"Meno parko" galerijoje eksponuojama skulptoriaus Gintaro Kamarausko paroda "NEištylėta / NEiškalbėta".

Užkilus į trečiąjį galerijos aukštą pasiveja žiemos šaltis: stoglangiuose speigas raižo abstrakčius peizažus, girdėti, kaip  monotoniškai ūkauja vėjas. G.Kamarausko kūriniuose vyrauja šalta, kiek pablukusi balta spalva, kuri medžio skluptūras tarsi užšaldo, tykiam jų buvimui erdvėje suteikdama sustojusio laiko įspūdį.

Kinetinėse skulptūrose menininkas ieško spalvų: juoda tik iš pirmo žvilgsnio atrodo juoda, mėlyna priartėjus pratrūksta žalsvais, violetiniais atsplaviais. Piešinių ekspozicijoje  G.Kamarauskas išlaiko pusiausvyrą tarp aklinos juodos ir pilkos spalvos variacijų, dinamiką pakurstydamas ekspresyviais raudonos spalvos potėpiais.

Šviesiosios skulptūros laviruoja nuo visiškai abstrakčios iki simboliškos formos, primenančios angelą ar du įsimylėjėlius. Pagrindinė raiškos priemonė yra medis, kurio paviršių vagojantys įtrūkiai, įbrėžimai ar nuskilimai suteikia kūriniams atsitiktinumo įspūdį, tačiau šis atsitiktinumas yra apgalvotas, įkomponuotas į bendrą kūrinio siluetą taip, kad žiūrovui kyla dvejonė: ar medis įtrūko dar kūrėjui nepradėjus savojo darbo, ar tai sąmoningas kūrėjo pėdsakas, paliktas siekiant įvairesnės ir paveikesnės kūrinio plastikos.

Skirtingai nei spalvotosios kinetinės skulptūros, baltieji darbai  labai natūraliai įsikomponuoja erdvėje kaip bendros visumos dalys, čia stovėjusios labai ilgą laiką. Kinetinės skulptūros kontrastuoja su ekspozicijų sale, sukurdamos šiek tiek priešišką atmosferą, suteikdamos nerimo, įtampos erdvei, kurioje, nuklydęs nuo baltųjų kūrinių sleidžiamos rimties ir ramybės, blaškosi žiūrovas.

G.Kamarausko kūryboje ryškus mitologizuotas pasaulio suvokimas, visatos ženklų skaitymas, tad ir skulptūroms pasirinkdamas šviesias, minkštas ir tamsias spalvas autorius perteikia du polius: gėrio (šviesusis) ir blogio (tamsusis). Tačiau kontrastas formuojamas ne siekiant nustebinti ar pritrenkti, o priešingai – išryškinant ryšį tarp dviejų vienas nuo kito neatsiejamų pradų.

Pasaulio dualumas atsispindi daugelyje G.Kamarausko kūrinių: įsimylėjėliai ir traukia, ir atstumia vienas kitą; angelo sparnai perskrodžia vidų, suformuodami kryžių; abstrakčiose skulptūrose vertikalios formos sąveikauja su horizontaliomis, kietos – su minkštomis, lenktomis. Kinetinėse skulptūrose atsikartoja spiralės motyvas, kurį suardo dinamiškai susmaigstytos vertikalios formos.

Parodoje eksponuojamuose G.Kamarausko piešiniuose paliekama daug erdvės minties raiškai. Tarp geometrinių formų ir ekspresyvaus potėpio liekantys balto popieriaus lapo intarpai sukuria lengvumo, perregimumo įspūdį – tarsi už vaizduojamos formos faktūrišku paviršiumi slėptųsi kažkas labai trapaus, ką įžvelgti sunku, tačiau pajausti – lengva.

Personalinę parodą skulptorius apibūdina kaip "tiltą tarp praeito kūrybos etapo ir naujų kelių paieškos". Galbūt tai atspindi dominuojanti balto popieriaus lapo erdvė – plati, švari, atvira naujiems menininko atradimams. G.Kamarausko kūriniai paskatina žiūrovą suklusti, nurimti, įsižiūrėti. Būti čia ir dabar.