Peizažas, portretas ir natiurmortas

P. Krémègne’is (Pinkas Krèmenis, 1890–1981) – žydų tapytojas, litvakas, gimęs Žaludoke (netoli Lydos, dabartinė Baltarusija), jauniausias iš devynių vaikų amatininko Krémègne’io šeimoje. 1909–1911 m. mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, ten susibičiuliavo su Chaïmu Soutine’u ir M. Kikoïne’u.

1912 m. P. Krémègne’is pirmas iš trijų draugų išvyko į Paryžių ir apsigyveno dailininkų kolonijoje La Ruche („Avilys“) Monparnase. 1914-aisiais dalyvavo Vilniaus dailės draugijos, veikusios 1907–1914 m., parodoje Vilniuje. Jis tapo vienu ryškiausių Paryžiaus mokyklos – L’École de Paris – ekspresionistų.

1919 m. P. Krémègne’is surengė pirmąją savo personalinę parodą Paryžiuje, Povolozky’io galerijoje. Vėliau, 1922-aisiais, savo darbus eksponavo Galerie La Licorne, 1927, 1929, 1931 m. – Van Liero, 1931 m. – E. Druet, 1959 m. – Durand’o-Ruelio galerijose.

Karjerą pradėjęs kaip skulptorius, nuo 1915-ųjų P. Krémègne’is atsidėjo tik tapybai. Artimai bendravo su Ch. Soutine’u, Marcu Chagallu, Ossipu Zadkine’u, Amedeo Modiglianiu, Fernand’u Léger, André Derainu, Maurice’u de Vlamincku, Jules’iu Pascinu ir kitais modernistinio meno atstovais.

Sužavėtas Pietų Prancūzijos peizažo, 1918 m. dailininkas įsirengė dirbtuves Serė mieste. Kartu su Jacques’u Lipchitzu ir O. Zadkine’u dalyvavo iš Rusijos emigravusių menininkų įkurtų grupių „Удар“ („Smūgis“), „Через“ („Per“), „Числа“ („Skaičiai“), „Наш Союз“ („Mūsų Sąjunga“) parodose, spausdino darbų reprodukcijas jų žurnaluose. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, žmoną su sūnumi išsiuntė į Šveicariją, o pats slapstėsi laisvoje nuo okupacijos Prancūzijos zonoje. Po karo su šeima gyveno Paryžiuje ir Serė.

P. Krémègne’is išgarsėjo kaip peizažo, portreto ir natiurmorto meistras. Šio autoriaus kūrybai būdingi emocingumas, polinkis į ekspresionizmą. Pinchus tapė jam būdingu išskirtiniu stiliumi, paveiktu tiek kubizmo, tiek impresionizmo įtakos.

Kauno rajono muziejuje – ketvirtoji paroda, skirta litvakų dailei pristatyti.

„Brandą pasiekusio P. Krémègne’o tapymo maniera bene artimiausia O. Kokoschkai. Tik šis kiek minkštesnis, jo ekspresionistinei tapymo manierai būdingos tendencijos labiau prislopintos, suminkštintos impresionistinės ir fovistinės estetikos įtakos. P. Krémègne’o drobėse stebimas ekspresyvumas, polinkis į estetinę užuominą, neišsakymą, neišbaigtumą. Kaip ir Ch. Soutine’o drobėse, čia jaučiama stipri fovistinė intensyvios spalvos emocinio poveikio sureikšminimo tendencija. Iš čia ryškus kūriniams būdingas ekspresionistinis pobūdis, potraukis į spontaniškai kuriamų emocionalių vaizdinių neišbaigtumą, aštrius žydų dailininkams būdingus spalvinius disonansus“ (1), – platesnį kontekstą pateikia akademikas Antanas Andrijauskas. Anot jo, vienas ryškiausių P. Krémègne’o tapybos bruožų – savitos P. A. Renoir’ui ar C. Pissaro kūriniams būdingos minkštos ir kartu efemeriškos, pakylėtos, džiaugsmingos, jaudinančios žiūrovą auros kūrimas (2).

Pokario metais P. Krémègne’is greta peizažų sukūrė daug figūrinių kompozicijų, aktų. Pasak litvakų dailės tyrinėtojo, „jo tapymo maniera tapo švelnesnė, labiau niuansuota. [...] 1959 m. parodos Londone, Filadelfijoje, Paryžiuje Durand-Ruelio galerijoje ne tik prikėlė dailininką iš užmaršties, bet ir įtvirtino jo, kaip vieno reikšmingiausių savo kartos l’école de Paris dailininkų, statusą“ (3).

P. Krémègne’io kūrinių yra įsigiję Berno, Ženevos, Maskvos, Tel Avivo ir kt. muziejai ir galerijos, privatūs kolekcininkai.

Raudondvario pilyje eksponuojamoje parodoje pristatomas ir vienas garsiausių šio autoriaus sukurtų darbų „Personažas miške“. 2011 m. Paryžiaus aukcione įsigytas darbas šiuo metu saugojamas privačioje Lauros Petraitienės kolekcijoje (Vilnius).

Pin­chas Krémègne’as. Personažas miške. / Organizatorių nuotr.

Paveikslas atstoja visatą

M. Kikoïne’as (Mišelis Kikòinas, 1892–1968) – žydų tapytojas, litvakas. Gimė Gomelyje, Baltarusijoje, žydų bankininko Samuelio-Peretzo Kikoïne’o ir Geni Tsiyuni šeimoje.

Dar vaikystėje pradėjęs lankyti Krugerio piešimo ir tapybos mokyklą Minske, 1908–1911 m. jis mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, o 1911-aisiais persikėlė į Prancūziją, Monparnaso kvartalą Paryžiuje. Čia prisijungė prie menininkų bendruomenės „La Ruche“, kuriai priklausė ir jo geri draugai iš Vilniaus piešimo mokyklos Ch. Soutine’as ir P. Krémègne’is.

Paryžiuje M. Kikoïne’as lankė Dailės mokyklą, kurioje tarp daugelio jo mokytojų buvo ir Camille’is Pissarro ir Paulis Cézanne’as. Vėliau šiuos abu dailininkus Michelis įvardydavo kaip padariusius jam didžiulį poveikį. 1914 m. N. Kikoïne’as vedė vilnietę, su kuria susilaukė dukters ir sūnaus. 1919 m.  jis surengė pirmąją savo parodą Paryžiuje, o vėliau dažnai rodydavo savo darbus Salon d’Automne. 1920 m. Paryžiuje Micheliui gimė sūnus Jacques’as Yankelis, taip pat ilgainiui tapęs žinomu dailininku.

Per Pirmąjį pasaulinį karą M. Kikoïne’as savanoriavo ir kovojo Prancūzijos kariuomenėje. 1922–1923 m. kartu su Ch. Soutine’u keliavo į Serė ir Pajūrio Kanė, ten tapė ekspresionistinius peizažus. 1926-aisiais nusipirko namą Burgundijoje, Annay-sur-Serein. 1927-aisiais Michelis paliko „La Ruche“ ir apsigyveno Monruže, vėliau, 1933 m., sugrįžo į Monparnasą Paryžiuje. 1939 m. buvo mobilizuotas ir tarnavo kariniame rezerve netoli Suasono, ten tapė kariškių gyvenimo vaizdus.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir vokiečiams okupavus Prancūziją, M. Kikoïne’ui ir jo šeimai grėsė deportacija į nacių mirties stovyklas. Siekdami išvengti tremties ir žiauraus galo, iki karo pabaigos jie apsistojo netoli Tulūzos. M. Kikoïne’as buvo vienas iš daugelio žydų tapytojų iš Monparnaso apylinkių, išgyvenusių Holokaustą. Sąjungininkams išlaisvinus Prancūziją, jis grįžo į Paryžių, čia daugiausia tapė aktus, autoportretus ir portretus. Iš miesto išvykdavo retai. Kelis kartus lankėsi Izraelyje, 1950 m. dalyvavo keliose parodose. 1958-aisiais persikėlė į Kanus Viduržemio jūros pakrantėje, ten iki pat mirties tapė peizažus.

Bendrame prancūziškojo ekspresionizmo kontekste M. Kikoïne’o peizažai, natiurmortai, portretai ir moterų aktai išsiskiria ypatingu jautrumu, švelnumu. Darbai spinduliuoja laime ir meile gyvenimui, išlaiko pusiausvyrą ir harmoniją. Jų kompozicija, nors sudėtinga ir detalizuota, yra konstruktyvi, potėpis, nors vingrus ir net įžūlus, – minkštas, marga spalvų paletė – švelni. Ypač harmoningi pleneruose nutapyti skaisčios Pietų Prancūzijos saulės nutvieksti kalnovaizdžiai su įsiterpusiais rausvais miestelių stogais; šiuose paveiksluose jaučiamas itin glaudus autoriaus ir jį supančios gamtos ryšys. Peizažuose vyrauja Lietuvos ir Baltarusijos kraštovaizdžiams būdinga intensyvi žalia spalva, savitas piešinio ir formos minkštumas, vaizdinių efemeriškumas, litvakų, judaizmo motyvai.

Pin­chas Krémègne’as. Natiurmortas su vaisiais ir buteliu. / Organizatorių nuotr.

Laiške savo sūnui dailininkas rašė: „Viskas, ką tapau, man nėra tik atskiras, išplėštas iš gamtos fragmentas. Paveikslas man yra visata.“ (4)

M. Kikoïne’as Paryžiuje sulaukė didelės sėkmės, be to, rengdavo tarptautines parodas įvairiose Europos šalyse ir Niujorke. Šiandien jo darbai puošia garsiausių Vakarų Europos, JAV, Izraelio ir Rusijos muziejų ekspozicijas. 2004 m. Tel Avive buvo atidaryta M. Kikoïne’o galerija. Šio autoriaus kūrinių siekia įsigyti viso pasaulio privačios galerijos ir kolekcininkai.

1, 2 – Antanas Andrijauskas, Litvakų dailė L´école de Paris aplinkoje (Vilnius: Meno rinkos agentūra, 2008), p. 174.

3 – Ten pat, 175

4 – 1973, Hommage à Kikoïne, 11.

Kas? Paroda „M. Kikoïne’o (1892–1968) ir P. Krémègne’io (1890–1981) tapybos darbų paroda“.

Kur? Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje.

Kada? Veikia iki balandžio 27 d., lankoma III–VII 10–17.30 val.