KRVA darbuotojai pastebi, kad iki šiol į tarpukario skelbimus nebuvo kreipiamas tinkamas dėmesys. Atvertus jų archyvus pirmiausia į akis krisdavo tekstai apie perkamus ar parduodamus daiktus. Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui siekdami atrasti kultūrinių perliukų, specialistai paieškojo giliau. Archyvo darbuotojai pasakojo, kad tokių lobių nė nesapnavo, o atrasti skelbimai leido susidaryti įspūdį, kad tarpukario metais Kaune tikrai buvo ką veikti ir kultūrinis gyvenimas apėmė platų renginių spektrą.

Parodoje demonstruojami 1935–1936 m. Kauno miesto savivaldybės Skelbimų lipinimo biuro dokumentai. Tai įvairiausių kultūrinių renginių: valstybės teatro, koncertų, žydų teatro, svečių gastrolių, kino, draugijų renginių, cirko pasirodymų afišos ir skelbimai. Kartu eksponuojami ir menininkų asmens dokumentai: Lietuvos Respublikos piliečių vidaus pasų kortelės, užsienio pasai ir kt.

Atradimo džiaugsmas

"Ši paroda unikali tuo, kad mums patiems buvo atradimas. Jautėme, kad laikinosios sostinės kultūrinis gyvenimas turi būti atspindėtas mūsų parodoje. Kai parodos kuratorė Nijolė Ambraškienė pradėjo ieškoti medžiagos, tik tada supratome, kiek daug visko turime", – pastebėjo KRVA direktorius Gintaras Dručkus.

Pasak vyriausiojo Lietuvos archyvaro Ramojaus Kraujalio, dažnai darbuotojai patys nežino, kokius lobius saugyklose turi, nes visų dokumentų tiesiog nėra galimybės perversti.

Meno pasaulis iš tiesų yra nuostabus ir keliomis afišomis visko perteikti negalima. Žmonės tikrai gyveno visavertį, turiningą gyvenimą, turėjo naujovių.

"Visada archyvuose yra tikrasis atradimo džiaugsmas. Ši paroda tai patvirtina, nes jau praėjo ne vienas dešimtmetis nuo tada, kai medžiaga pateko į archyvą, tad dabar galime ištraukti ką nors unikalaus ir spalvoto", – pridūrė jis.

Parodos "Žvilgsnis į laikinosios sostinės kultūrinį gyvenimą" kuratorė N.Ambraškienė sutiko sudėlioti svarbiausius parodos akcentus ir akies krašteliu žvilgtelėti į 1935–1936 m. kauniečių gyvenimą. Pasak archyvarės, 1936 m. Kauno miesto valdyba nusprendė koncesijos pagrindais skelbimų klijavimą mieste perduoti Skelbimų lipinimo biurui, nuo tada jie po vieną ar kelis skelbimus segdavo į specialias bylas.

Dokumentų naudojimo skyriaus vyriausioji specialistė kartu su "Kauno diena" pasižvalgė į tai, nuo kokių bylų pavyko nušluostyti dulkes ir atrasti įvairiausių skelbimų.

– Kaip gimė idėja pažvelgti į tarpukario Kauno kultūrinį gyvenimą?

– Tai tik žvilgsnis. Ši paroda – archyvinis džiaugsmas, kuriuo norime pasidalyti su kauniečiais ir miesto svečiais. Skelbimų lipinimo biuro bylos ramiai ir nejudinamai gulėjo nuo 1978 m., kol pradėjome rūpintis Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiu. Tai buvo proga patikrinti. Tada, žinokite, pasidarė labai džiugu ir smalsu. Iš karto viską norėjau apžiūrėti. Gerai, kad kolegės pristabdė ir pasakė, kad nusiraminčiau, nes viskam turi ateiti laikas.

– Koks susidarė įspūdis apie to meto kultūrinį gyvenimą?

– Peržiūrėjus bylas, atrinkau tai, kas man atrodo įdomiausia. Šiek tiek pasimečiau tarp tų afišų ir skelbimų. Valstybės teatras per visą tarpukarį paruošė apie 170 premjerų, tad maždaug apie 17 per metus. Jis buvo pagrindinis kultūros šaltinis. Taip pat afišose buvo vaidinimų, gastrolių ir kt. informacijos. Aktyviai veikė draugijos, buvo proga surinkti ir pinigų kam nors paremti. Dabar mes turime internetą, o tada buvo paštas, tad renginių metu galėjo parašius raštelį ir susipažinti.

Neįmanoma visko sutalpinti, tad pabandžiau parodoje pateikti įvairovę, kur būtų ir teatras, filmai, vakarėliai ir pan. Taip pat siekiau skelbimus šiek tiek sugrupuoti. Meno pasaulis iš tiesų yra nuostabus ir keliomis afišomis visko perteikti negalima. Žmonės tikrai gyveno visavertį, turiningą gyvenimą, turėjo naujovių.

– Koks buvo įdomiausias jūsų atradimas?

– Bandžiau rasti afišose skelbiamų aktorių, režisierių, dirigentų pasų korteles ir šiais dokumentais papildyti parodą. Ne viskas pavyko, tačiau ką atradau, sudėjau į stiklines vitrinas. Tai iš tiesų buvo atradimų pasaulis. Pati sužinojau daugiau kultūros veikėjų, jų gyvenimo peripetijų. Pasų kortelės atskleidė įdomių dalykų, kaip pavardžių keitimas ar iškraipymas. Gal iš meno ar literatūros fondų asmenims tokia informacija yra žinoma, tačiau man daug kas buvo nauja. Stebino ir tai, kad kai kur nebuvo vardo inicialų, tik pavardė, vadinasi, tuo metu ir taip visiems buvo aišku, vardo nereikėjo.

Kartu su kolegomis pavyko sudėlioti ir atrasti tam tikrus žmones. Štai viename skelbime buvo rašoma, kad kviečiama pasiklausyti vienintelio trylikos metų pianisto A.Patašinsko koncerto, kuris grįžo iš Italijos. Pradėjau žiūrėti literatūros ir meno archyvo fondus, radau, kad tokiu vardu ir pavarde buvo gimęs 1924 m., o mūsų dokumentai rodo, kad jaunuolis turėjo būti 1922 m. gimimo. Tada iš tikrųjų radome, kad "Aušros" gimnazijos mokinys jau trylika metų keliauja po pasaulį, šešiolikos metų baigė Kauno konservatoriją, o po Antrojo pasaulinio karo tapo jos profesoriumi. Taip atsirado grupė naujų ir mažiau žinomų žmonių, kuriais noriu pasidalyti su lankytojais. Tiesiog buvo smagu skaityti ir pasitikrinti, ką aš apie tuos žmones žinau.

Atradau įdomiausių dalykų, kaip Kaune gyveno mūsų seneliai, kaip jie linksminosi, kvietė į savo renginius. Galiu pasakyti, kad žmonės tada tikrai neliūdėjo ir gyvenimas buvo labai intensyvus. Man labiausiai norėjosi parodyti tai, ką patys lietuviai kūrė, kokią kalbą vartojo kviesdami į renginius.

Nustebino ir "Muzikos iš oro" skelbimas. Iš pradžių nesupratau, apie ką viskas. Pasidomėjusi atradau, kad muzikantas gros termenvoksu. (Instrumentas valdomas atlikėjui elektromagnetiniame lauke judinant rankas. Garso aukštis keičiasi priklausomai nuo atlikėjo dešiniosios rankos atstumo iki vienos iš antenų, o garsumas – nuo kairės rankos atstumo iki kitos antenos – red. past.)

Tačiau, ko gero, pats didžiausias man atradimas buvo tai, kad tie laikraštiniai skelbimai, jų popierius išliko iki dabar. Žinoma, parodoje eksponuojami geresnės kokybės skelbimai. Vis dėlto, ko tikėjausi, to neradau, nes galvojau atrasiu ką nors Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Manėme, kad bus kokių nors negirdėtų renginių, tačiau atradome kitų įdomių dalykų.

– Kuo pasižymi 1935–1936 m. Kauno kultūros skelbimai?

– Skelbimų, afišų buvo pačių įvairiausių. Atradau sportinių renginių, žydų teatro skelbimų. Ir šiaip buvo nemažai kultūrinio ir politinio gyvenimo. Labai gražiai savo renginius vedė draugijos. To meto skelbimai ir kvietimai į renginius buvo labai informatyvūs, tiesiog yra malonumas skaityti tai, kaip jie siūlo, kviečia. Pirmasis Lietuvos "Aušros" cirkas taip pat savo reklamą su įvairiais pavadinimais mieste dėjo. Žinoma, filmai buvo atsivežti iš užsienio. Tokių skelbimų daug skaityti nereikėjo, buvo vaizdas, tad buvo galima įsivaizduoti.

Buvo labai smagu skaityti gegužinių skelbimus. Paprastai gegužinės prasidėdavo vaidinimais, spektakliais, o po to vykdavo pasilinksminimai. Afišose buvo nurodyta, kas gros, bus gausus ir pigus bufetas,su svaigiaisiais gėrimais ir svarbiausia – šokiai iki 4 val. ryto. Oficialiai tai buvo užrašyta.

Buvo ir ranka rašytų, ir turinčių savo formą skelbimų. Savo formatu išsiskyrė Valstybės teatro skelbimai. Tuo metu buvo žyminiai mokesčiai, tad be Skelbimų lipinimo biuro atspaudo negalėjo būtų mieste kabinami. Net yra vienas ranka darytas skelbimas, kur užfiksuotas sukčiavimo atvejis, nes ženkliukas buvo nuklijuotas nuo kito skelbimo ir uždėtas ant savo, tad ant skelbimo yra išlikęs prierašas, kad jie nesumokėjo mokesčių.

Šiaip patys skelbimai yra labai vizualūs. Šiuolaikiniame pasaulyje mes norime visko greitai, tad ir čia yra viskas atvira bei paprasta.

– Kokios būklės yra to meto skelbimai?

– Problema yra ta, kad visi šie dokumentai, skelbimai yra labai trapūs. Pirmą kartą mūsų archyve rengiama tokia paroda. Ko gero, bus ir vienintelė, kur visi dokumentai yra originalūs ir nėra nė vienos kopijos. Skelbimai buvo spausdinami ant laikraštinio popieriaus, tad kolegė juos specialiai tiesino, lygino. Dabar trapus popierius – nuo lankytojų pūstelėjimo, čiaudėjimo gali judėti. Kultūra yra trapus dalykas, o ši paroda – ypač, tad parodoje reikia mėgautis skaitymu, tačiau skelbimai rankomis neliečiami.

Net yra vienas ranka rašytas skelbimas, kur užfiksuotas sukčiavimo atvejis.

– Kiek laiko prireikė skelbimų archyvuose ieškoti?

– Prieš metus pradėjau žiūrinėti, nes visi ruošiasi valstybės atkūrimo 100-mečiui, kuria projektus. Tai buvo proga dar kartą pažvelgti į tai, ką turime. Iš pavadinimo ne visada gali nuspėti, kas yra byloje. Pirmosiose Skelbimų lipinimo biuro bylose buvo įprasti perku– parduodu skelbimai. Matyt, toliau niekas ir nežiūrėjo. Pažvelgusi giliau atradau ir kultūrinių, sporto skelbimų. Pradėjau žiūrėti šiuos skelbimus, taip ir subrendo parodos mintis. Viską reikėjo perskaityti, išskleisti, jei įmanoma, ir išlyginti bei pakabinti, nes į jokius rėmelius jų neįsprausi. Parodoje eksponuojama apie 60 skelbimų, tačiau jų savo archyve tikrai turime gerokai daugiau, tiesiog tokių erdvių neturime, kad viską būtų galima lankytojui parodyti.

Galite apsilankyti

Unikali skelbimų paroda "Žvilgsnis į laikinosios sostinės kultūrinį gyvenimą" Kauno regioniniame valstybės archyve veiks iki 2018 m. sausio 1 d.