Reakcija į aktualijas

Pjesę spektakliui, kurio premjera įvyko gruodžio 31-ąją, parašė dramaturgas Sigitas Parulskis. Pagrindinį Ūbo Caro-Putino vaidmenį kuria aktorius Vytautas Anužis. Scenografijos dailininkas Gintaras Makarevičius, lėlių dailininkė Julija Skuratova, kompozitorius Martynas Bialobžeskis.

„Kaip ir daugelis kūrėjų šiandien susiduriame su iššūkiu – kaip kalbėti apie jau antrus metus Rusijos vykdomo karo prieš Ukrainą padarinius žmogui ir apskritai humanitarinei sferai? Praėjusį sezoną Jaunimo teatre pasirodę užsienio režisierių Sergejaus Loznicos ir Arpado Schillingo spektakliai „Erinijos“ ir „Barbarai“ buvo bandymas tai daryti platesnėje istorinėje perspektyvoje, išsakant teatro visuomeninę poziciją. G. Varno režisuotas spektaklis „Ūbas Caras“ ją plėtos kitaip ir kitu meniniu registru“, – sako teatro vadovas Audronis Liuga.

L. Vansevičienės nuotr.

Anot G. Varno, spektaklyje yra du spektaklio stilistiniai pamatai: „Ūbo pasaulis, kuriame gyvena, murkdosi, stumdosi, rėkia, loja ir dainuoja Ūbas-Putinas su savo gauja, ir Šėpos teatras-spinta, kurioje tilps „Pasaulis“ nuo Macrono, Orbano, Scholzo iki Bideno ir Zelenskio lėlių. Vakarai, kurių merkantiliškas ir veidmainiškas santykis su naujuoju Rusijos caru leido jam suklestėti, pasijusti lygiu tarp lygių, pradėti karinius konfliktus. Jame mes, laisvi žmonės, laisvasis pasaulis, didžiuojamės savo vertybėmis, jas ginsime, bet geriau, kad to neprireiktų“.

Man patinka surastas santykis su dokumentika: faktinė realybė maitina prasimanytąją, o prasimanytoji apibendrina, paryškina ir galiausiai įprasmina faktinę tikrovę.

Pasitelkė klasikinį motyvą

Pasak pjesės autoriaus, tai tirono, tiksliau, eilinio, menko valdininko virtimo tironu istorija – Ūbo, banalios vidutinybės, banalaus blogio įsikūnijimo istorija. Ji absurdiška, bet kruvina, todėl ne tik juokinga, bet ir šiurpoka.

„Man patinka surastas santykis su dokumentika: faktinė realybė maitina prasimanytąją, o prasimanytoji apibendrina, paryškina ir galiausiai įprasmina faktinę tikrovę, – sako S. Parulskis. – Blogis banalus, nors, deja, neįveikiamas, nes jis kiekviename iš mūsų ir, sulaukęs progos, įgauna tiek galios, tiek valdžios, kad pasidaro sunkiai sutramdomas. Negaliu sunaikinti blogio, bet galiu iš jo pasijuokti, ir kai juokiuosi, man šiek tiek lengviau.“

Karingo idioto Ūbo portretą, ilgainiui tapusį XX a. savimylų diktatorių eros pranašu, dar XIX a. pabaigoje sukūrė 20-metis prancūzų meninio avangardo chuliganu vadinamas Alfredas Jarry.

L. Vansevičienės nuotr.

Balaganinė nevykėlio Ūbo realybė yra išvirkštinė diktatorių sukeltų revoliucijų ir karų tikrovei, kurios pagrindiniai veikėjai siekė ne šiaip pakeisti pasaulį, bet įtvirtinti savo asmens kultą. Viskas baigdavosi panašiai kaip ūbiadoje aprašė Jarry – dideliu fiasko. Tik su begale žmonių aukų.

Šiandien sakome, kad istorija nieko neišmokė. Priešingai – jos falsifikavimas inspiruoja XXI a. karus. Naujųjų laikų diktatoriai nuo savo pirmtakų skiriasi nebent tuo, kad faktų klastojimą ir melą pavertė pagrindine valstybine ideologija ir ja užslopino milijonų sąmonę.

Lietuvos teatre ryškiausią A. Jarry pjesės interpretaciją 1977 m. Kauno dramos teatre sukūrė režisierius Jonas Vaitkus. Anuometis kauniečių „Karalius Ūbas“ tapo maištinga menine akcija ir tikru iššūkiu sovietmečio stagnacijai.

J. Vaitkaus mokinys G. Varnas savo „Karaliaus Ūbo“ interpretaciją sieja su visai kitu laikmečiu, bet ne mažiau priešinasi išoriškai pasikeitusio mūsų laikų pasaulio, kuriame įsitvirtina nauji diktatoriai, stagnacijai.

Spinta: spektaklyje G. Varnas atgaivino „Šėpos“ teatro stilistiką. / L. Vansevičienės nuotr.

„Šėpos“ teatro sugrįžimas

Kovų už nepriklausomybę laikais nebuvo abejingų G. Varno kurtiems „Šėpos“ teatro vaidinimams. Pasak režisieriaus, jis nutraukė šio teatro veiklą, kai pasikeitė gyvenimas, baigėsi nacionalinio išsivadavimo revoliucija, kai toks teatras tarsi nebeteko prasmės.

„Paskui retsykiais kas nors vis pasakydavo, kad reikėtų atgaivinti Šėpą. Net profesorė Irena Veisaitė keletą kartų įkalbinėjo tai daryti. Tačiau niekada nekilo noro vėl tai pradėti. Iki dabar, kai supratau – toks teatras, politinis kabaretas – tai karo laiko teatras, – sako režisierius. Todėl yra prasmės tą tradiciją, kuri, beje, yra dar ankstesnė ir siekia 1939 m., kai Vilniuje veikė lenkiška studentiška „Szopka Wileńska“, o joje vaidino Hitlerio lėlė (!), dar kartą atgaivinti vykstant karui jau XXI a. ir su naujais personažais.“

Kas? Jaunimo teatro gastrolės, spektaklis „ŪBAS CARAS“.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? vasario 21 d. 18 val.