„Septynios vienatvės“ konstruojamos kaip poetinė kelionė per O. Milašiaus kūrybos pasaulį (ir ne tik), kuriame jungiami poezija, proza, draminiai fragmentai ir pasakų motyvai. Ši medžiaga scenoje virsta ne pasakojimu, o būsenų seka, kur svarbiausia – ne siužetas, bet žmogaus santykis su vienatve, laiku, mirtimi ir transcendencijos ilgesiu. Vienatvė čia skleidžiasi kaip daugiasluoksnė vidinės patirties struktūra ir, regis, tampa ne atsiskyrimo ženklu, bet dvasinės transformacijos sąlyga.
Spektaklio centre esantis Poeto personažas veikia kaip kūrybinės sąmonės figūra, keliaujanti per skirtingas vidines teritorijas ir persvarstanti žmogaus vietą pasaulyje, pasitelkianti antrininką – Don Žuaną, čia ateinantį iš O. Milašiaus dramaturgijos. Jo santykis su Don Žuanu leidžia atskleisti priešingas egzistencines pozicijas – gyvenimo intensyvumo siekį ir dvasinio atsinaujinimo galimybę.
Šis scenos kūrinys – ir R. Wilsono teatro tąsa, ir atsisveikinimo gestas, todėl jo recepcijoje svarbus dvigubas žiūrėjimo būdas – kaip savarankiško sceninio kūrinio ir kaip paskutinės režisieriaus meninės vizijos įgyvendinimo. Vilsoniškai organizuota sceninė struktūra grindžiama vaizdo, šviesos, garso ir aktoriaus kūno santykiais, o ne psichologine dramaturgija ar siužeto plėtra. Aktorius čia veikia kaip sceninės kompozicijos elementas, o spektaklio ritmas kuriamas lėtų perėjimų, stilizuotų gestų ir vizualinių paveikslų kaita. Tokia forma leidžia O.Milašiaus tekstams skambėti kaip muzikinėms struktūroms, o pati scena tampa ne istorijos pasakojimo vieta, bet erdve, kurioje žiūrovas kviečiamas patirti teatrą kaip vizualinę ir jutiminę patirtį.
Aktoriai kuria ne vieną stabilų personažą, bet keliauja per kelias figūras, atstovaujančias skirtingiems O. Milašiaus tekstų sluoksniams ir žmogaus patirties registrams. Šis vaidmenų daugiasluoksniškumas ypač ryškus Dainiaus Svobono kuriamoje Poeto figūroje, persidengiančioje su Don Žuano ir Tėvo pavidalais, taip pat Gyčio Laskovo atliekamuose Don Žuano, Raudonojo angelo ir Adomo vaidmenyse bei Miglės Navasaitytės kuriamose Lolos ir Sally figūrose. Martynos Gedvilaitės ir Agnieszkos Ravdo kuriamos Dvasios ir kitų simbolinių personažų variacijos, Kęstučio Jakšto pereinami Sganarelio, Vienuolės ar Baltojo lokio pavidalai, o spektaklio pradžioje pasirodantis Vladimiro Šerstabojevo Vienuolio personažas savo santūriu, bet ritmingu buvimu įveda žiūrovą į spektaklio atmosferą, tampa perėjimo į sceninę O. Milašiaus pasaulio erdvę momentu.
Vaidyba išlaiko režisieriui būdingą sceninės figūros principą, tačiau, palyginti su ankstesniu R. Wilsono pastatymu „Dorianas“, čia jaučiamas kiek didesnis aktorių judėjimo ir balsinės raiškos laisvumas. „Dorianas“ pasižymėjo itin preciziškai sustyguota mizanscenų architektūra, kur, atrodo, kiekvienas gestas ir pauzė veikė kaip tiksliai sukomponuotos vizualinės partitūros dalis, o „Septyniose vienatvėse“ aktoriaus buvimas scenoje kartais atrodo mažiau reglamentuotas, paliekantis erdvės individualiai sceninei pozicijai. Tai ypač juntama D. Svobono kuriamuose Poeto ir Don Žuano personažuose, kuriuose stilizuota pozicija derinama su kiek laisvesne balsine ir plastine raiška.
Šis vaidybos pobūdžio pokytis, tikriausiai, gali būti siejamas su spektaklio kūrimo aplinkybėmis. Todėl spektaklio sceninė kalba natūraliai balansuoja tarp vilsoniškos kompozicinės disciplinos ir tam tikro interpretacinio atvirumo. Kita vertus, tokia vaidybos plastika gali būti suvokiama ir kaip sąmoningas poslinkis link kontempliatyvesnės, mažiau choreografiškai suvaržytos sceninės struktūros.
Spektaklio vizualinė dalis kuriama kaip savarankiška dramaturginė sistema, kurioje scenografija ir šviesa formuoja ne aplinką veiksmui, bet vidinės būsenos architektūrą. Griežta erdvės geometrija, izoliuoti šviesos portalai ir tamsos laukai kuria tarsi paveikslų seką, kurioje aktorius – vieniša figūra vizualinėje kompozicijoje, o ne psichologinis veikėjas dramaturginėje situacijoje. Ypač išraiškinga scena, kurioje figūra komponuojama prieš horizontą. Ji primena Casparo Davido Friedricho tapybos subjektą – žmogų prieš begalybės kraštovaizdį, suvokiamą ne kaip veikiantį personažą, bet kaip kontempliuojančią sąmonę, atsiveriančią transcendencijos patirčiai.
Kai kurie vizualiniai sprendimai primena (o gal apibendrina) ankstesniuose R. Wilsono darbuose (pvz., Williamo Shakespeare’o „Sonnets“ ir „Adam’s Passion“) jau matytus scenografinius principus. „Septynioms vienatvėms“ Flavios Ruggeri sukurti istorizuoti, bet ne konkrečiam laikotarpiui priskiriami kostiumai ir Manu Halligan grimas abstrahuoja personažus ir paverčia juos simbolinėmis figūromis, egzistuojančiomis už psichologinės dramaturgijos ribų.
Kompozitorius Hansas-Jörnas Brandenburgas – ilgametis R. Wilsono bendradarbis, todėl spektaklio muzikoje juntama būtent tokia dramaturginė logika, kai garsas kuriamas reaguojant į sceninį vaizdą ir jo ritmą, o ne iliustruojant veiksmą.
Pats kompozitorius yra pabrėžęs, kad muzika ir poezija kyla iš to paties, už racionalaus mąstymo ribų esančio šaltinio, todėl spektaklyje ji veikia kaip intuicinis sceninės atmosferos formavimo principas, skatinantis žiūrovą patirti spektaklį ne tiek kaip istoriją, kiek apmąstymams skirtą patirtį. Tai leidžia O. Milašiaus tekstams skambėti ne kaip deklaratyviems literatūriniams fragmentams, bet kaip garsinei-poetinei erdvei, kurioje balsas, intonacija ir muzika susilieja į bendrą sceninę partitūrą.
Iš herojaus lūpų nuskambanti mintis: „Nieko nėra sunkesnio, kaip vaidinti pagrindinį vaidmenį savo paties gyvenimo įvykiuose“ apibendrina spektaklio žmogaus sampratą, kurioje egzistencija suvokiama kaip nuolatinis savęs patyrimo procesas. Aptartų spektaklio elementų jungtys sukuria sąlygas O. Milašiaus kūrybos interpretacijai ir perteikia R. Wilsono sceninės kalbos liudijimą Lietuvos teatro erdvėje.
Išskirtinis NKDT repertuaro spektaklis
Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) premjera „Septynios vienatvės“ – unikali galimybė pamatyti paskutinį Roberto Wilsono – vieno žymiausių eksperimentinio ir avangardinio teatro režisierių pasaulyje, dramos spektaklį.
2022 m. NKDT pastatęs „Dorianą“, pernai R. Wilsonas pradėjo repetuoti naują spektaklį, tačiau pabaigti nespėjo – liepą iškeliavo anapilin. R. Wilsono idėjas, jau virtusias ryškiu spektaklio kontūru, įgyvendino jo bendrakūrėjai.
Pagal lietuvių kilmės prancūzų poeto, dramaturgo, diplomato Oskaro Milašiaus kūrybą pastatytas spektaklis nėra jo literatūrinio palikimo dekonstrukcija, poetikos „atrakinimas“ ar pristatymas šiuolaikinei publikai.
Anot NKDT meno vadovo Edgaro Klivio, režisierius R. Wilsonas ne kartą yra pabrėžęs, kad visiškai nesistengia pristatyti ar atskleisti autorių pedagoginiais tikslais – jis veikiau žaidžia O. Milašiaus tekstais, jų fragmentais.
O. Milašiaus poezija, proza, pasakos susipina su jo dramatiškesniais, metafiziniais kūriniais, tyrinėjančiais meilę, vienatvę, mirtį, nesibaigiančią šviesos bei harmonijos paiešką, keliančiais gilius egzistencinius klausimus apie žmoniją, jos vietą visatoje, apie laiko tėkmę. Poetiškas R. Wilsono žvilgsnis neįtikėtiną O. Milašiaus vaizduotės pasaulį – jo nerimastingas subjektyvias abstrakcijas ir įspūdingas vaizdines priemones – prikelia gyvenimui. Tad „Septynios vienatvės“ – tai poetinė kelionė, kurioje žiūrovą lydi dviejų iškilių menininkų – O. Milašiaus ir R. Wilsono – mintys.
Pagrindinis spektaklio veikėjas Poetas savo ieškojimams jis pasitelkia išgalvotą antrininką, garsų dramos personažą Don Žuaną. Šie personažai vaizduoja universalias figūras, atskleidžiančias žmogaus sielos sudėtingumą, grožį ir neišvengiamą absurdiškumą.
Spektaklyje sekame Poeto kūrybos eigą, tai, kaip jis nustato ir įveikia savo įsivaizduojamų pasaulių ribas. Artimiausias O. Milašiaus bičiulis Armandas Godoy yra taikliai apibūdinęs poeto lemtį: „Amžinas kiekvieno didžio poeto skausmas – vienatvė ir tas nesupratimas, kurį ji su savimi neša. Tikras poetas niekina šlovę, bet trokšta valdyti protus. Galima sakyti, kad O. Milašius visą gyvenimą buvo nesupratimo ir niekinamo amžininkų abejingumo auka.“
Todėl vienatvė yra ne tik „Septynių vienatvių“ tema, bet ir paties poeto asmeninė patirtis. Vienišumas net būnant šalia kitų žmonių, juolab akistatoje su Mirties angelu, lydi ir Dainiaus Svobono kuriamą personažą. Jį atskleisti padeda R. Wilsono kruopščiai atrinkta aktorių komanda: Kęstutis Jakštas, Martyna Gedvilaitė, Gytis Laskovas, Miglė Navasaitytė, Agnieska Ravdo, Vladimiras Šerstabojevas. Kiekvienas jų kuriamas veikėjas – savaip ryškus ir reikšmingas.
Kaip ir visi R. Wilsono darbai teatre, „Septynios vienatvės“ yra išskirtinės estetikos. Kad jo paties sukurta scenografija įgytų tokią fizinę išraišką, kokią būtų norėjęs išvysti ir pats režisierius, pasirūpino ilgametė jo spektaklių partnerė dailininkė Stephanie Engeln.
Prisimindama kūrybos procesą ji pabrėžė
pernai birželį ir spalį kartu su R. Wilsonu turėjusi galimybę dirbti originalioje scenoje su NKDT komanda, dirbtuvėse pagamintais visais scenografijos elementų maketais. "R. Wilsonas mums leido baigti premjerą, nes kartu dirbome su viskuo: tekstu, scenos dekoracijomis, apšvietimu ir kostiumais. Tai didelė atsakomybė. Jis sprendimus priimdavo iki paskutinės minutės prieš premjerą. Dabar juos turėsime priimti už R. Wilsoną, bet jį pažinojome, todėl tai padės nuspręsti, ką būtų pasirinkęs režisierius. Žinoma, „Septynios vienatvės“ – jo kūrinys ir darbas", – sakė dailininkė.
Spektaklis, kurį R. Wilsonas dedikavo mecenatei Audrey Gruss, galiausiai tapo paskutine jo dovana, o apsilankymas jame – pagarbos iškiliam kūrėjui išraiška, galimybė panirti į dviejų gyvenime nesusitikusių, bet savo gilumu panašių kūrėjų slėpinius.
DMN inf.
Projektas „Santaka“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000 eurų.
Naujausi komentarai