Galerijoje "Kauno langas" veikiančioje vieno paveikslo parodoje pristatomas vilniečio dailininko Arturo Aliuko kūrinys – paveikslas "Nebaigta kompozicija".

2008-aisiais sukurtas darbas – ypatingas, kaip ir jo atsiradimo sąlygos: jis radosi iš A.Aliuko noro kurti. Ne turint užsakovą, galutinį tikslą – tik norą kalbėti spalvomis, potėpiais ir jų giluma. Apie pasakojimą dailės kalba ir jos atsiradimą A.Aliuko gyvenime – pokalbis su dailininku.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado tapyba?

– Tapyba atsirado dailininko Algimanto Švėgždos dėka. Kai mokiausi antroje klasėje, tėvai, bandydami išspręsti popamokinio neužimtumo problemą, nuvedė mane į Vilniaus pionierių rūmuose įsikūrusią piešimo studiją. Jai tuo metu vadovavo ką tik mokslus baigęs A.Švėgžda. Taigi, krikštas įvyko ten.

Vėliau, Vilniaus keturmetėje vaikų dailės mokykloje, kurioje tais laikais teko mokytis visiems vilniečiams nečiurlioniukams, A.Švėgžda ir Petras Repšys mokė tikrųjų dalykų – piešimo, tapybos ir kompozicijos. Ten buvo užduoti klausimai, į kuriuos atsakymų ieškau iki šiol. Gaila, kad A.Švėgžda yra nepelnytai užmirštas. Jo kūrybą įmontavo į pseudomenotyrai patogų fotorealisto langelį ir sėkmingai užmiršo – per tiek metų net nesugebėta išleisti jo kūrybos albumo. O 1979 m. įstojau į Vilniaus dailės instituto (dabartinę Vilniaus dailės akademiją) freskos-mozaikos specialybę. Ten sutikau dar du savo mokytojus – Kazį Morkūną ir Antaną Kmieliauską.

– Ar visada norėjote būti menininku?

– Niekada nenorėjau ir nenoriu būti menininku. Tai nesuprantama ir banali sąvoka. Aš norėjau būti dailininku ir stengiuosi juo tapti.

– Kas jus įkvepia? Kaip gimsta paveikslų idėjos?

– Tokios savokos kaip įkvėpimas, paveikslo idėja ar menininkas aršių šiuolaikinių tiesos ir rašto aiškintojų yra supainiotos ir visiškai nuvalkiotos. O įkvėpimas ištinka tuomet, kai patinka tai, ką darai. Žinoma, visų pirma turi būti darbas. Meno kūrinio idėjos problematika iš viso yra atklydusi iš vulgariosios pedagogikos – muziejai ir viešos vietos prigrūstos klaikių paveikslų ir skulptūrų ir bet koks apmokamas kalbėtojas gali nemirksėdamas įrodyti, kad tai yra šedevrai. O dailininkas gyvena tarp vienokių ar kitokių vaizdinių, kurie atspindi vienas kitą, tarytum veidrodžiai, pastatyti vienas prieš kitą, dauginasi ir tęsiasi iki begalybės. Ir net ne visada dailininkas suvokia tikrąją jų prasmę. Tiesiog gyvena tame labirinte. Paveikslui atsirasti kartais būna svarbus pretekstas, kokios nors išorinės sąlygos: pinigų stygius, keistos užsakovų užgaidos. Pretekstas gali būti bet koks, bet ne jis svarbiausias. Kartais tai būna dailininko noras nutapyti paveikslą sau.

– Ar savo kūryba siekiate perteikti kažkokią žinią visuomenei? Ją ugdyti?

– Visuomenė jokių žinių nenori – ji myli tik save. O paveikslas yra lyg veidrodis, dažnai nemėgstamas, nes parodo tai, ko greičiausiai nenorima matyti. Kai kada visai nieko nerodo – o tai dar baisiau tam, kuris savęs nemato. Išugdyti galima tik vaikus ir tai turi daryti šeima, o ne paveikslai.

– Ar esate skaičiavęs, kiek paveikslų esate nutapęs per savo gyvenimą?

– Paveikslų neskaičiuoju. Dirbu lėtai, nes kitaip neišeina, tai ir paveikslų nėra daug. Tikiuosi, kad gyvenimas leis kurti toliau, tuomet ir kūrinių atsiras daugiau.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado teatras ir scenografija?

– Nuo pat savo atsiradimo teatras buvo atsvara žmogaus socialinio realizmo kūnui, nes yra kilęs iš teurginių apeigų. Dailės pradžia irgi teurgijoje. Taigi nieko ypatinga, kad kai kurie dailininkai skęsta teatre. Mano teatrinė veikla prasidėjo ir pasibaigė 1993-iaisiais Gintaro Varno režisuotame Federico Garcíos Lorcos spektaklyje "Jei praeitų penkeri metai". Buvo puikūs laikai – be pinigų, bet su tikėjimu.

– Kokiomis aplinkybėmis sukūrėte "Kauno lange" eksponuojamą "Nebaigtą kompoziciją"? Kaip derėtų iššifruoti jo pavadinimą?

– Kalbėti apie paveikslą dailininkui yra pavojinga, nes jei papasakosi labai daug, tai kokia prasmė paveikslą tapyti? Tuomet taps dailininkas pasakotoju, t.y. normaliu moderniu menininku, projektų rašytoju. Gal ką paaiškintų paveikslo atsiradimo aplinkybės: kaip minėjau, studijavau freską ir mozaiką-sieninę tapybą, todėl tam tikras dailės totalumo jausmas yra įaugęs į mane. Praėjusioje epochoje pasireikšti neteko, o ir to didelio noro nebuvo. Epocha pasibaigė, kapitalizmas padiktavo naujas žaidimo taisykles – reikėjo ''daug, pigiai ir vakar''.

2008-ųjų vasaros pabaigoje supratau, kad ''griozdui'' pats turiu būti ir užsakovas, ir projektuotojas, ir dailininkas. Sukaupiau pinigų sau išlaikyti ir kibau į darbus. Po kelių mėnesių baigėsi pinigai ir liko "Nebaigta kompozicija". Bet išliko tendencija – kartkartėmis kažką nutapyti sau, pridėti, jungti ir – kas žino, gal kada nors iš visų tų spalvotų plokštumų kaip mozaika kažkas susidėlios, kažkoks nežinomas ar žinomas veidas, veidas to, kuris dailininko dėka žvelgs į būsimuosius žiūrovus?

Didelis paveikslas – bespalvis. Šis yra melsvas. O gali būti rusvas, gali žalsvas. Kuo didesnis paveikslas – tuo nesvarbesnė tampa spalva. Nes paveikslo plokštumos dydis pats nori tapti bespalve erdve. Čia atsiranda vidinis prieštaravimas, tarytum sąvokoje ''skritulio kvadratūra'' – ir atsiranda lenkta kompozicijos struktūra. Motyvus paveiksle tegul pamato žiūrovai.

Kas? Vieno paveikslo paroda. A.Aliuko "Nebaigta kompozicija".

Kur? galerijoje "Kauno langas".

Kada? veikia iki 2015 m. sausio 16 d.