Knyga apie žydų gyvenimą

Vieno garsiausių postimpresionizmo atstovų kūriniai į Kauno rajono muziejų atkeliavo iš privačios Kesauri kolekcijos. Ž.Klemenso knyga „Sinajaus pakraštyje“ yra istorijų rinkinys, kuriame išsamiai aprašomas žydų gyvenimas ir istorija. A.de Tuluz−Lotrekas sukūrė knygos viršelio dizainą ir iliustracijas, kurios perteikė jo požiūrį į to meto Prancūzijos politinę situaciją.

A.de Tuluz-Lotrekas gimė 1864 m. lapkričio 24 d. Albi mieste, Hôtel du Bosc rūmuose. Jo tėvas Alfonsas turėjo Tulūzos grafo titulą, su žmona Adele buvo kilęs iš tos pačios senos aristrokratų giminės. Anri tėvas ir dėdė buvo tapytojai mėgėjai, kurie tapydavo savo medžioklės ir arklių scenas. 1872 m. A.de Tuluz-Lotrekas Paryžiuje įstojo mokytis į Fontano licėjų (dabar Kondorsė licėjus). Jame susipažino ir tapo ilgamečiais draugais su Maurice Joyantu, kurio parašyta A.de Tuluz-Lotreko biografija yra svarbus šaltinis, bylojantis apie dailininko gyvenimą. 1875 m. sausį Lotrekas paliko licėjų dėl sveikatos sutrikimų ir apie metus praleido klinikoje prie Paryžiaus. Vėliau gyveno šeimos rūmuose Kamžake, Averone. Jį tapybos ir piešimo apmokė dailininkas Renė Prensto (Rene Princeteau).

Kabaretai, prostitutės, šokėjai

Dar ankstyvoje jaunystėje, gyvendamas Albi, A.de Tuluz-Lotrekas stebėjo aplinką ir piešė bei lipdė iš molio tai, ką matė. Itin mėgo vaizduoti gyvūnus, arklius, medžioklės scenas, taip pat mėgo piešti portretus. Tačiau aristokratų šeimai dailininko profesija atrodė nepriimtina, tad jaunuolis buvo spaudžiamas rinktis karininko dalią. Vis dėlto prasta sveikata bei kojų lūžiai 1878 m. ir 1879 m. padėjo būsimajam dailininkui pasirinkti būtent meno kelią. 1878 m. A.de Tuluz-Lotrekas griuvęs susilaužė kairįjį šlaunikaulį, kitais metais – dešinįjį. Traumos sustabdė kojų augimą. Jis mokėsi gulėdamas lovoje ir 1881 m. apsigynė bakalauratą Tulūzoje.

1882 m. patartas savo mokytojo Renė Prensto, A.de Tuluz-Lotrekas įstojo mokytis į akademinio tapytojo Leono Bonnato studiją. Šis akademizmo atstovas, Ecole des Beaux Arts profesorius į akademizmo rėmus netilpusį A.de Tuluz-Lotreko piešimą pavadino „paprasčiausiai atstumtinu“. Po studijos užsidarymo 1882 m. rugsėjį  įstojo į Fernano Kormono studiją Monmartre, kurioje susipažino su grupe jaunų menininkų, tarp kurių buvo Luji Anketenas, Emilis Bernaras, Vincentas van Gogas. Francois Gauzi (1861−1933) tapo ilgamečiu draugu. Pas F.Kormoną A.de Tuluz-Lotrekas mokėsi 5 metus, susipažino su impresionistų kūryba, jo tapybos paletė pašviesėjo. Monmartre pasinėrė į vietos pasilinksminimų gyvenimą. Jis gyveno tarp žemosios klasės atstovų. Jo paveikslų temos – kabaretų atmosfera, lankytojai, šokėjai, dainininkai, prostitutės ir ypač moterys – raudonplaukės, išraiškingos, spalvingos. Neturtingųjų rajonuose jis praleisdavo daug laiko ir eskizuodamas rusų ir lenkų žydus.

Pradėjo matyti haliucinacijas

Gyvenimo pabaigoje tiek fizinė, tiek psichinė menininko sveikata suprastėjo, jis girtuokliavo, sirgo sifiliu. Pradėjęs matyti haliucinacijas, A.de Tuluz-Lotrekas tris mėnesius buvo gydomas klinikoje. Stengdamasis įrodyti, kad jo psichika sveika, jis čia sukūrė 50 darbų. 1901 m. pradžioje jį ištiko širdies smūgis, po kurio dailininkas liko iš dalies paralyžiuotas. Nujausdamas artėjančią mirtį menininkas sudarinėjo savo studijos inventorių, ruošėsi parodai. Jis grįžo į šeimos Malromė pilį Žirondoje, kur 1901 m. rugsėjo 9 d. mirė. Palaidotas kapinėse Cimetière de Verdelais netoli Malromė pilies. Albi mieste yra įsteigtas A.de Tuluz-Lotreko muziejus, jo kūriniai eksponuojami garsiausiuose pasaulio muziejuose.

A.de Tuluz-Lotreko paroda Kauno rajono muziejuje (Pilies takas 1, Raudondvaris) veiks iki spalio 28 d.