūžo pusiau, bet užteko laiko pasiekti krantą ir netgi visiems išlikti sausiems!“

Asmeniniai atradimai

„Labai įsiminė darbas su „Atminties biuru“ – filmuodavome litvakus, klausydavomės jų gyvenimo istorijų. Jos neretai buvo sukrečiančios, pokalbiai – ilgi, pašnekovai – vyresnio amžiaus. Jau vėliau supratau, kad galimybė tapti šių pasakojimų liudininku, prisiliesti prie tų žmonių buvo prasminga“, – pasakoja M. Paplauskas. Kaip operatorius per kelerius metus jis užfiksavo ne tik dešimtis renginių, bet ir daug pokalbių su įvairiausiais žmonėmis.

Jis mini ir festivalį „ConTempo“, kurį filmavo nuo pirmos dienos ir kuris jam suteikė visišką kūrybinę laisvę. Juk kaunietis pirmiau gyvenime tapo šokėju ir tik paskui – vaizdo menininku, tad toks festivalio išskyrimas iš visos projekto „Kaunas 2022“ programos skamba visiškai natūraliai.

„Man mieliausi buvo jaukumu spinduliuojantys renginiai, įvairios bendruomenių šventės. Labai įstrigo Jurgos Šeduikytės koncertas Aleksoto mikrorajone – nepaisydami lietaus, susirinko gausybė gyventojų, kas balkonuose, kas ant pievutės, atrodo, net gyvūnai stebėdavo koncertus. Būtų galima padaryti atskirą augintinių albumą“, – šypsosi G. Jovaiša. Jis tarp jam įsiminusių renginių mini „Kūjelių“ koncertą Panemunėje, Vytauto V. Landsbergio dainuojamosios poezijos vakarą fotografo gimtuosiuose Šančiuose ir daug šiuolaikinio šokio pasirodymų.

A. Aleksandravičiui labai patiko Kauno rajono įtraukimas į programą. „Manau, mieste sėkmingą renginį suorganizuoti gana paprasta, bet rajone, kur bendruomenės uždaresnės, gali kilti iššūkių. Nemažai fotografavau „Šiuolaikinių seniūnijų“ programai, pavyzdžiui, didelį įspūdį paliko Lapės, kur dirbtuvėse žmonės gamino krėslus. Atrodė, kad visi įsitraukė – tai net stebino“, – prisimena fotografas.

T. Biliūnui didžiausią įspūdį paliko visus metus vykusi litvako iš PAR Williamo Kentridge’o paroda. „Sakyčiau, ji buvo stipresnė už visas kitas kartu sudėjus“, – meno poveikį bando nupasakoti senas renginių vilkas. Ypač paveiki buvusi ir Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“.

Koks įspūdingiausias žmogus, kurio portretą teko sukurti? „Mane sunku nustebinti, bet turiu pasakyti, kad įdomu buvo dirbti su Yoko Ono kuratoriumi Jonu Hendricksu, rengusiu parodą Kauno paveikslų galerijoje – teko ilgai viską derinti, mums buvo skirtos tik 7 minutės, bet jis buvo paklusnus pozuotojas“, – juokiasi vyras.

G. Jovaišai daugiausia sentimentų paliko „Fluxus Labas!“, bendruomenių ir jaunimo renginiai.

Projekto „Kaunas 2022“ komandai daugiau buvau žinomas kaip architektūros fotografas, nes tuo metu intensyviai fotografavau Kauno modernizmą, ši sritis buvo mano arkliukas, kaip ir parodos, instaliacijos, tad užsakymų iš programų „Modernizmas ateičiai“ ir „Dizainas laimei“ labai laukdavau“, – jau būtuoju laiku apie projekto „Kaunas 2022“ patirtį kalba M. Plepys.

„Jei reikėtų išskirtį renginį, kuris darbo prasme buvo vienas sunkiausių, bet kartu ir magiškiausias, tai – Kauno rajone vykęs Roberto Magro spektaklis „Vizijos“, – prisimena fotografas, – „Miškas, naktis, stiprus lietus, dėl kurio akrobatai svarstė net atšaukti pasirodymą, rūkas, garas, kylantis nuo atlikėjų kostiumų... ir aš, su botais ir lietpalčiu. Vienoje rankoje skėtis, kitoje – fotoaparatas. Buvo nuostabus pasirodymas, ir aš pats džiaugiausi įamžintais kadrais.“