Abiejų menininkų profesiniai keliai susikirto 2021 m., Airos Naginevičiūtės spektaklio „Alkis“ kūrybos procese, kai susidraugavę šokėjai nutarė ateityje dar susitikti kurdami, tik šį kartą – kaip choreografai.

Į kūrybinį duetą susibūrę jaunosios šiuolaikinio šokio kartos atstovai kartu kurti pasikvietė kompozitorių Vladą Dieninį, o įžvalgų kreipėsi į pripažintą šokio atstovę Liną Puodžiukaitę-Lanauskienę.

Trejus metus užtrukęs idėjų generavimo, medžiagos rinkimo ir judesio tyrinėjimo procesas kulminaciją pasiekia dabar: „Sauliaus ir Alex šokis“ bus pristatytas Vilniuje, Kaune, Rokiškyje ir Ariogaloje. Pokalbis su kūrėjais – apie jų kūrybos kelią, įkvėpimus ir tuštumos idėją.

– „Sauliaus ir Alex šokio“ aprašymas žada šokio spektaklį, paremtą skirtingų būsenų paieškomis, jausmų ir sąmonės tyrinėjimais, kuriuos apibendrina vidinės erdvės tema. Kaip kilo spektaklio idėja?

P. P.: Kai perskaičiau Ali Sundermier straipsnį apie tai, kad žmogaus kūne yra 99,9999999 proc. tuščios erdvės, įsivaizdavau tokį gyvį, traukiantį ir sugeriantį erdvę į save, tarsi norintį užpildyti. Kai šia idėja pasidalijau su Ugne, ji iškart susidomėjo. Vėliau pirmoji kūrybos stotelė buvo, kai kartu dalyvavome šokio tyrinėjimo platformoje „Bitės“, kur ir turėjome galimybę tyrinėti ir vystyti šią idėją. Pradėjome ieškoti literatūros šaltinių šia tema, diskutavome su vaizdo ir garso menininkais, taip pat ir mokslininkais, kad suprastume, kaip kitų sričių atstovai supranta tuščią erdvę.

U. K.: Platformoje „Bitės“ turėjome laisvę ieškoti ir atrasti pagrindinę temos gyslelę. Tačiau aš vis tiek galvoju, kur yra projekto įgyvendinimo riba. Idėjos, susidūrusios su realybe, keičiasi, o šis susidūrimas yra neišvengiamas. Manau, kad vidinė erdvė ir tuštuma, kurią analizavome platformoje „Bitės“, transformavosi į choreografijos elementus, scenografijos sprendimus. Abstrakti tema įgavo tam tikras formas, iš kurių nulipdėme spektaklį.

P. P.: Dabar reflektuodamas manau, kad Saulius ir Alex – vidiniai archetipai, mūsų sąmonės ir pasąmonės dalys, subtiliai atspindinčios emocijas ir vidinius asmens potyrius. Jie yra tarsi nematomos, bet juntamos būtybės, kurios veikia scenoje kartu su mūsų kūnais. Tai tarsi dalis manęs ir dalis erdvės, kurioje esame.

Virsmai: spektaklio „Sauliaus ir Alex šokis“ kūrybinio proceso akimirka. / G. Žaltauskaitės nuotr.

– Kas yra vidinė erdvė ir ar jos tyrinėjimas yra panašus į psichoterapiją? Gal čia kalbėsime ne tik apie emocijas?

P. P.: Po platformos „Bitės“ supratome, kad, kalbėdami apie vidinę erdvę, kalbame apie būseną, kuri kiekvieno yra skirtinga. Laikui bėgant ši idėja įgavo struktūrą, choreografinių elementų, kartu atsirado savęs tyrinėjimas per tai, kaip jautiesi santykyje su aplinka, savimi, objektais ir daiktais. Kuriant eskizą, terapijos elementų buvo gana daug, nors stengėmės ne tiek paleisti tai, kas slypi viduje, kiek įvardyti, kas tai galėtų būti. Dabar atradimai transformavosi į tam tikrus modelius.

U. K.: Vidinę erdvę įvardijome kaip state of mind, kuri yra nepastovi, nuolat besikeičianti, individuali būsena. Pradžioje buvo ir smalsu, ir kartu sudėtinga tyrinėti tokią abstraktybę. Panirimas į idėjos siūlomus eksperimentinius vingius tikrai turėjo psichoterapijos poveikį, kuris padėjo mums su Pauliumi susibalansuoti, įsisukti į vieną kūrybos orbitą.

– Kada supratote, kad abu kalbate apie tą pačią būseną?

U. K.: Nuo rugsėjo, kai pradėjome repeticijas, dažnai būdavo, kad girdžiu, ką Paulius kalba, išsakau savo mintis ir, nors atrodo, kad kalbame apie tą patį, šiek tiek prasilenkiame. Sugrįžti prie pradinės idėjos buvo svarbu, kad rastume bendrą kelią.

Vidinę erdvę įvardijome kaip state of mind, kuri yra nepastovi, nuolat besikeičianti, individuali būsena.

P. P.: Šiuo klausimu daug padėjo mūsų kompozitorius V. Dieninis. Būdamas analitinio mąstymo, jis klausydavosi mūsų diskusijų ir padėdavo rasti bendrus susikirtimo taškus, išsakydamas mintis, kurios apimdavo mūsų abiejų idėjas.

U. K.: Svarsčiau, kad galbūt mūsų tuštumos susitinka ten, kur suprantame, kad kiekvienas jas suvokiame skirtingai. Tai nuolatinis procesas, o išvados išryškėja tik vėliau. Tuštuma yra pilna visko, todėl ir mūsų kūrybos procesas pilnas įvairiausių patirčių.

– Kaip per trejus metus nuo idėjos užsimezgimo iki galutinio spektaklio varianto jūsų kūrybos procese kito vidinės erdvės suvokimas?

P. P.: Kūrybos procese ne kartą grįždavome prie pirmųjų užrašų ir pokalbių su kitais menininkais. Stebėjome, kaip mūsų procesas dera su ankstesnėmis mintimis ir pastabomis. Taip sekėme, kaip kitaip patys suvokiame šią temą.

U. K.: Pradėjome nuo patirtinės pusės, nes mums buvo svarbu išanalizuoti ir suprasti, kaip patys suvokiame ir jaučiame temą. Vėliau, kuriant spektaklį, jau išryškėjo poreikis įkūnyti, labiau įforminti pradines patirtines idėjas. Iš tiesų priėmėme puikų sprendimą pakviesdami kompozitorių V. Dieninį į savo komandą. Kompozitoriaus pastabumas, garsinis meistriškumas, taip pat ir patirtis šokio srityje, įkvėpė mus naujoms garso ir judesio saitų paieškoms. Aš su Vladu esu daug dirbusi dar nuo akademijos laikų, tad buvau įsitikinusi, kad jis bus atviras pasinerti kartu su mumis į kosmines orbitas ir elektronų paieškas.

– Ugne, koks buvo tavo indėlis kaip choreografės, kuriant „Sauliaus ir Alex“ šokį? Kaip sekėsi bendradarbiauti su Pauliumi, dirbant prie šio projekto?

U. K.: Pastaruosius trejus metus dirbau Italijoje, todėl Lietuvoje apie mane mažai kas žino. Tęsdama intensyvius mokymus programoje „Compagnia Petrillo Danza“, tuo pat metu dirbau šokio trupėse „Compagnia Petrillo Danza“, „Twain Centro Produzione Danza“ ir „Anonima Teatri“. Šių teatrų kuriamuose spektakliuose dominuoja teatrališkumas, atletiška fizinė išraiška ir fizinis teatras. Nors ir teko dalyvauti kūrybos procesuose ir nemažai prisidėti prie choreografijos, ypač kuriant solo darbus, ten dirbau daugiau kaip atlikėja nei kūrėja. Spektaklio „Saulius ir Alex“ kūrimas atvėrė visai kitą sritį. Čia abu su Pauliumi esame bendrakūrėjai choreografai, atlikėjai, organizatoriai, tikri chameleonai. Kuriant dviese labai svarbi komunikacija, turiu būti neįprastai pastabi šiam momentui – tam, kas vyksta dabar, kaip išsakau savo mintis, nes dirbant su kitais tai daryti  reikia labai atsakingai ir tikslingai.

– Kokios patirties sukaupei per laiką, praleistą Italijoje?

U. K.: Sakyčiau, kad išvažiuoti į Italiją buvo geriausias mano, kaip šokėjos, sprendimas, nes būdama ten patyriau tikrai sunkią kasdienybę, kupiną naujų fizinių, teatrinių, asmeninių patirčių ir iššūkių. Dėl to dabar jaučiu, kad galiu geriau save fiziškai įprasminti scenoje. Kartu jaučiu didesnę psichologinę ramybę ir pasitikėjimą ne tik savimi, bet ir šokio bendruomene tiek Italijoje, tiek ir Lietuvoje. Šis pasitikėjimas suteikia man dar didesnės stiprybės ir motyvacijos naudoti sukauptas patirtis, pritaikyti jas kūrybos procese. Labai smagu, kad savo pirmąjį didesnio formato choreografijos darbą galiu parodyti Lietuvoje.

P. P.: Galiu tik patvirtinti, kad Ugnės indėlis yra labai svarbus. Ji atsineša fizinio teatro patirties, kurios įgijo Italijoje, o Lietuvoje fizinis teatras ne toks veiklus. Jos priėjimas yra intriguojantis ne tik žiūrovui, bet ir pačiam kūrėjui. Mes dažnai pasineriame į konceptualumą šokio lauke ir tai yra gerai, bet svarbu nepamiršti, kad yra ir fizinis, ir emocinis lygmenys.

U. K.: Kalbant apie emocijas, galima tai įsivaizduoti tiesmukai, tarsi turėtume juoktis ar verkti, tačiau pats kūnas jau savaime kupinas ekspresijos ir nereikia to papildomai dramatizuoti, o tik leisti tam įvykti, nebijoti paleisti. Lietuvių kūryboje dažnai pasigendu ekspresyvumo, momentiškumo, kūniškai emocinio egzorcizmo. Nors „Sauliaus ir Alex šokis“ nėra fizinio teatro spektaklis, kūrybos procese stengiamės integruoti tam tikrus fizinio teatro modelius ir metodus.

– Kaip manai, ką Paulius įnešė į šį procesą?

U. K.: Paulius, turintis nemažai patirties kaip atlikėjas, kūrėjas ir choreografas, į spektaklio kūrimo procesą bet kokiu atveju atnešė savo patirties kraitį, kuris papildė ne tik spektaklio kūrybos procesą, bet ir mūsų asmeninį ir profesinį santykį. Pauliaus tikslingumas, kūrybiškumas ir sveikas išprotėjimas mus atvedė iki dabartinio spektaklio paveikslo. Tad galiu tik pasidžiaugti, kad teko galimybė su juo kartu kurti.

Kas? Spektaklio „Sauliaus ir Alex šokis“ premjera.

Kur? Kauno miesto kameriniame teatre.

Kada? Lapkričio 24 d. 18 val.