M.Žilinsko dailės galerijoje pristatoma tragiško likimo menininkės Cornelios Gurlitt (1890–1919) kūryba, atspindinti ne tik jos asmeninę dramą, bet ir Pirmojo pasaulinio karo tragizmą.

Berlyne gimusi menininkė kaip ir dauguma to meto moterų neturėjo galimybės lankyti valstybinės aukštosios dailės mokyklos, todėl apie 1910 m. pasirinko piešimo mokyklą. Kiek vėliau išvyko į Paryžių, tačiau šis menininkės laikotarpis itin mažai žinomas. Nuo 1915 m. Cornelia dirbo karo ligoninės sesele Vilniuje, Antakalnyje, o laisvu metu piešė. Būtent šio laikotarpio kūriniai patys išraiškingiausi, įtaigiausi ir labiausiai atskleidžia moters vidinį gyvenimą.

To laikotarpio piešiniuose menininkė sugebėjo atskleisti ne tik savo, tačiau, kaip rašo dr. Hubertas Portzas, "ir kitų širdžių skausmą". Tiesa, pati C.Gurlitt kūryboje veikiau nagrinėjo pačią save. Dažnai piešiniuose ir litografijose matoma pačios menininkės figūra, perteikiama melancholiškai, su giliu liūdesiu. Neaišku, ar tą gilų liūdesį moteriai suteikė nelaiminga meilė (Cornelia stipriai mylėjo meno kritiką Paulą Fechterį), ar matomos karo baisybių patirtys (sakoma, kad tik karo ligoninėje pamatysi, kas yra tikras karas).

1918 m. C.Gurlitt grįžo atgal į Berlyną, tačiau čia nejautė nei džiaugsmo, nei laimės, kaip tik priešingai – ją apėmė nerimas, kad gimtajame mieste ji nieko neturės: nei mylimo žmogaus, nei galimybės tapyti. O po metų, vieną antradienio rytą, ji nuėjo į vietinę kepyklėlę papusryčiauti ten užmigo ir nebeprabudo. Neabejojama, kad tai buvo sąmoningas menininkės pasirinkimas.

Kaune pristatomoje parodoje eksponuojamos ne tik menininkės litografijos ir piešiniai, bet ir to laikotarpio fotografijos – jose ir užfiksuoti vaizdai, kuriuos C.Gurlitt galėjo matyti.

Šalia C.Gurlitt kūrinių ir fotografijų – meno galerijos Vokietijoje "Kunsthaus Desiree" savininko dr. H.Portzo padovanoti Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui vokiečių menininkų Magnuso Zellerio (1888–1972) ir Walterio Buhe (1882–1958) darbai, kurie taip pat buvo sukurti Pirmojo pasaulinio karo metais Kaune bei Vilniuje.

Dr. H.Portzas, kolekcininkas, padovanojęs C.Gurlitt kūrinius Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui, sutiko pasikalbėti ir apie pačią menininkę, savo galeriją Vokietijoje ir meno rinką.

– Papasakokite apie parodą "Cornelia Gurlitt: širdies kelionė". Kaip Jūs atradote šią menininkę ir kodėl buvo nuspręsta surengti šią parodą Lietuvoje, Kaune?

– Jau kurį laiką domėjausi C.Gurlitt ir visur ieškojau jos kūrinių. Šią menininkę aptikau visai netyčia – besidomėdamas Dresdeno menine kūryba Pirmojo pasaulinio karo metai. C.Gurlitt kūriniai išsiskyrė iš kitų darbų. 2012 m. įsigijau devynias menininkės litografijas iš vienos Frankfurto galerijos. Šios litografijos buvo skirtos Cornelios mylimajam P.Fechteriui. Laikui bėgant įsigijau dar kelis C.Gurlitt kūrinius. Darbų įsigijimo priežastys įvairios. C.Gurlitt viena iš nedaugelio moterų, kuri sugebėjo apeiti sistemą, neleidusią moterims studijuoti. P.Fechteris rimtai įvertino C.Gurlitt kūrinius. Iškėliau sau užduotį rasti kuo daugiau menininkės kūrinių, taip pat kuo daugiau informacijos apie pačią C.Gurlitt ir taip apsaugoti ją nuo užmaršties. Itin susižavėjau jos kūriniais ir susidomėjau Vilniaus miesto bei žydų įtaka jos kūryboje.

Idėja padovanoti C.Gurlitt kūrinius Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui, o vėliau eksponuoti juos parodose Vilniuje ir Kaune kilo paprastai. Cornelia savanoriavo Raudonajame Kryžiuje ir kiek vėliau išvyko į Vilnių. Po kiek laiko į Vilnių persikėlė ir jos jaunesnis brolis Hildebrandas. Dirbdamas armijos atstovu spaudai jis rašo: "Paslaptingas lenkų, lietuvių ir jidiš baroko miestai žiemą ir naktį, Vilniuje ir Kaune, kur mums atrodo lyg regėtume vaizdus iš Marco Chagallo paveikslų." Pati Cornelia laiką, praleistą Vilniuje, apibūdino kaip itin laimingą periodą.

– Turite savo galeriją Vokietijoje. Papasakokite, kuria linkme auga jūsų galerija ir kokius menininkus joje pristatote?

– 2007 m. pradėjau galerijos veiklą, kurioje daugiausia dirbu su vokiečių ekspresionizmo (vadinamojo antros kartos) kūrėjais. Priešingai nei didžioji dalis galerijų, manoji yra ne pelno siekianti ir nepriklausoma. Galerijoje stengiuosi plėtoti menų sintezės idėją: jungti literatūrą, muziką ir vaizduojamąją dailę. Renkuosi tokius menininkus, kurie mane žavi, – labiausiai domiuosi ekspresionizmu, o ypač tokia grafika. Menas – tai kitoks komunikacijos tipas. Tai poezijos komunikacija, bežodė komunikacija, skirtinga nuo mums įprastos. Tyli, bet neužmirštama. Renkuosi pristatyti tokius menininkus, kurie yra mažai kam žinomi. Cornelia ir buvo tokia – nežinoma moteris menininkė, patyrusi kelių kultūrų sankirtas, sužavėjusi mistiniais, turinčiais savo aurą kūriniais ir bežode poezija.

– Papasakokite apie meno rinką Vokietijoje. Koks yra pagrindinis aspektas, darantis įtaką meno rinkai?

– Vokietijos meno rinka, jeigu galima taip pavadinti, yra padalyta. Pirmiausia yra aukcionų namai. Dideli ir tarptautiniai namai kaip "Lempertz", "Ketterer", "Van Ham" ir t.t. bei mažesni, daugiau regioniniai, vietinės reikšmės aukcionai. Be to, yra daug didelių nacionalinių ir tarptautinių galerijų, kuriose menininkai gali pardavinėti savo kūrinius. Tačiau tuo pat metu nežinomiems menininkams yra ganėtinai sunku rasti kur eksponuoti savo kūrinius, nes kuriančiųjų yra labai daug. O dažnai galerijos ima per didelį mokestį už galimybę surengti parodą. Kita vertus, turime meno muges. Tačiau ir čia dalyvio mokestis siekia aukštumas, o didžiausią įtaką meno rinkai daro įvairios medijos.

Vaikštinėjant po parodą "Cornelia Gurlitt: širdies kelionė. Kauno ir Vilniaus akcentai 1915–1917 m." gali apimti liūdesys. Ne tik dėl tragiško menininkės likimo, tačiau ir dėl tuomečių vaizdinių – menininkė vaizduoja dėl skurdaus gyvenimo į gatves savo kūnų prekiauti išėjusias jaunas moteris bei jas sekančius vyrus ir daugybę palaužtų žmonių, kuriuos sužalojo ne karas pats savaime, o kiti žmonės. C.Gurlitt, nesinaudodama gausiomis spalvomis, sugebėjo perteikti žmogaus gyvenimą – trapų, trumpą, tačiau kupiną nenuspėjamų įvykių. Paroda suteikia puikią galimybę susipažinti su to laikotarpio Vilniumi ir Kaunu – ne tik iš C.Gurlitt piešinių, tačiau taip pat ir iš fotografijų bei vokiečių menininkų M.Zellerio ir W.Buhe darbų.

Kas? Paroda "CORNELIA GURLITT: ŠIRDIES KELIONĖ. KAUNO IR VILNIAUS AKCENTAI 1915–1917 M."

Kur? M.Žilinsko dailės galerijoje.

Kada? Veikia iki balandžio 10 d.