Sekė prancūzų pavyzdžiu

1930 m. įkurta ir 1993-iaisiais atkurta draugija vienija knygos mylėtojus, užsiimančius jų kolekcionavimu, leidyba, tyrinėjimu, parodų ir kitų renginių organizavimu ir su kitokiu knygų propagavimu susijusia veikla. Organizacijai ypač svarbus skaičius 27: draugijoje gali būti ne daugiau kaip 27 nariai, o jų susitikimai ir renginiai taip pat dažniausiai organizuojami šią mėnesio dieną – visai kaip ir naujojo Metraščio tomo pristatymas. Tiek tarpukariu, tiek atkūrus nepriklausomybę draugija buvo ir yra ryški Lietuvos kultūriniame gyvenime, jai priklauso daugybė iškilių asmenų.

Draugijos įsteigimo iniciatyva priklauso Lietuvos pasiuntinio Prancūzijoje Juozo Urbšio žmonai Marijai Mašiotaitei-Urbšienei. Ji daug bendravo su Paryžiaus bibliofilais, kurių draugija veikė nuo 1820 m. ir joje buvo tik 35 nariai.

Gavusi draugijos įstatus, M. Mašiotaitė-Urbšienė juos išvertė į lietuvių kalbą ir nusiuntė į Lietuvą kitam būsimam draugijos steigėjui – pulkininkui leitenantui Vytautui Steponaičiui. 1930 m. lapkritį notaro patvirtintus XXVII knygos mėgėjų draugijos įstatus pasirašė steigėjai V. Steponaitis, Paulius Galaunė, Viktoras Cimkauskas, Juozas Paknys ir Vaclovas Biržiška.

Pasak dabartinės draugijos pirmininkės Dalios Poškienės, sekdami prancūzų pavyzdžiu, organizacijos steigėjai nusprendė apriboti narių skaičių. Tačiau kodėl pasirinktas būtent skaičius 27, lieka neaišku. Draugijos narių atsiminimuose tai buvo paaiškinta su humoru. Esą taip pasivadinta pagal populiarų gydomąjį antpilą „Trejos devynerios“ (triskart devyni – lygu dvidešimt septyni). Dvidešimt septynių žolių antpilas turėjo gydyti kūno negalavimus, o XXVII knygos mėgėjai buvo pasiryžę gydyti tautinės kultūros negalias, puoselėdami knygų kultūrą.

Prasminga: organizacijos nariai tęsia savo pirmtakų veiklą – tyrinėja knygos istoriją, leidžia aukštos poligrafinės kokybės leidinius, rengia parodas ir kitus renginius. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Griežta tvarka

D. Poškienė pasakoja, kad kiekvienas draugijos narys turi savo numerį ir gauna vardinį draugijos leidinio egzempliorių. Nariui iš organizacijos išstojus ar mirus, jo numerį gauna naujas narys.

Siekiančių tapti organizacijos nariais yra daugybė, tačiau tai nėra paprasta, nes vykdoma griežta atranka. Turi ne tik atsilaisvinti vieta, bet potencialus narys taip pat privalo atitikti tam tikrus kriterijus. Įprastai, dar nepriklausydami draugijai, potencialūs nariai jau turi pasižymėti jos veikloje ir gauti bent dviejų esamų narių rekomendacijas. Nauji nariai priimami visuotinio susirinkimo, vykstančio sausio 27 d., sprendimu. Taip pat draugija turi savo garbės narius, kurie šį titulą gauna už ypatingus nuopelnus kultūrai.

Ambicingi tikslai

Tarpukariu draugijos nariais buvo daugybė iškilių žmonių. Pavyzdžiui, keturi Vasario 16-osios Akto signatarai: Jurgis Šaulys, Kazys Bizauskas, Petras Klimas ir Mykolas Biržiška. Draugijai priklausė ir garsi žurnalistė bei diplomatė Magdalena Avietėnaitė, Lietuvos valstybės herbą Vytį sukūręs Vladas Daumantas-Dzimidavičius, kunigas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas ir kt. Pirmąją organizacijos emblemą 1931 m. gegužės 27 d. pristatė dailininkas Vytautas Kazys Jonynas. Vis dėlto ji buvo tobulinama, nes netenkino draugijos narių. Vėliau priimta laikina emblema, sukurta M. Dobužinskio. Ji galiojo iki 1933 m., kai V. K. Jonynas sukūrė nuolatinę emblemą, naudojamą iki šiol.

Naujai išleistame draugijos metraštyje-žinyne siekiama plačiau aptarti jos istoriją ir prisiminti visus narius, dalyvavusius organizacijos veikloje tarpukariu ir atkūrus nepriklausomybę.

Anot draugijos valdybos nario istoriko Alvydo Surblio, tarpukariu organizacija niekada nebuvo pilnos sudėties – narių visada buvo mažiau nei 27. Draugijos pirmojo iždininko ir tikro organizacijos simbolio – J. Tumo-Vaižganto, turėtas penkioliktas numeris po jo mirties sąmoningai liko neužimtas iki pat draugijos uždarymo 1940 m. J. Tumas-Vaižgantas buvo sukaupęs labai turtingą asmeninę biblioteką ir gražių jos ekslibrisų. Deja, jis mirė nesulaukęs nei pirmojo draugijos metraščio, kuriame po mirties atspausdintas jo straipsnis „Dvejopa bibliofilybė“, nei kitų draugijos leidinių.

Įsikūrusi draugija savo įstatuose užsibrėžė nuveikti reikšmingų darbų: kultivuoti dailiąją knygą, ugdyti jos pamėgimą Lietuvoje, leisti savo narių leidinius, informuoti apie Lietuvos ir užsienio dailiąsias knygas, rengti paskaitas, parodas, tyrinėti Lietuvos knygos istoriją, palaikyti ryšius su kitų šalių panašaus pobūdžio draugijomis, kaupti lėšas knygoms leisti ir kt.

Išleista leidinių, pelniusių aukščiausius apdovanojimus tarptautinėse parodose. Pavyzdžiui, Viktoro Petravičiaus iliustruota liaudies pasaka „Gulbė karaliaus pati“ 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje moderniojo meno ir technikos parodoje apdovanota Didžiuoju prizu.

Organizatorių nuotr.

Tęsia pirmtakės veiklą

Kaip ir dauguma tarpukario Lietuvoje veikusių organizacijų, XXVII knygos mėgėjų draugija šalį okupavusių sovietų 1940 m. buvo uždaryta. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo privačiuose bibliofilų pokalbiuose vis nuskambėdavo idėja ją atkurti.

Draugija galiausiai buvo atkurta 1993 m. birželio 27-ąją Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Atkūrimo iniciatoriais tapo tuometinė Kauno m. ir apskrities centrinės profsąjungų bibliotekos direktorė D. Poškienė, bibliofilas ir bukinistas Vidmantas Staniulis, pedagogas Romas Adomavičius, Kauno kardiologijos instituto profesorius Alfredas Smailys, Kauno Savanoriškos krašto apsaugos rinktinės kuopos pulkininkas Artūras Šablauskas ir Lietuvos teisės istorikas Vytautas Raudeliūnas, bibliofilas Ričardas Venckus.

Atkurta organizacija tęsia pirmtakės veiklą, jos nariai toliau tyrinėja knygos istoriją, leidžia aukštos poligrafinės kokybės leidinius, rengia parodas ir kitus renginius. Nuo 1994 m. gegužės 7 d. pradėtos rengti kasmetinės Knygos šventės, skirtos Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai ir svarbioms sukaktims ir asmenybėms. Taip pat rengiamos respublikinės ir tarptautinės konferencijos, teminės ir personalinės knygų parodos, geriausiai parengto ir išleisto bibliofilinio leidinio ir tarptautiniai ekslibrisų konkursai.

Pasak D. Poškienės, nors dalyvavimas draugijos veikloje yra savanoriškas ir neapmokamas, čia nėra pasyvių stebėtojų. Draugija nėra pramoginis laisvalaikio klubas, tad visi nariai įsipareigoja aktyviai veikti jos veikloje – rengti publikacijas ir straipsnius, organizuoti parodas ir renginius ir kitaip propaguoti kultūros paveldo, istorinės atminties vertybes. Draugijos nariai veiklai pasišvenčia iš visos širdies ir džiaugiasi galėdami būti šios kitais metais 95-metį minėsiančios organizacijos dalimi.

Kiekvienas draugijos narys turi savo numerį ir gauna vardinį draugijos leidinio egzempliorių. Nariui iš organizacijos išstojus ar mirus, jo numerį gauna naujas narys.

„Didžiuojamės, kad tiek tarpukariu, tiek dabar mūsų draugijai priklausė ir priklauso Lietuvos kultūrai didžiai nusipelnę žmonės. Aukščiausiu Kultūros ministerijos apdovanojimu – garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ yra apdovanoti net trys mūsų nariai: Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės vadovas Sigitas Šamborskis, žurnalistas, redaktorius Laimonas Inis, neseniai apdovanojimą gavo ir išeivijos lietuvių kultūros ir visuomenės veikėja Jūratė Caspersen“, – džiaugiasi ji.

Tarptautiniai ryšiai

D. Poškienės teigimu, draugiją atkūrus ji tapo ir tarptautine organizacija, palaikančia glaudžius ryšius su užsienio lietuvių bendruomenėmis. Draugijai priklauso Punske gyvenantis lietuvių poetas, leidėjas ir vertėjas Sigitas Birgelis, Ciuriche įsikūrusi išeivijos lietuvių kultūros ir visuomenės veikėja, Šveicarijos Lietuvių bendruomenės ir kitų organizacijų pirmininkė J. Caspersen, Sankt Peterburge gyvenantis garsus ekslibrisistas Stanislovas Gasiūnas.

Pasak A. Surblio, tarpukariu draugija taip pat turėjo tarptautinės organizacijos požymių. Tačiau nariai diplomatai, kurie gyveno ir dirbo ne Lietuvoje, draugijos veikloje dalyvavo ne kaip tų šalių atstovai. Diplomatai Leopoldas Bagdonas, Jurgis Savickis, Jurgis Šaulys nebuvo aktyvūs draugijos nariai, bet Petras Klimas ir Eduardas Turauskas puikiai suderino diplomato darbą su draugijos veikla. Kurį laiką asociatyviai organizacijos veikloje dalyvavo ir viena draugijos iniciatorių M. Mašiotaitė-Urbšienė. Sugrįžusi į Lietuvą ji jau aktyviai įsijungė į draugijos veiklą, 1940 m. buvo jos metraštininkė.

„Poetas, vertėjas, žurnalistas, Punsko „Aušros“ leidyklos vyriausiasis redaktorius ir direktorius S. Birgelis yra gija, jungianti draugiją su Punsko lietuviais ir jų rengiamu istorijos paveldo metraščiu „Terra Jatwezenorum. Jotvingių kraštas“, kuriame spausdinami ir draugijos narių straipsniai. Be to, 2008 m. S. Birgelio iniciatyva pradėta rengti istorijos paveldo konferencija „Terra Jatwezenorum”, kurioje tradiciškai nuo 2018 m. dalyvauja ir mūsų draugijos nariai – pasakoja A. Surblys. – Draugijos veikloje aktyvi ir 2023 m. jos nare tapusi Šveicarijos lietuvė J. Caspersen. Dar 2011 m. Ciuriche jos rūpesčiu įvyko viena draugijos konferencijų.”

Organizatorių nuotr.

Kandidatavo ir prezidentas

A. Surblys atskleidė, kad vienas tarpukario draugijos narys – grafikas V. K. Jonynas, buvo ir 1993 m. atkurtos draugijos nariu, o 2001 m. jis paskelbtas garbės nariu. Atkurtoje XXVII knygos mėgėjų draugijoje nuo 1993 m. iki šių dienų buvo 64 nariai ir 10 garbės narių.

Šeši draugijos garbės nariai buvo ir jos įprastais nariais (V. K. Jonynas, Romualdas Ozolas, Henrikas Kebeikis, Beatričė Kleizaitė-Vasaris, Albinas Vaičiūnas, Romualdas Grigas ir Birutė Butkevičienė). Keturi buvo tik draugijos garbės nariai: Levas Vladimirovas, Kazys Varnelis, Justinas Marcinkevičius ir Prezidentas Gitanas Nausėda. Prezidentas buvo ir kandidatu į draugijos narius, bet dėl didelio krūvio kandidatavimo atsisakė ir 2019 m. tapo draugijos garbės nariu. Iš viso draugijoje nuo jos įkūrimo buvo 92 nariai ir 10 garbės narių.

Tiek tarpukariu, tiek atkūrus nepriklausomybę XXVII knygos mėgėjų draugijoje buvo keli nariai, apie kuriuos koncentravosi visa veikla. Tarpukariu tokiais „trimis muškietininkais“ buvo pirmasis draugijos pirmininkas, kariuomenės veikėjas, bibliografas, leidinių redaktorius, kolekcininkas Vytautas Steponaitis, jo ilgametis sekretorius, bibliofilas Viktoras Cimkauskas ir numeruotų leidinių tradiciją į draugiją atnešęs meno istorikas, muziejininkas, kultūros veikėjas Paulius Galaunė. Visi trys minėti draugijos nariai bene daugiausia prisidėjo prie jos įstatų parengimo.

Atkūrus organizaciją, tokiais „trimis muškietininkais“ tapo pirmasis atkurtos draugijos pirmininkas, teisės istorikas, pedagogas Vytautas Raudeliūnas, dabartinė ilgametė draugijos pirmininkė, žurnalistė, bibliotekininkė, visuomenės veikėja D. Poškienė ir draugijos vicepirmininku nuo 2001 m. buvęs bibliofilas, antikvarinio knygyno savininkas V. Staniulis. Visi trys buvo draugijos atkūrimo, knygos švenčių ir geriausiai parengto ir išleisto bibliofilinio leidinio konkurso iniciatoriai.

(Ne)žinoma istorija

Naujai išleistame draugijos metraštyje-žinyne siekiama plačiau aptarti jos istoriją ir prisiminti visus narius, dalyvavusius organizacijos veikloje tarpukariu ir atkūrus nepriklausomybę. Pirmasis metraščio pristatymas J. Caspersen iniciatyva vyko Lugane, dalyvaujant Šveicarijos lietuvių bendruomenės nariams. Išvykos metu taip pat buvo aplankytas draugijos nario, Vasario 16-osios Akto signataro, diplomato J. Šaulio kapas.

„Ne viskas rengiant žinyną sekėsi sklandžiai ir lengvai. Istorija su teatro aktoriaus ir režisieriaus Stasio Pilkos įstojimu į draugiją primena mums, kad tikrai ne viską žinome apie jos veiklą, – pripažino A. Surblys. – S. Pilka prašymą priimti į draugiją parašė 1939 m. sausio 25 d., jį rekomendavo V. Steponaitis ir V. Cimkauskas. 1938 m. lapkričio 27 d. draugijos susirinkime jis skaitė pranešimą „Mano tėvo biblioteka“, nes St. Pilkos tėvas Simonas Pilka dar Sankt Peterburge buvo sukaupęs nemažą asmeninę biblioteką. Draugijos registracijos knygoje yra įrašas, liudijantis, kad St. Pilka priimtas į draugiją 1939 m. sausio 27 d., bet informacijos, kad jis tikrai buvo draugijos nariu, kituose organizacijos dokumentuose nerasta. Jei ne byla Lietuvos ypatingajame archyve, beveik nieko nežinotume ir apie draugijos narį Zigmą Rusteiką, gimusį Ukrainoje, netoli Mariupolio. Yra ir daugiau neatskleistų atkurtos draugijos narių gyvenimo ir veiklos momentų, kurie galbūt paaiškės vėliau.”

Pasak draugijos valdybos nario, atkurta organizacija nuolat pildosi, joje visada būna 27 nariai, kitaip nei tarpukariu. Į naujausią metraštį-žinyną buvo įtraukti ir du naujausi draugijos nariai: Seimo narys, karo istorikas prof. Valdas Rakutis ir medicinos mokslų daktaras, Lietuvos istorijos įvykių chronologas, visuomenės veikėjas prof. Aleksandras Vitkus.

„Nauji nariai, neabejotinai, praturtins draugijos veiklą, o šis Metraščio 8-as tomas – enciklopedinis žinynas papildys bibliotekas, muziejus. Draugijos veikla ir toliau sėkmingai bus plėtojama, tad vieną dieną sulauksime ir naujo leidinio apie šią išskirtinę bibliofilų organizaciją“, – tiki A. Surblys.