„Taisykla“ – jau antroji režisieriaus A. Gornatkevičius premjera jaunuoliams Nacionaliniame Kauno dramos teatre – 2021 m. sukurtas spektaklis vaikams „Emilių Emilis“ įvertintas „Fortūnos“ prizu bei nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ spektaklių vaikams kategorijoje. Į naująjį projektą režisierius pasikvietė „Emilio“ komandos kolegas – scenografę,  kostiumų dailininkę Simoną Davlidovičiūtę, judesio koordinatorę Gintarę Šmigelskytę bei naujus veidus: dramaturgą Domą Raibį, vaizdo projekcijų dailininką Kristijoną Dirsę, kompozitorę Mariją Paškevičiūtę („Auksinio scenos kryžiaus“ laureatę). 14-18-os metų jaunuolius scenoje įkūnys aktoriai Mantas Bendžius, Marius Karolis Gotbergas, Saulė Gotbergė, Pijus Narijauskas, Goda Petkutė, Greta Šepliakovaitė.

Spektaklis „Taisykla“ gimsta įkvėptas kultinio 1985 metų amerikiečių filmo „Pusryčių klubas“. Režisierius A. Gornatkevičius su kūrybine komanda ir aktoriais kuria originalią versiją, kurioje penki paaugliai mėgina surasti atsakymus į jiems rūpimus klausimus: „kas aš esu?, kokį kelią rinktis?“. Paaugliai juos kelia gana anksti, tačiau dažnai šis troškimas gesinamas – „būk savo vietoje“, „neprisigalvok“, „būk toks, kokį norime tave matyti“. Dažnai ir medijos paaugliško amžiaus jaunuolius vaizduoja labai vienpusiškai, primeta jiems trafaretinius tipažus ir elgesio modelius: moksliukas/ė, gražuolė/is, sportininkas/ė, chuliganas/ė ir pan. Jauni žmonės patiria aplinkos ir visuomenės spaudimą atitikti standartus, tėvų, mokytojų lūkesčius ir pan. O kaip susigaudyti, kas esi iš tiesų, kuo norėtum tapti, kaip save identifikuoti? Spektaklyje ir bus gilinamasi į jaunuolių pasaulį, stengiamasi paneigti vyraujančius stereotipus.

Mokyklos rūsyje fantazija sutinka realybę

paauglystė yra tas laikas, kai supranti, kad nebenori žaisti, o žaidimas atrodo lievas. 

Veiksmo vieta nukels į mokyklos rūsį, kuriame dėl skirtingų priežasčių užstrigs penki skirtingų klasių moksleiviai ir bus priversti dalį paros praleisti kartu. „Mes dekonstruojame jaunuolių stereotipus. Norisi, sulaužyti tuos tipažus, padėti atrasti, kas jie yra iš tikrųjų. Tame spektaklyje naudojame  sapno elementus, susitikimus su pasakų, skaitytų knygų, matytų filmų personažais. Mes žaidžiame tokia sąlyga: o kas jeigu? Įvykus konfliktui, persikeliame į tokią erdvę, kur jis nevyksta, tampa žaidimu. Repeticijų metu aktoriai pateikė gražią mintį, jog paauglystė yra tas laikas, kai supranti, kad nebenori žaisti, o žaidimas atrodo lievas. Tiesa, žaidimas yra esminė draugystės ir draugavimo sąlyga vaikystėje, tad viską konstruojame taip, kad žaidimas nenutrūksta, jis vyksta. Mes norime grąžinti žaidimą į paaugliškas situacijas, ypač kai kyla ginčai, nesusikalbėjimas, kviečiant ieškoti savęs ir bendrumų“, – sakė režisierius A. Gornatkevičius.

Spektaklyje –  ir asmeninės kūrėjų patirtys

Spektaklio tematika parinkta po diskusijų su teatro jaunimo taryba, 15-20 metų jaunuoliais, kurie siūlė jiems aktualias temas, kūrinius. Paauglių filmai – viena iš patrauklių temų. Pasak A. Gornatkevičiaus, akivaizdu, kad jaunimui patinka siaubo filmų, trilerio elementai. Jų siužete irgi žadama. Dramaturginė medžiaga konstruojama iš labai skirtingų šaltinių: asmeninių patirčių, literatūros, animacijos. Kuriant šį spektaklį, visa kūrybinė komanda prisiminė įvykius, jausmus, rūpėjusius būnant 14-os, 15-os, todėl penki personažai – gyvi ir charizmatiški. Publika susipažins su moksliuku, menininku, sportininke, vandale ir gražuoliu.

E. Krukonytės nuotr. 

Prisiminus paauglystės emocijas, manau, jog tai labai sunkus laikotarpis, kuriame pradeda formuotis tavo asmenybė.

Spektaklio kompozitorė M. Paškevičiūtė paauglystėje save priskirtų maištininkės tipui, nes nuolatos ginčijosi su suaugusiais ir kovojo prieš pasaulio neteisybę. Pasak jos, tokia ir išliko, tik paauglystėje daugiau skaitė, nes nebuvo „TikToko“. Štai aktorius M. K. Gotbergas, kuriam draugai buvo prilipdę Tvariaus pavardę (tai nesusiję su tvarumu, tiesiog skambėjo panašiai kaip Marius) save priskirtų šaunuolio tipui, nes jam sekėsi moksle, santykiuose, sporte, tik netikras savižudybės raštelis kiek reputaciją pagadino – už netikusį pokštą buvo pašalintas iš mokyklos. Su kuo save tapatina spektaklio dramaturgas D. Raibys, laisvalaikiu kuriantis dainas, tinklalaides ir t.t.? „Jeigu mano tipažą reiktų užsakinėti kebabinėje:  „Norėčiau mikso, tik be gražuolio“, – atsakė jis. Aktorė G. Šepliakovaitė spektaklyje – sportininkė, o mokyklos metais blaškėsi tarp moksliukės ir menininkės. Menininke ją traktuodavo klasiokai, bet Gretai asmeniškai menininkas asocijuodavosi su išsiblaškymu, neatsakingumu, neišsilavinimu. Moksliuko vaidmenį gavęs P. Narijauskas, paauglystėje taikė į savimi pasitikinčio gražuolio tipažą, nors tokiu ir nesijautė. Šiuo svarbiu asmenybės virsmo periodu išgyventos visų spektaklio kūrėjų patirtys padėjo jiems tapti tuo, kuo jie yra dabar, – aktoriai, komunikacijos specialistai, dainų, muzikos kūrėjai, nes svarbiausi gyvenimo egzaminai buvo išlaikyti būtent šiuo tarpsniu. Kaip teigia spektaklio kostiumų dailininkė ir scenografė S. Davlidavičiūtė, stebint šių laikų paauglius, šiek tiek pavydu matyti jų įvaizdžius bei galimybes išpildyti juos daug efektyviau negu anuomet: „Tačiau prisiminus paauglystės emocijas, manau, jog tai labai sunkus laikotarpis, kuriame pradeda formuotis tavo asmenybė. Jei reikėtų nusiųsti žinutę nerimaujančiai 14-metei Simonai, pasakyčiau: „Nesijaudink, viskas ateity bus tik geriau!“.

Ryškūs, nenuobodūs įvaizdžiai

Spektaklyje žaidžiama įvaizdžiais ir nuotraukomis. Pagrindinis scenografijos akcentas – mokyklinės fotografijos (autorė E. Krukonytė), kurios atspindi ryškius paauglystės tipažus. „Nuotraukos – tarsi uždanga, sapnas, vienintelis prisiminimas apie paauglystę ir ką joje patyrėme. Portretuose ryškūs įvaizdžiai, surinkti iš skirtingų kontekstų bei laikmečių, leidžiantys tiek kūrybinei komandai, tiek žiūrovui akimirkai susitapatinti su personažu. Juk mokyklos socialines grupes prisimename ne tik iš filmų, bet ir iš mūsų kasdienybės mokykloje! O visos šios nuotraukos ir įvaizdžiai scenografijoje atsiduria rūsyje tarp nereikalingų daiktų ir sentimentalių prisiminimų“, – sako spektaklio dailininkė S. Davlidavičiūtė.

Jaunų žmonių jausmus ir patirtis į pjesę sujungęs D. Raibys priduria: „Rašydamas tekstus personažams, stengiausi išvengti moralų ir nuobodulio. Nėra tokio dalyko Žemėje, kurio šie du ingredientai nepagadintų.“

Premjera – 2023 m. balandžio 6, 7, 8 d. Rūtos salėje. Spektaklis skiriamas žiūrovams nuo 14 metų.