Violetiškai mėlynas, mėlynai sodrus levandų kvapas veržiasi iš paveikslų, tarsi bylodamas: nėra kito dangaus, visas jis čia, levandų mėlio gilumoje.

Atrastas meno pasaulis

"Jaunystėje norėjau būti aktore, rašiau mergaitiškus eilėraščius, – sako J.Mažutienė. – Ir piešti norėjau. Pavydėjau dailininkams jų drąsos pasaulį matyti savaip. Ir nebijoti jo tokio, kitoniško parodyti. Mamos seserys gražiai piešia ir siuvinėja. Viena tapo architekte. Mama meniškai siuvo. Matyt, kažkokį geną paveldėjau ir aš. Bet į dailę nepasukau. Nebuvau niekur mokiusis piešimo, neišdrįsau net pabandyti."

Ir nors tapo buhaltere, meilės dailei nenumarino. "Abu su vyru mėgdavome lankytis dailės parodose, keliaudami po Europą aplankėme daugelį žymiausių meno galerijų. Su meno pasauliu mane supažindino vyras. Iš jo gavau labai daug. Ir taip, matyt, turėjo nutikti, kad po jo netekties nusiraminimą radau pradėjusi tapyti", – pasakoja dailininkė.

Mirus sutuoktiniui, moteris pardavė jo automobilį, prisipirko drobių, molbertą ir dažų – būtinai norėjo tapyti aliejiniais, nes "jie kvepia spalvomis" ir patyrė: tapyti nėra taip paprasta, kaip atrodo parodų salėse.

"Teptuko nemokėjau laikyti, dažus maišiau bet kaip. Varčiau piešimo vadovėlius, aiškinausi, kiek skiediklio pilti. Dažai varvėjo per alkūnes", – sako J.Mažutienė.

Su meno pasauliu mane supažindino vyras. Iš jo gavau labai daug. Ir taip, matyt, turėjo nutikti, kad po jo netekties nusiraminimą radau pradėjusi tapyti.

Nei žmogaus, nei gyvūno piešimas jos nedomino – svarbiausia buvo spalvos, jų deriniai.

"Ėmiausi tapyti spalvotus kvadratukus, derinti spalvas. Pastebėjau, kad įrėmintas kvadratėlių pasaulis matomas tarsi gobelenas ir tai mane suintrigavo. Tobulinau savo tapymo techniką, norėjosi viską išbandyti", – apie savo kelio pradžią atvirauja moteris. – Nelankiau jokios studijos. Blogai, kad nepanorau mokytis, galvojau pati. Tad tapiau, tapiau, tapiau, lyg mano ranką kas vedžiotų. Pasakojau apie jūrą ir dangų, apie angelą, kuris lydi mane, apie pievą, žalią lyg birželio vynas."

Nors pačios menininkės nuomone, paveikslai turėtų būti be pavadinimų – pastarieji tarsi primeta žiūrovui kryptį, nukreipia jį norima linkme. Jei pavadinimo nebūtų, gal jis paveikslą interpretuotų visai kitaip, savaip. Abstraktusis menas tuo ir ypatingas, kad žiūrovui pasiūlo net keletą kelių. Arba nė vieno – jei neužkabina. Reikia bent mažiausios užuominos – linijos, silueto, lengvo drugelio sparno, kad mintis suplazdėtų, atpažinusi savą pasaulį.

J.Mažutienės paveikslai pristatyti Kauno rajono viešojoje bibliotekoje organizuotose parodose. Kūriniai patraukė spalviniais sprendimais. Iš tų dailininkės vadinamųjų kvadratukų liejosi išgyvenimai, įvilkti į meninę formą, į išjaustą spalvą. Pakerėjo "Žalčio sugrįžimas" – atliūliuojanti geltonai raudona (saulėlydis sustiprina netekties pojūtį) banga atpažįstama ne tik iš pavadinimo.

Abstraktūs vaizdiniai

Kūrinių, įkvėptų archetipinių motyvų, J.Mažutienės kūryboje nėra daug, daugiau peizažo, jo kaitos ir nuotaikų apibendrinti, suabstraktinti vaizdiniai, kuriuose svarbiausia dominantė – spalva. Tad jų deriniai J.Mažutienės paveiksluose – ne fonas, o turinys, pojūčiais pasakojamas siužetas.

Abstraktusis menas reikalauja intelektualaus žiūrovo, gebančio pajusti paveikslo visumą intuityviai, spalvai, linijai ar figūrai sukuriant jungtis tarp išorinio ir vidinio pasaulio – matomo ir nujaučiamo.

Kitas, lengvesnis kūrinių ciklas – "Gėlės". J.Mažutienės gėlės gyvos, mirgančios, plastančios, šnarančios ir, žinoma, kvepiančios. Jos primena impresionistų paveiksluose sustabdytą judesį, pagautą akimirką. Ypač šis judesys gyvas "Peržydėjusių pinavijų" žiedlapių plazdėjime, "Pienių" lauko džiaugsmingame susiliejime su lietaus purslais.

Pasirinkta įdomi žiūros kryptis sukuria nuostabią viziją – žydinčio, purslojančio pasaulio akimirką, kurią norisi išsaugoti kuo ilgiau. Tapydama vilkdalgius dailininkė akcentuoja stiebų, lapų vešlumą, iš jų žalesio lyg iš ilgai laukto stebuklo prasimuša žiedai – dalgiai, greičiau – jų ašmenys.

Veržlus tas vilkdalgio žiedas, ilgai slėptas, sodriai mėlyna ar skaisčiai geltona spalva pasiliejęs paveiksluose, trumpai žydintis, čia pat stiebais varvantis atgal į žemę. Žydintis trumpai, bet ilgai šviečiantis J.Mažutienės paveiksluose.

O levandos – jas gali ne tik paliesti (aliejinių dažų iliuzija), žiedų šluotelių grublėtumas skleidžia kvapą. Levandų faktūra įvairi: menamais kvadratėliais nutapytos, jos mirga tarsi gyvos, todėl į jas būtina žiūrėti iš tam tikro atstumo, o kiekvieno kvadratuko potėpis skirtingas, tačiau visuma sudaro harmoniją. Tai dailininkės mažytė paslaptis ir neslepiamas pasididžiavimas.

Impresionistine maniera kuriantiems dailininkams nepakanka įsižiūrėjimo į tapomą objektą. Kūrinio esmę sudaro dailininko vidinis regėjimas, jausmas ir drąsa. Svarbiausios, iškalbingiausios detalės išryškinimas, spalvų dermė daro kūrinį paveikų.

J.Mažutienė tapo nebe sau – tapo kitiems, nes tai nebėra dienoraščiai – ir rengiasi naujai parodai, kurioje, kaip sako pati, bus brandesni, galbūt labiau techniški, bet ne mažiau nuoširdūs darbai.