"Mano pomėgis yra stebėti gamtą ir perkurti augalus, atskleidžiant jų formų įvairumą. Pasirinkau gamtos elementus, ne namus, nes žmonėms iš karto aišku, kas yra augalas, todėl tikiuosi, žiūrovams, kurie apsilankys parodoje, stiprų įspūdį paliks jos estetika, kuria siekiau apie įprastus dalykus kalbėti visai kita forma", – sako architektė.

Pokalbis su menininke apie neribotą gamtos fantaziją, galinčią įveikti šiuolaikinės architektūros krizę.

– Jūsų personalinė paroda "Architekto herbaras" yra pristatoma kaip projektas. Ar jums, kaip architektei, parodos formatas yra naujas, neįprastas?

– Architektūroje žodis "paroda" vartojamas retai. Dažniausiai veikla apibrėžiama darbų, projektų formatais. Architekto profesija, kaip ir visos kitos, kinta, plečiasi ir derinasi prie žmogaus asmenybės, jos neapribodama, todėl, norėdama žiūrovams pristatyti savo kūrybą, pasirinkau, mano nuomone, tam geriausiai tinkantį – parodos formatą.

– Parodos pavadinimas taip pat neįprastas – jame sujungiate skirtingų profesinių sričių elementus.

– Pavadinimas man yra labai artimas, nes per jį atskleidžiu savo profesijos daugiasluoksniškumą, be to, jis išryškina kitą man svarbų aspektą – meno ir technologijų sintezę.

– Kaip susidomėjote eksperimentine architektūra, kurioje, pasitelkus technologijas, kuriamos naujos formos, faktūros, spalvos?

– Didelę įtaką padarė studijos Vienos meno akademijoje, kurioje studijavau eksperimentinės architektūros magistrantūroje. Architektūra yra gana atsilikusi sritis: tai, kas yra statoma šiandien, buvo suprojektuota prieš dešimtmetį ar net daugiau, o tai, kas turėtų būti statoma, gali būti, nebus įgyvendinta. Architektūra išgyvena didelę krizę – jos kokybė prastėja, ji nebėra tokia jautri aplinkai. Pabaigusi studijas, kurios buvo labai motyvuojančios ir pozityvios, supratau, kad praktikoje pritaikyti įgytas žinias bus sunku. Taip atsirado asmeninė kūryba, kurią veda noras tęsti tai, kas man svarbu, kurti savo kryptį ir judėti į priekį.

Labiausiai mane sudomino Nemuno pakrantės, jose besiveisiantys dumbliai ir jų struktūros. Nebuvau mačiusi tokių unikalių vaizdų.

– Minėjote, kad šiuo metu architektūra išgyvena krizę. Kaip manote, kas lemia tokią jos padėtį?

– Pažvelgę į mados dizainą ar gastronomiją, aiškiai pastebime, kaip šiandienos tendencijos ir šiuolaikinės technologijos yra pritaikomos čia ir dabar, lygiai taip pat greitai naujas produktas yra pasiūlomas vartotojui ir parduodamas. Architektūroje tai būtų didelė prabanga, nes dažniausiai užsakovai nori greito, nebrangaus rezultato, o norint viską atlikti kokybiškai, būtinas ir laikas, ir tam skirtos lėšos. Šiuolaikinė architektūra paprastėja, minimalėja, jai naudojamos pigesnės medžiagos, be to, beveik jokio dėmesio neskiriama architektūrą supančiai aplinkai formuoti. Būtent ji turi labai daug įtakos žmogui, jo emocijoms, būsenoms. Medžiagos, tekstūros, spalvos – šie elementai leidžia supančią aplinką patirti per skirtingus jutimus ir įgyti naujos patirties. Tai man artima tema, kurią analizuoju, o kilusias idėjas realizuoju skaitmeniniame mene. Architektūra, kuri man yra pavyzdys, baigiasi gotikoje. Ji buvo jautri aplinkai, įkvėpta gamtos, ne tik dekoratyvi, bet ir funkcionali, struktūriška, ir ši tendencija dar nesugrįžo atgal, laiko ratas dar neapsisuko.

– Studijavusi Vilniuje, vėliau – Vienoje, daug keliavusi, kokį Kauną šiandien matote? Ar ryškus jo gamtiškasis charakteris?

– Kaunas turi daug architektūrinių veidų. Net ir plyname lauke, jeigu ieškai, gali rasti daugybę architektūriškų skluoksnių, gilumo. Manau, kad Kaunas turi daug kūrybinio potencialo ir įvairiems žmonėms gali suteikti motyvacijos kurti. Man Kaunas yra nenusakomai žalias miestas, jame daug žmogaus nepaliestų erdvių. Mieste esantį gamtinį kontekstą ir noriu atskleisti personalinėje parodoje.

– Kaip manote, ar patys miestiečiai vertina gamtišką aplinką, kuri juos supa?

– Man atrodo, kad kaip ir viskas, kas žmones supa kiekvieną dieną, gamta dažniausiai tampa nematoma. O architektūroje braižomi planai neretai apsiriboja sienomis – apie likusią sklypo dalį nepagalvojama, ji lieka neliečiama. Tai didelė šiuolaikinės architektūros problema.

– Galbūt tai lemia klimatas, kuriame gyvename, ir miestiečių kasdienio gyvenimo įpročiai?

– Žmonės yra linkę galvoti, kad tose šalyse, kuriose klimato sąlygos yra geresnės, augmenija yra labiau pastebima. Tačiau man labai įdomu yra tai, kad drėgname Lietuvos klimate veši šiaurietiškos augalų rūšys, kurios yra labai įvairios. Norėtųsi šiuo pranašumu pasinaudoti ir architektūroje.

Vykstant statybos, renovacijos darbams, nusigręžiama nuo pakrančių bei kitų gamtinių teritorijų. Manau, jog būtent ten yra daugiausiai laisvės ir kūrybos.

– Paroda turite tikslą atkreipti miestiečių dėmesį į juos supančią gamtinę aplinką, parodyti turtingą jos įvairovę. Kokias lokacijas, kurdama vystydama parodos koncepciją, aplankėte mieste?

– Lokacijas rinkausi žiūrėdama į žemėlapį ir išskirdama jame taškus, kuriuose daugiausiai žalios erdvės. Sudarydama konceptualų Kauno žemėlapį, kuris pristatomas parodoje, vaikščiojau Panemunės šile, Šančiuose, Nemuno saloje, Ąžuolyne, Laisvės alėjoje, Santakoje. Labiausiai mane sudomino Nemuno pakrantės, jose besiveisiantys dumbliai ir jų struktūros. Nebuvau mačiusi tokių unikalių vaizdų. Mieste, vykstant statybos, renovacijos darbams, dėl jų kylant įvairių diskusijų, visiškai nusigręžiama nuo pakrančių ir kitų gamtinių teritorijų. Manau, kad būtent ten yra daugiausia laisvės ir kūrybos. Gamta yra pati kūrybiškiausia mieste.

– Ar, kurdama konceptualų Kauno žemėlapį, žaliosiose miesto erdvėse rinkote mėginius, kaupėte herbariumo eksponatus?

– Mano tikslas nėra apibūdinti tikrąsias augmenijos rūšis. Norėjosi parodyti jų įvairumą, išreiškiant emociją, – kiek daug skirtybių turi gamta ir kiek mažai jų yra architektūroje. Reikia įdėti daug darbo, kad tokia situacija pradėtų keistis. Tai yra pagrindinis mano kūrybos tikslas – sumažinti skirtumą tarp žmogaus sukurtos ir gamtinės aplinkų. Tokia kryptimi juda ir pasaulinės architektūros tendencijos, kurios atsinaujina žvelgdamos į makrostruktūras, bakterijų formacijas, remdamosi skirtingais moksliniais tyrimais, šiuolaikinių technologijų galimybėmis.

– Parodoje eksponuojate ne tik konceptualų Kauno žemėlapį, bet ir gamtiškos aplinkos įkvėptus objektus, sukurtus 3D spausdintuvu, kurių formos, spalvos atrodo dar niekur nematytos, todėl sunku patikėti, kad tai mus supančios kasdienės aplinkos dėmenys.

– Supančią aplinką stebiu kiekvieną dieną. Iš jos semiuosi to, ko nerandu architektūroje: formų, medžiagiškumo, spalvų ir atspalvių, faktūrų, galimybių prisiliesti ir patirti emocijas. Tai siekiau perteikti per objektus, kuriems sukurti buvo naudojamas plastikas, epoksidinė derva, gipsas.

– Ar šias medžiagines formas galima realiai panaudoti architektūroje?

– Taip. Tikiuosi, greitai pradėti kurti 1:1 prototipus vidaus ir lauko apdailai architektūroje. Tai jau vyksta eksperimentiniu lygmeniu, kai dumbliai ar kiti augalai įsilieja į statybines medžiagas ir augina architektūrą. Būtent šiuolaikinės technologijos leidžia kurti nepakartojamus ir unikalius objektus bei išskirtinį dizainą. Kai yra tiek daug fantazijos ir tiek galimybių, kodėl tuo nepasinaudojus?

– Ar nedidelis Kauno, kartu ir pačios Lietuvos mastelis jūsų fantazijos neapribos?

– Lietuva man visada buvo svarbi, kelianti sentimentų. Čia sugrįžau iš platesnio konteksto, todėl galiu kai kuo pasidalyti: mano energija neišblėso, o žinios gali būti naudingos. Žmogui yra labai svarbu turėti saugią erdvę, o būtent su tuo man asocijuojasi Lietuva. Keliauti, realizuoti kūrybinius projektus skirtingose šalyse galimybių netrūksta, tačiau turėti savo erdvę  būtina.

Kas: Paroda "Architekto herbaras", lydinčios ekskursijos.

Kur: Kauno menininkų namuose.

Kada: Spalio 15 d. 18 val.; spalio 17 d. 17 val. (ekskursija vyks gestų kalba). Registracija vyksta iki spalio 14 d., e. p. [email protected]