Spektaklis baigiamas kurti laikantis visų R. Wilsono (1941–2025) kūrybos principų. Paties scenos meistro pageidavimu, kūrybos procesą užbaigia jo ilgametė komanda: teksto adaptacijos autorius ir režisierius Charlesas Cheminas, scenografijos dailininkė Stephanie Engeln, kompozitorius Hansas-Jörnas Brandenburgas, kostiumų dailininkė Flavia Ruggeri, šviesų dailininkas Marcello Lumaca, perukų ir grimo dailininkė Manuela Halligan, vaizdo projekcijų dailininkas Tomaszas Jeziorskis ir aktoriai: Dainius Svobonas, Kęstutis Jakštas, Gytis Laskovas, Martyna Gedvilaitė, Miglė Navasaitytė, Agnieszka Ravdo, Vladimiras Šerstabojevas.
Paskutinės premjeros dedikacija
Roberto Wilsono neatšaukiamojo fondo (Robert M. Wilson Irrevocable Trust) patikėtinis, R. Wilsono autorinėms teisėms atstovaujančios bendrovės „RW Work, Ltd.“ vykdomasis direktorius Christofas Belka sako, kad „Septynios vienatvės“ užims ypatingą vietą šio menininko kūryboje. Tai vienas iš vos dviejų jo palikimo kūrinių, pristatytų po kūrėjo mirties. Pirmasis – operos pastatymas „Tristanas ir Izolda“, įvykęs Liublianos operos ir baleto teatre vasarį.
Pasak Ch. Belkos, pernai birželį Kaune repetuodamas „Septynias vienatves“ R. Wilsonas jau žinojo, kad gali nesulaukti premjeros, todėl dirbo nepaprastai intensyviai, siekdamas užbaigti kūrinį.
„Jam tai pavyko. Repeticija didžiojoje scenoje atskleidė kūrinio meninį potencialą. Pasitikėdamas savo komandos meniniu autoritetu, R. Wilsonas išreiškė norą, kad premjera „Septynios vienatvės“ būtų užbaigta pagal jo kūrybinę viziją, net jei jis negalėtų būti scenoje“, – teigia Ch. Belka.
NKDT generalinis direktorius Egidijus Stancikas antrąją R. Wilsono premjerą šiame teatre vadina likimo dovana. „Po nepaprastai sėkmingo spektaklio „Dorianas“ (premjera 2022 m. spalį – red. past.) kūrybos proceso R. Wilsonas pamilo mūsų teatrą, tad buvo lengva diskutuoti apie tolesnę kūrybinę ateitį, – sako E. Stancikas. – Norėjome, kad jo spektaklis pagal Edvardo Albee pjesę „Trys aukštos moterys“, pastatytas Atėnų Pirėjo teatre Graikijoje, būtų perkeltas į mūsų sceną. Tačiau likimas susiklostė kitaip: susidūrus su neįgyvendinamomis aplinkybėmis gimė labai ambicinga mintis – pasaulinio lygio režisieriui prisiliesti prie lietuviškos literatūros.“
Pasiūlius O. Milašiaus kūrybą, R. Wilsonas sutiko. „Prasidėjo nuostabi kūrybinė kelionė, kurios dalyviai net negalėjo įtarti, kad tai bus paskutinis R. Wilsono teatro scenos kūrinys jo įspūdingoje kūrybos paletėje. Mums teko prasminga dovana – paskutinis autorinis R. Wilsono režisuotas spektaklis seniausioje Lietuvos teatro scenoje. Norėdami atsidėkoti už šią dovaną, spektaklį dedikuojame jam“, – sakė NKDT vadovas.
Įdomu tai, kad R. Wilsonas šį pastatymą dedikavo artimai draugei, lietuvių kilmės filantropei ir mecenatei Audrey Gruss, Depresijos tyrimų paramos fondo („Hope for Depression Research Foundation“, HDRF) įkūrėjai. Kaune gimusi Lietuvos kariuomenės leitenanto ir mokytojos dukra A. Gruss dažnai pasakodavo R. Wilsonui apie miestą ir jo žmones, puoselėjančius gilų meilės gamtai ir grožiui jausmą. A. Gruss taip pat buvo ilgametė R. Wilsono įkurto „The Watermill Center“ valdybos narė.
Adaptacija – bendrakūrėjo rankose
Mirus režisieriui, premjerą baigia ilgametis R. Wilsono bendrarežisieris Charlesas Cheminas, kuris prisidėjo prie dvidešimties teatro legendos spektaklių sukūrimo.
Kaip atlikėjas ir režisierius Ch. Cheminas pasirodė prestižinėse pasaulio scenose: Paryžiaus „Comédie-Française“, Niujorko „Lincoln Center“, Avinjono festivalyje, Londono „Barbican Centre“ ir kt. Vėliau menininko dėmesys vis labiau krypo į režisūrą, dramaturgiją ir tarpdisciplininius projektus, jungiančius teatrą, šokį, muziką ir vizualųjį meną.
R. Wilsonas yra ne kartą pabrėžęs, kad jo visiškai nedomina pedagoginiai motyvai pristatyti ar atskleisti autorių.
Ch. Cheminui dar vaikystėje teko stovėti vienoje scenoje su R. Wilsonu spektaklyje „Une femme douce at Bobigny“ (1994) „Comédie-Française“ teatre, būti R. Wilsono monospektaklio „Paskutinė krepo juosta“ bendrarežisieriumi, rengti teksto adaptacijas jo pastatymams. Šiandien Ch. Cheminas yra „The Watermill Center“ meno vadovas.
„O. Milašiaus poetinė kalba yra graži, o jo kūryba veda jį į begalybę ir anapus žmogiškosios būties materialumo. Ji pakelia dvasią kosmoso link, kad pasiektų pilnatvės formą. Kurdamas pirmąjį teksto juodraštį žinojau, kad R. Wilsonas serga, tad paralelė su O. Milašiumi, kaip nemirtingu poetu, vis stiprėjo. Poetai yra nemirtingi. Jų pasaulio vizija juos pergyvena“, – reziumuoja teksto adaptacijos autorius ir režisierius Ch. Cheminas.
Unikali patirtis
NKDT meno vadovas Edgaras Klivis mano, kad „Septynios vienatvės“ kvies naujai pažvelgti į šio autoriaus tekstus kaip į gyvą ir šiandien aktualų mąstymą, peržengiantį epochų ribas.
„Norisi perspėti O. Milašiaus gerbėjus, kad spektaklis nebus šio autoriaus kūrybos sceninis paaiškinimas, jo mįslingos poetikos atrakinimas ar pristatymas šiuolaikinei publikai – režisierius R. Wilsonas yra ne kartą pabrėžęs, kad jo visiškai nedomina pedagoginiai motyvai pristatyti ar atskleisti autorių. Greičiau, sakytume, kad O. Milašiaus tekstais, jų fragmentais bus žaidžiama“, – sako E. Klivis.
Todėl prieš žiūrovo akis kartais gims beveik apčiuopiama poetinė sinergija. „Galiausiai kažkur dviejų poetų vaizduotės susiliečia ir susipina, o kartais žodis ir vaizdas išsiskirs savais keliais, arba ims vienas kitą ironizuoti. Šis žaismas, į kurį žiūrovas bus pakviestas įsilieti, – pagauti sąskambius ir vėl juos prarasti, pasiūlys unikalią estetinę patirtį“, – sako teatro meno vadovas.
Premjeros sukūrimą remia Lietuvos kultūros ministerija, spektaklio koprodiuseris – Wilamo Horzycos teatras Torunėje (Lenkija). Šių metų gegužę „Septynių vienatvių“ versija gims Lenkijoje.
Naujausi komentarai