Labai pavyko
„Tai mano ir profesija, ir pašaukimas“, – pasakojo Petrašiūnų bendruomenės centro ansamblio „Monte Pacis“ siela Arvydas Paulauskas, vadovaujantis ir kitiems ansambliams bei chorams. Šią karjerą jis pradėjo prieš dvylika metų.
Baigęs chorvedybos ir akademinio dainavimo mokslus A. Paulauskas ėmėsi darbo su senjorais. Kodėl būtent su jais?
2011 m. Vilniuje vyko „Vilties“ festivalis. Tuo metu Petrašiūnuose veikė „choriukas“. Jo nariai, norėdami sudalyvauti minėtame festivalyje, ruošdamiesi jam ėmė ieškoti vadovo, kuris imtųsi tokio iššūkio: su kolektyvu išmokti atlikti daug giesmių.
„Taip rado mane, bažnytinį žmogų. Aš dirbau bažnyčioje, kartais giedodavau privačiai“, – pasakojo A. Paulauskas.
Jis neslėpė, kad darbas bendruomenės ansamblyje tapo tikru iššūkiu. Bažnyčioje giedodavome tik giesmes, o čia ir dainų, ir romansų tenka imtis. „Norėjosi išbandyti save kitoje srityje. Pavyko ir tuo labai džiaugiuosi. Mano gyvenime atsivėrė platesnis horizontas“, – pastebėjo A. Paulauskas.
Stimulas gyventi
Džiaugiasi ir A. Paulausko choristai, nors vadovas yra reiklus. „Nereikalausi – dainuos bet kaip, – šyptelėjo pašnekovas. – Būna, kad paspaudžiu.“
Choro repeticijos daugeliui jo narių yra labai svarbios. „Žmonės pasitempia, pasipuošia. Ne vienas yra atvirai sakęs, kad choras jiems yra stimulas gyventi. Po mėnesio laukia koncertukas, stengiasi, nori, repetuoja užsidegę“, – pastebėjo A. Paulauskas.
Jeigu būna didesnė pertrauka tarp pasirodymų, vien tik repeticijos, choristai nenutyli – pasigirsta vienas kitas tarsi priekaištas, kad kam repetuoti, jeigu nėra koncertų. Bet vadovas moka nuraminti ir įkvėpti net ir tokiais atvejais: „Sakau, palaukit, kai užeis koncertų vajus, nespėsit suktis.“
A. Paulauskas paminėjo amžinatilsį choristą Povilą, kuris repeticijų nepraleisdavo net ir sulaukęs 90-ies. Sakydavo, kad ši veikla, į kurią įeina ir dainavimas, ir bendravimas, prailgina jam gyvenimą. „Buvo ir klausa gera, ir balsas geras“, – prisiminė vadovas, atkreipęs dėmesį, kad į chorą vyksta atranka. Priimami ne visi, tik turintys tam gabumų. Geraširdžių, motyvuotų, bet be muzikinės klausos atsiprašo ir pasiūlo imtis kitų veiklų.
Prašo nepalikti
Repeticijos Petrašiūnuose trunka pusantros valandos ar net ilgesnės. Renkasi dukart per savaitę. Tačiau vien tuo A. Paulauskas neapsiriboja.
Jis dar vadovauja Žaliakalnio ansambliui „Gaida“. Ten repeticijos vyksta taip pat du kartus per savaitę. Ir su šiuo ansambliu, ir su Petrašiūnų choru A. Paulauskas dalyvavo ir Dainų šventėse.
„Paruošiame trijų balsų programą. Moterų daugiausia. Sopraną, altą pasiruošiam. Atsiskaitom. Būna juk perklausos. Ir organizatorių kartelę įveikiame. Tinka tai, ką būname parengę ir kaip atliekame“, – džiaugėsi, kad jo vadovaujamų kolektyvų narių ir jo paties pastangos duoda vaisių.
Kauno žmonių, sergančių artritu, bendrijoje veikia ansamblis „Viltis“. A. Paulauskas vadovauja ir jam. Antrus metus į priekį veda ir chorą „Leliumai“.
A. Paulauskas pastebi, kad dainavimas ir sergantiems, ir sveikiems, ypač vyresniems žmonėms neretai tampa savotišku išsigelbėjimu. „Sako, ką mes be to veiktume? Įsisuptume į antklodę ir sėdėtume namie? Sako, nepalikit mūsų“, – nusijuokė A. Paulauskas, pridūręs, kad žmonėms energijos ir jėgų suteikia ir galimybė pasirodyti, koncertuoti, tikslo turėjimas, žinojimas, kad jų laukia, galimybė pasivaržyti su kitais ansambliais, tobulėti, mokytis.
Padejuoja, bet džiaugiasi
Žmonės A. Paulausko nenori paleisti ne tik todėl, kad jis yra profesionalus, reiklus, moka bendrauti, bet ir dėl jo kaip kompozitoriaus gabumų bei užsidegimo.
„Kūrinius perdarau ritmiškai, kad skambiau būtų. Ta pati daina, tas pats romansas visai kitaip tada nuskamba. Būna, pavyzdžiui, bendruomenių šventės. Nuvažiuojame ir girdisi iš kitų vadovų: „Na įdomu, įdomu, ką Paulauskas šįkart paruošė?“ – šypsojosi pasakodamas kaunietis.
Paklaustas, ar lieka laiko asmeniniams poreikiams, patvirtina, kad taip. Štai, antri metai kaip mokosi griežti smuiku.
„Muzika – mano stichija. Kai patinka, tada net nepajauti, kaip visas laikas tam paskiriamas. Pasiimi naują kūrinį. Iš pradžių – padejavimai, kaip reikės viską išmokti, kad gal per sudėtinga. Sakau, po truputį ir išmoksim. Kuriu muziką, parašau dainų. Paruošiu, prigalvoju. Išmoksta, ir viskas puikiai pavyksta. Tada sako, kaip lengva“, – apie proceso kalnelius kalbėjo A. Paulauskas.
Suveiktų kaip motyvacija
Pokalbio pabaigoje A. Paulauskas atkreipė dėmesį, kad ansamblių, chorų, kitokios veiklos, taip pat ir bendruomeninės, būtų daugiau, jeigu nebūtų bėdų dėl to, kur rinktis ir repetuoti.
Siūlė permąstyti tvarką, kad mokyklų, švietimo centrų ir kitos salės būtų prieinamos ne tik galintiems daugiausia sumokėti už nuomą.
Anot jo, galimybė bendruomenėms neatlygintinai naudotis tokiomis patalpomis veiktų kaip paskatinamoji, motyvuojanti priemonė burtis, kurti, organizuoti veiklas.
A. Paulauskas ir visą reikalingą aparatūrą yra susipirkęs iš savo lėšų. Repeticijas veda nemokamai. Planuose – išleisti jo vadovaujamų ansamblių atliekamų kūrinių įrašų, kad kūriniai nuskambėtų plačiau.
Naujausi komentarai