Vaikystė paženklinta karo
Susipažinusi su A. Mikalausku, kuris galynėjasi su vėju ant Kauno marių, pačiūžomis raižo ledą, o kalnuose jaučiasi kaip savo namuose Garliavoje, nustebau – internetas lūžta nuo žvaigždžių istorijų, apie jų atrastas jogos treniruotes, 10 tūkst. žingsnių, šuoliukų, pritūpimų iššūkius, numestus kilogramus ir pagerėjusią gyvenimo kokybę, o štai apie 81-ų garliaviškį, savo pavyzdžiu galintį įkvėpti bendraamžius ir gerokai jaunesnius, sėslų gyvenimo būdą propaguojančius žmones, – nė vieno žodžio.
„Nereikia man šlovės. Gyvenu sau įprastą gyvenimą, ir tiek. Įtariu, bičiuliai buriuotojai apie mane papasakojo“, – nors dėmesio vengia, „Kauno dienos“ žurnalistus A. Mikalauskas priėmė svetingai.
Pavyzdys: Anatolijus įsitikinęs, kad amžius pase yra tik skaičius, širdyje jam – perpus mažiau. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
Pavaišino šokoladiniais saldainiais, obuoliais iš savo sodo ir puodeliu stiprios juodos kavos, kurią pats geria kartą per dieną, prieš tai burnoje ištirpdydamas šaukštelį medaus.
„Anatolijau, ar nuo mažų dienų buvote toks judrus?“ – prie lūpų priglaudusi namų šeimininko ruoštą karštą gėrimą, tikėjausi išgirsti istorijų, kaip mažasis Anatolijus lakstė stogais ir spardė kamuolį į kaimynų langus.
Klydau. Berniuko iš Garliavos vaikystė buvo kitokia.
„Mano vaikystė pažymėta karo. Gyvenome netoli Aleksoto aerodromo, o jį nuolat bombardavo. Kartą pataikė į kaimynų namą. Jis visas subyrėjo, o mūsiškio langai, durys ir stogas išlakstė. Stiklai krito ant manęs, laimei, nesužalojo. Viskas sudeginta, sunaikinta. Galima sakyti, kad augau ant pelenų“, – prisiminimais dalijosi Anatolijus.
Entuziastas: vandens telkiniams užsitraukus ledu, Anatolijus traukia ledroges. (Asmeninio archyvo nuotr.)
Norėjo mokytis
Būdamas moksleivis jis nelankė nei krepšinio, nei futbolo, nei bokso treniruočių. Aikštelę, maniežą ir tatamį jam atstojo darbai. Pradinėse klasėse Anatolijus ganė karves. Ūgtelėjęs sukosi ūkyje. Po aštuntos klasės nuėjo dirbti melioracijos darbų.
„Pamenu, važiuoja traktorius, o už savęs palieka maždaug 1 m gylio tranšėją. Darbų vykdytojas lyg tyčia davė man sunkiausią ruožą su moliu. Lipu į jį, bandau kabinti kastuvu, o nieko neišeina. Iki šiol nesuprantu, ar mane išnaudoti norėjo, ar parodyti, kad ne čia mano vieta“, – noras dirbti, anot A. Mikalausko, nedingo, tačiau už viską labiau jaunuolis troško mokytis.
Tai jis pakartojo ir prievolininkų komisijos nariams, kai sulaukė klausimo, ar norėtų tarnauti jūrų, ar sausumos pajėgose. Tuo metu jo pasirinkimas būtų lėmęs ir tarnybos trukmę.
„Pasakiau, kad nenoriu tarnauti. Noriu mokytis. Išgirdęs tai vienas karininkas kažką pasižymėjo ant lapo. Kai po kurio laiko specialus automobilis iš Vilniaus ėmė vežioti šauktinius į paskyrimo vietas, likome mes trys – aš ir dar du jaunuoliai. Jiems liepė laukti dvi savaites, o mane pasikvietė ir rusiškai pasakė: „Šiemet tavęs neimsime, gali eiti mokytis.“ Taip ir padariau“, – A. Mikalauskas pasirinko studijas tuomečiame Kauno politechnikos institute, kur buvo ruošiami ir karininkai.
Baigęs studijas Anatolijus ir vėl buvo pašauktas į tarnybą. Tąsyk išsisukti nepavyko – leitenantas buvo išsiųstas į Ukrainą, kur ir atsiskleidė tikrasis jo būdas. Skriedamas per prieštankinius grovius ir geležinkelio bėgius su karine technika vyras suprato negalįs gyventi be adrenalino.
Suvaldė burlentę
Tai, ko nedarė jaunystėje, kaunietis išbandė sulaukęs pensijos. Kadaise susidomėjęs buriavimu, burlenčių sportą jis atrado būdamas 63-ejų. Todėl nuo ankstaus pavasario iki vėlyvo rudens kiekvieną dieną Anatolijus pradeda ryto ritualais ir orų prognozių apžvalga. Jei tik pučia palankus vėjas, vyras lekia prie Kauno marių arba į Dusios ežero pakrantę.
„Štai čia aš ir mano burlentė“, – pirštu į nuotrauką kompiuterio ekrane bakstelėjo vyriausias šalies burlentininkas.
Viena jų paprasta, kita – plokščiadugnė plūdri lenta su vandensparniais. Sportininką jie pakelia net kelias dešimtis centimetrų virš vandens.
„Ar nebaisu kristi?“ – išgirdęs mano klausimą Anatolijus su šypsena raitė ūsą ir ėmė pasakoti istoriją, nuo kurios kūnu lakstė šiurpuliukai. Vėjui išplėšus burlentę, Anatolijus liko plūduriuoti šaltame vandenyje be hidrokostiumo ir be šalmo. Tuo metu suveikė šaltas protas – pastvėręs burę, vyras užsiropštė ant lentos ir išplaukė. Priešingu atveju istorija galėjo būti ne tokia sėkminga, nes iki kranto buvo didelis atstumas, o vanduo rugsėjo mėnesį jau gėlė kūną. Tiesa, tokie dramatiški nuotykiai jo negąsdina.
„Ruošiuosi. Mankštą darau kiekvieną rytą. Treniruoju ne tik raumenis, bet ir smegenis. Atlieku tam tikrus pratimus, kurie gerina reakciją. Ekstremaliame sporte ji labai svarbi“, – dėl gero fizinio pasirengimo ir nuolatinio judėjimo, A. Mikalausko įsitikinimu, jis niekada nejaučia raumenų skausmo, o tik malonų nuovargį. – Mane traukia adrenalinas. Kai ramu – poilsis, o kai vėjuota, – viskas kitaip. Buriuodamas aš nejaučiu nuovargio, pakeliui į namus irgi, bet grįžęs atsisėdu ir kūną užlieja toks malonus jausmas.“
Treniruoju ne tik raumenis, bet ir smegenis.
Mėgsta greitį
Kai vandens telkiniai užsitraukia ledu, Anatolijus burlentę deda į šalį ir lipa ant ledrogių. Šią žiemą entuziastas tai darė jau penkis kartus.
„Lėkti ledrogėmis yra gerokai paprasčiau negu burlente. Ledrogės čiuožia apie du kartus greičiau negu jas varantis vėjas ir pasiekia vidutinį 50–60 km/val. greitį, todėl čiuožti reikia su apsaugais“, – paklaustas, ko reikia norint užsiimti ledrogių sportu, A. Mikalauskas patikino, kad svarbiausia yra noras, tinkama apranga ir oro sąlygos.
Prieš kelias savaites vėjas pramogai buvo palankus, o štai artimiausios prognozės, anot entuziasto nieko gero nežada, todėl tikėtina, kad ledroges jis iškeis į pačiūžas. Sulig šiais žodžiais supratau: nuojauta, kad Anatolijų anksčiau kažkur mačiau, ne iš piršto laužta.
„Ar jūs esate tas kietuolis, ledą pačiūžomis raižantis greičiau už likusius lankytojus?“ – nuostabą mano veide ir vėl lydėjo Anatolijaus šypsena.
Čiuožti lėtai jis nemoka ir nenori. Antraip nejaučia adrenalino. Kai jo vis dar negana, vyras šoka ant slidžių. Jau daugiau nei 40 metų jos – neatsiejamas Anatolijus žiemos palydovas. Pradėjęs nuo Kleboniškio, Pajiesio ir Zapyškio kalvų, vėliau jis ne sykį leidosi į Kaukazo, Karpatų kalnus, o nuo 1991-ųjų, atsivėrus sienoms, slidininkas entuziastas aplankė Prancūzijos, Šveicarijos, Austrijos ir Italijos Alpes. Pastarąsias Anatolijus darsyk aplankys po Naujųjų. Draugai, su kuriais garliaviškis susipažino vienos išvykos metu, paims jį nuo namų, o vėliau mikroautobusu parveš atgal.
Asmeninio archyvo nuotr.
Trauma nesustabdė
Visą amuniciją, nesvarbu, ar ji būtų skirta vasaros, ar žiemos malonumams, Anatolijus perka. Jo sandėlyje guli ir burlentė, ir ledrogės, ir pačiūžos, ir paspirtukas, ir net teniso stalas.
„Turiu slidininko aprangą. Turiu ir slides. Jos geros, mano ne kartą išbandytos, – apie ištikimąsias bendražyges, su kuriomis leidžiasi net ir sudėtingiausiomis trasomis, pasakojo A. Mikalauskas. – Raudonos trasos man – poilsis. Aš jomis vaikštau. Juodose trąsose reikia būti atidesniam, labiau susikaupusiam.“
Tiesa, būna situacijų, kuriose budrumas negelbsti. Vieną kartą į Anatolijų leisdamasis nuo kalno dideliu greičiu rėžėsi kitas slidininkas. Garliaviškis patyrė rimtą kojos traumą – plyšo raiščiai, nuskilo kaulas. Nors medikai rekomendavo operuoti kelią, vyras negulė ant operacinio stalo. Be medikų jis apsiėjo ir tada, kai susižalojo antrą koją.
„Aš negeriu vaistų nuo skausmo. O kam? Nevaikštau ir į polikliniką. Mano sveikatos kortele tuščia!“ – išdidžiai tarė A. Mikalauskas. Paklaustas, galbūt labai renkasi maistą, aktyvų gyvenimo būdą propaguojantis vyras tik pakraipė galvą.
Baltyminių kokteilių jis negeria, energinių batonėlių nevalgo, priešingai – dažniau save alina nei lepina. Vyras įsitikinęs, kad toks spartietiškas gyvenimo būdas jam padeda išlikti energingam ir jaunatviškam.
„Žinoma, prie jaunatviškumo prisideda ir žmonės, su kuriais bendrauju. Tokio amžiaus, kaip mano, burlentininkų nėra. Žinau du, bet jie jaunesni dešimt metų“, – A. Mikalauskas vylėsi, kad jo pavyzdys įkvėps kitus garbaus amžiaus miestiečius pakilti nuo lovos ir jei ne ant burlentės ar ledrogių užlipti, tai bent vieną kitą ratą aplink mokyklos stadioną sparčiau apeiti.
Naujausi komentarai