Namų jaukumas
Tarpduryje pirmiausia išvydau ne Eleną, o jos dukrą – didelių, smalsiai žibančių akių, riestomis blakstienomis, garsiakalbę moterį. Ji atrodė iš tų, kurių balsas lengvai užpildo erdvę, o laikysena išduoda įprotį būti girdimai.
„Ar tik nebus mokytoja?“ – dingtelėjo mintis.
Augusi pedagogų šeimoje, šios profesijos žmones atpažįstu kone iš pirmo žvilgsnio. Neklydau. Dalia Juodenienė – „Saulės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, Elenos Macienės dukra. Būtent jos, o ne Elenos, telefono numerį rinkau prieš savaitę. Su Dalia suderinome ir mūsų susitikimo laiką.
„Jei nieko prieš, norėčiau dalyvauti pokalbyje. Mama nelabai gerai girdi“, – Dalios balse nebuvo dvejonės – tik paprastas, rūpestingas paaiškinimas. Man įsitaisius prie stalo, Dalia atsisėdo Elenos dešinėje, pasirengusi tiltu sujungti mano klausimus ir mamos atsakymus. Tiesa, po akimirkos lituanistė stryktelėjo nuo kėdės – virtuvėje aštriai sušnypštė užkaitęs virdulys. Be to, ant stalo, kurį prieš man ateinant kruopščiai padengė Elena, prašėsi ir šviežutėlis „Red Velvet“ tortas. Kol Dalia sukosi virtuvėje, o Elena, rodos, tyliai rinko mintis artėjančiam pokalbiui, leidau sau apsidairyti. Lakuota sekcija sugrąžino į vaikystę – beveik tokia pat kadaise stovėjo ir mūsų svetainėje. Už stiklo sustingusios porcelianinės skulptūrėlės saugojo laiką, o kartu ir žadino ilgesį. Ant sienų – paveikslai ir kitos dekoracijos.
„Tai audros nuplėštos medžių šakos. Mama surinko jas, nudažė ir pakabino ant sienų“, – grįžusi iš virtuvės Dalia prie stalo taisėsi su gausiomis vaišėmis. Man ir sau užtaisė stiprios kavos, o mamai – puodelį žolelių arbatos.
Ištikima ir atvira
Elena priklauso kartai, kuriai pastovumas – ne pasirinkimas, o gyvenimo būdas. Į Kauną ji atvyko būdama kiek daugiau nei dvidešimties. Čia atėjo dirbti į trikotažo fabriką „Silva“ ir nė sykio nekeitė darbovietės.
„Buvau lojali darbuotoja, visas fabrikas mane pažinojo. Anksčiau žmonės nekeisdavo darbo, kaip dabar. Pradėdavo ir dirbdavo“, – anot E. Macienės, jos pavyzdys nebuvo išimtis. Taip esą gyveno dauguma. Kaip ir vyras Juozas – ilgametis Juliaus Janonio popieriaus fabriko darbuotojas. Sutuoktiniai, kaip pasakojo dukra Dalia, turėjo savo darbus, savo pareigas, tačiau gyvenimas vyko kartu, o pastovumas lydėjo ir jų santykius.
„Jie net duonos kartu eidavo pirkti. Buvo labai artimi. Vienas kitą labai mylėjo“, – D. Juodenienė visą laiką matė pavyzdį, kuris ir jai pačiai tapo įkvėpimu.
Jie net duonos kartu eidavo pirkti. Buvo labai artimi.
Šeštame forte, netoli šilo, esantys namai taip pat turėjo savo tvarką. Jie visada buvo atviri kaimynams.
„Mama niekada nieko neišvarydavo. Jei kam reikėdavo, visi eidavo pas mus“, – mintimis į vaikystę grįžo Dalia.
Jos tėtis, būdamas namo komendantu, nuolat sulaukdavo kaimynų – vienam reikėdavo pagalbos, kitam patarimo. Mama tuo metu priimdavo žmones savaip – ne pareigomis, o žmogiškumu. Ji rūpinosi gėlių darželiu prie namo, puoselėjo aplinką, o kartu ir santykius. Namai tada buvo pilni ne daiktų, o žmonių. Šiandien dviejų kambarių bute kur kas tyliau. Daugelio kaimynų nebėra, bendravimo mažiau, bet nuostata liko ta pati – neatsisakyti, priimti, padėti, kiek gali, o svarbiausia – niekada savyje nelaikyti jokio pykčio.
„Kaimynų nebeturiu. Liko viena žemesniame aukšte, bet ji nebepakyla iš patalo. Buvo kita, dvidešimt metų jaunesnė kaimynė, bet ji išsikraustė. Dabar gailisi“, – kiek atvėsusios arbatos puodelį prie lūpų glaudė E. Macienė.
Paprasta kasdienybė
Elenos gyvenimas, kaip sako ji pati, – ramus, bet ne tuščias. Jis turi savo nusistovėjusį ritmą. Vakare 97-erių senolė gula anksti – apie 20 val. Ryte pabunda dar prieš aušrą.
„Atmerkiu akis ir guliu, neskubu lipti iš lovos. Būna, taip dar kelias valandas prasivartau ir pakylu apie 6–7 val.“, – E. Macienė tęsė pasakojimą apie savo kasdienius ritualus.
Valgo ji nedaug, bet dažnai: penkis kartus per dieną po saujelę. Ryte atsipjauna dvi riekeles baltos duonos, užsitepa pačios ruoštos obuolienės. Po poros valandų senolė riekia juodą duoną ir tepa ant jos varškę.
„Būtinai pasidarau didelį puodelį kakavos. Su vandeniu ir pienu. Mėgstu saldžiai. Ir saldainį vieną kitą suvalgau“, – E. Macienė neslėpė, kad jos maistas paprastas, bet pastovus. Kaip ir visas gyvenimas.
Iki artimiausios parduotuvės Elena nueina pati. Į tolimesnę nuveža anūkas. Dalia juokavo, kad mamai su juo labiausiai patinka suktis tarp lentynų, mat jis niekada dėl nieko nepriekaištauja ir nuolankiai klauso savo mylimos močiutės.
„Mama namuose sukasi viena. Ir dulkes nusivalo, ir langus išblizgina“, – nors dukra Dalia ir anūkas ne kartą prašė to nedaryti, Elena kitaip esą negali. Rankos pačios kyla dirbti.
Šildantys mezginiai
Vos tik įžengus į Elenos namus atkreipiau dėmesį į spalvingą lovatiesę, siuvinėtą staltiesę ir dar kelis mezginius.
„Jūsų darbas?“ – klustelėjau, nors atsakymą nutuokiau.
Rankdarbiai Elenos gyvenime atsirado dar jaunystėje. Dirbdama „Silvos“ fabrike ji daug siuvo. Tai buvo ne pomėgis, o būtinybė. Tuo metu drabužių parduotuvėse trūko, tačiau medžiagų gauti buvo lengviau.
„Ko nerasdavo parduotuvėse, pati pasiūdavo. Mamos rankų darbo marškiniais, palaidinėmis, kelnėmis, suknelėmis vaikščiojo ir šeima, ir giminės, ir kolegos“, – prisiminė dukra Dalia.
Gimus anūkui, kiek daugiau nei prieš keturias dešimtis metų, Elena į rankas paėmė virbalus. Šiandien ji mezga ne tik artimiesiems.
„Ant komodos padėkos. Pažiūrėkite, kiek jų daug. Mamos kojinės šildo ir senolius, ir vaikus“, – o pastaruosius kelis metus, pasakoja Dalia, ir Ukrainos kovotojus.
Elena puikiai žino, ką reiškia okupacija. Jos vyras buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, tremtinys, politinis kalinys. Šeimos istorijoje yra patirties, kuri neleidžia į karą žiūrėti kaip į tolimą įvykį. Nuo tos minutės, kai rusai įžengė į Ukrainos žemę, Elena megzdama turi labai aiškų tikslą. Tai nėra vienkartinė iniciatyva – tai nuoseklus darbas.
„Kiek numezgu kojinių per dieną? Anksčiau po dvi poras. Dabar pirštai ne tokie miklūs, tai po vieną“, – senolė skaičiavo per metus numezganti ne vieną dešimtį skirtingų dydžių ir spalvų kojinių. Siūlais ji pasirūpina pati. Kartą per mėnesį su anūku važiuoja į dėvėtų drabužių parduotuvę ir perka nukainotus megztinius. Juos išardo, siūlus susuka į kamuoliukus, o tada jau įdarbina savo virbalus.
„Iš vieno megztuko išeina maždaug keturios poros kojinių. Jei mezgu vyriškas, tada mažiau, jei moteriškas – daugiau. Džiaugiuosi, jei dėvėtų drabužių parduotuvėje randu megztų suknelių. Iš jų dar daugiau kojinių pavyksta numegzti“, – procesas, anot senolės, jai labai malonus. Ypač vasarą, kai dienos ilgos. Tada ji gali ilgai sėdėti balkone ir džiaugtis ne tik mezgimu, bet ir vaizdu pro langą.