Panykiai tapo Ilguva

Vos už pusšimčio kilometrų nuo Kauno Šakių rajone esantis Ilguvos dvaro statinių kompleksas formavosi nuo XVIII a. pabaigos iki pat XX a. pirmosios pusės.

Kaip primena Kultūros paveldo departamentas (KPD), 1583 m. dabartinė Ilguvos vietovė Zapyškio parapijos aprašyme minima Panykiais. XVII a. pirmojoje pusėje žemės priklausė Gardino teisėjui Grigalijui Masalskiui, kurio sūnus Aleksandras pardavė dalį Panykių žemių. Jas 1640 m. įsigijo Žemaičių katedros prelatas, Veliuonos klebonas Liudvikas Talko-Grincevičius-Ilgovskis. Greta jau esančio kaimelio jis įkūrė vasaros rezidenciją.

Ekspertai: fragmentiškai nuiminėjamas bažnyčios išorinio fasado apkalimas, atidengdami sienojai ir praktiškai vertinama jų būklė. / V. Kasperavičiūtės nuotr.

1694 m. duomenimis, čia buvo didelis namas, du svirnai, tvartai, daržinė, kepykla, pirtis ir bravoras. 1758 m. dvarą su keliais gretimais palivarkais nusipirko Veliuonos klebonas Viktorinas Talko-Grincevičius-Ilgauskas.

Visi autentiški bažnyčios ir varpinės pastato elementai būtų išsaugoti, o neišlikusieji atkurti pagal autentiškus analogus.

1765 m. dvaro sodybos teritorijoje buvo pastatyta vėliau sudegusi medinė bažnyčia. Dvarą 1767 m. paveldėjo brolio Pranciškaus sūnus Jonas Grincevičius, karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio dvaro šambelionas. Tuo metu Panykius imta vadinti Ilguva.

1790 m. buvo pastatyti mediniai dvaro rūmai. Po J. Grincevičiaus mirties 1806 m. dvarą valdė jo žmona Kristina de Karpe Grincevičienė, kuri 1814 m. su parapijiečiais fundavo naujos bažnyčios statybas. Šventovė liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, su dviem šoniniais priestatais, apside ir trimis bokšteliais. Medinių statinių tvora aptvertame šventoriuje pastatyta medinė trijų aukštų varpinė.

1852 m. motinai mirus, dvarą paveldėjo sūnus Julijonas Grincevičius, Marijampolės apskrities Taikos teisėjas, Vilniaus universitete baigęs medicinos studijas. 1861 m. dvaras atiteko jo sūnui Henrikui, kurio valdymo metu buvo pastatytas mūrinis kumetynas, parapijos namai ir tvartai.

Matė garsenybių

Ilguvos dvaro paveldėtoja tapo Henriko duktė Ona ir Kybartuose gimęs jos vyras smuikininkas, kompozitorius, dirigentas Emilis Mlynarskis. 1897 m. šeima persikėlė gyventi į Varšuvą – E. Mlynarskis tapo pirmuoju naujai įkurtos Varšuvos filharmonijos dirigentu. Pats kompozitorius su žmona Ona Ilguvoje pastoviau gyveno 1905–1914 m. E. Mlynarskis finansiškai parėmė žmonos Onos sesers Vandos dukrą, auksinio balso savininkę dainininkę Beatričę Grincevičiūtę (1911–1988), kuri gyveno Ilguvos dvare.

Į Ilguvos dvarą iki Antrojo pasalinio karo atvykdavo ir dvarininkų duktės Anelijos Mlynarskos vyras, legendinis pianistas Artūras Rubinšteinas. Dažnai lankydavosi ir Lenkijos mokslų akademijos narys, antropologas, profesorius Julijonas Talko-Grincevičius, kiti to meto žymūs Lenkijos ir Lietuvos visuomenės atstovai: dailininkas Ferdinandas Ruščicas (1870–1936), prozininkas, dramaturgas Steponas Žeromskis (1864–1925), pianistas ir valstybės veikėjas Ignacas Janas Paderevskis (1860–1941), dirigentas Gžegožas Fitelbergas (1879–1953), kompozitorius, dirigentas, muzikos publicistas, pedagogas Stasys Šimkus (1887–1943), kunigas, Peterburgo akademijos hebraistikos profesorius Justinas Bonaventūra Pranaitis (1861–1917), kunigas, teologijos mokslų daktaras Antanas Civinskas (1867–1913) ir kt.

Po vyro mirties 1935 m. Ona Mlynarskienė grįžo gyventi į Ilguvą. 1940 m. sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. Jame įrengė senelių ir neįgaliųjų namus, o vėliau dar buvo rekonstruoti dvarui priklausę dalis pastatų. Nuo 2010 m. pensionatas pavadintas socialinės globos namais.

Delsti pavojinga

Dvaro kompleksui priklausančių bažnyčios ir varpinės konstrukcijų techninės būklės tyrimus atlikusių specialistų verdiktas nebeleido delsti: pastatų būklė – avarinė. Dalies konstrukcijų (pamatų, rąstų sienų, varpinės karkaso elementų, stogų) itin bloga, bet kuriuo metu, esant didesnėms apkrovoms dėl sniego ar vėjo, gali patirti žymių konstrukcinių nuostolių.

Ekspertinėje išvadoje teigta, kad, siekiant išsaugoti sparčiai nykstančius medinių konstrukcijų objektus, defektai turi būti pašalinti neatidėliotinai.

KPD skyrus finansavimą, pagal architektės Romos Bernadišienės parengtą tvarkybos darbų projektą, numatyta remontuoti ir restauruoti medinę stogo konstrukciją, keisti susidėvėjusią stogo dangą ir apskardinimo elementus, sienojus, užtikrinant sienų stabilumą, išlikusius autentiškus stalių gaminius.

Restauruojamos bažnyčia ir varpinė itin vertingos architektūriniu, dailės, istoriniu, sakraliniu pobūdžiu ir įsikūrusios vaizdingoje kraštovaizdiniu požiūriu vietoje. Tikimasi, kad sutvarkyti pastatai atkreips kultūros turistų, besidominčiu Nemuno slėnio viršutinėje terasoje esančiu paveldu, dėmesį.

Tikslas – išsaugoti autentiką

Nepaisant didelės darbų apimties ir atšalusių orų, pastato tvarkyba juda į priekį: fragmentiškai nuėmus bažnyčios išorinio fasado apkalimus, įvertinama sienojų būklė ir būtini jų remonto darbai. Pasak KPD, apkalimo lentos rastos gana neblogos būklės, todėl bus valomos ir naudojamos pakartotinai.

Atidengus pamatų mūrą matyti, kad jis nerišlus, sudarytas iš palaidų lauko akmenų su nerišliu plytų mūru viršutinėje dalyje, be hidroizoliacijos. Ant jo esantis tinkas sutrūkinėjęs, vietomis atšokęs, nuogrindos nėra, todėl būtina siūles užtaisyti sudėtiniu cementiniu skiediniu, fragmentiškai permūryti viršutinę pamatų dalį, įrengti drenuojančią membraną.

„Pagrindinis tiek KPD, tiek tyrimus vykdžiusių ir jais remiantis projektą rengusių, o dabar ir darbus atliekančių specialistų tikslas, – kad visi autentiški bažnyčios ir varpinės pastato elementai būtų išsaugoti, o neišlikusieji atkurti pagal autentiškus analogu“, – akcentuoja KPD.

Pvz., tvarkant langus vietoj sunykusių langų rėmų kaip etalonas bus naudojamas geriausiai išlikęs langas. Fasadų apdaila bus restauruojama taikant šiuolaikinius metodus, tačiau pagal išlikusią autentišką apdailą – apkalimą vertikaliais tašeliais ant vertikaliai kaltų lentų.