Namai – ekspozicija
Kačerginėje gyvenančios Editos Keblikienės namų duris jau puošia žalias advento vainikas, o namų palangės, stalas nukrauti natūraliomis medžiagomis dekoruotais, įspūdingais vainikais, įvairiomis kalėdinėmis dekoracijomis. Didelę svetainės dalį užima dėžės, kuriose – įvairiausios, pačios surinktos natūralios medžiagos vainikams dekoruoti.
„Dėl šito šeima nesidžiaugia, – šypsodamasi mosteli į dėžes. – Tačiau man patinka. Pati sau žaidžiu, viską susiruošiu pati, tik karkasą perku. Galėčiau ir pati pasidaryti, bet reikia nemažai šieno.“
Vainiko karkasą Edita dar tobulina – siekdama išgauti pločio, papildomai prideda šieno arba klijuoja kankorėžių, nes platesnis vainikas gražiau atrodo, ant jo geriau sudėti dekoravimui pasirinktas medžiagas.
Edita sako nesanti profesionali floristė, o patirties sėmėsi ir tebesisemia įvairiuose mokymuose. Pažindama dekoravimo natūraliomis medžiagomis paslaptis, moteris suprato, kad tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad dekoravimas yra paprastas užsiėmimas. Realybė kitokia: reikia žinių ir auksinės kantrybės.
„Šitas vainikas yra iš mano hortenzijų. Jas reikia laiku nuskinti, žinoti, kada tam tinkamiausias metas, nes keičiasi spalva, jei ėmė lyti – tuoj ruduoja, todėl svarbu pataikyti laiką. Vainikas rišamas iš dar žalių augalų ir tik paskui džiovinamas. Šis etapas labai svarbus, nes reikia stebėti, kad vainikas nepradėtų pelyti. Juk augalai savyje laiko drėgmę“, – pirmą kartą pagamintu hortenzijų vainiku džiaugiasi E. Keblikienė.
Panašia technika sukurtas ir kitas, ne mažiau akį traukiantis vainikas iš ginkmedžio lapų. Juos į vainiką Edita komponavo taip pat žalius. Neslepia, kad prireikė labai daug kieme augančio ginkmedžio lapų, o išdžiovinti storą vainiką nebuvo paprasta. Tačiau rezultatas atpirko pastangas – sunkiai atspėjama, iš ko pagamintas žalsvai garstyčių spalvos, kiek garbanotais krašteliais vainikas.
Įvairovė: vainikai iš ginkmedžio lapų, nužydėjusių liepų ar hortenzijų žiedų. / Justinos Lasauskaitės nuotr.
Dekoravimo garderobas
„Kaip turėtų atrodyti advento vainikas? Jis neturi būti blizgus, puošnus. Tik prieš Kalėdas jis turi pradėti šiek tiek blizgėti, o Naujiesiems metams jau tinka pompastika. Tačiau žmonės neperka skirtingų, o patys ne visi moka pasipuošti. Nusiperka vieną vainiką ir jis toks, koks yra, būna ir per advento laikotarpį, ir per Kalėdas, ir per Naujuosius“, – pastebi E. Keblikienė.
Moteris tęsia ekskursiją po savo sukurtų vainikų įvairovę: iš nužydėjusių suskintų ir dar žalių surištų liepos žiedų karkasas dekoruotas įvairių rūšių ąžuolų gilėmis, kaštonais, aitriosiomis paprikomis, apelsinų žievelėmis. Pačios nuo medžių surinktų ir išdžiovintų samanų vainikas dekoruotas gilių kepurėlėmis, eglutė iš sedulų šakelių – būtinai vienodai sukarpytų, nes kitaip negražiai atrodys, arba – pušų spyglių kamuoliukai, kuriems karkasas pagamintas iš metalo vielučių – paskui vieną spygliuką kiši į lipalo klijus ir taip pamažu suklijuoji pasišiaušusį daikčiuką.
Kaip turėtų atrodyti advento vainikas? Jis neturi būti blizgus, puošnus. Tik prieš Kalėdas jis turi pradėti šiek tiek blizgėti, o Naujiesiems metams jau tinka pompastika.
Aišku, medžiagų vainikams dekoruoti galima ir nusipirkti. Moteris neslepia ir pati nusipirkusi dirbtinių samanų, kitų medžiagų, tačiau mieliau renkasi pačios pamatytas ir pritaikytas gamtos dovanas.
„Labai daug laiko užima paruošti medžiagas. Tam reikia ir vietos. Džiovinu namuose, tai, žiūrėk, kokių vabaliukų parsinešiau, tai pelyti pradėjo, o medžiagų reikia daug ir įvairių. Aš kaip ligonis – einu, žiūriu ir iš karto matau, ką daryti“, – pasakoja Edita, per pusę metų perėjusi visas dekoravimo iš natūralių medžiagų mokymosi pakopas.
Tačiau vien žinių, anot moters, nepakanka – tokiu darbu gali užsiimti, jei jis teikia malonumą. Tada atsiranda ir kantrybės, nes, tarkime, liepų karkasui nupinti prireikė keturių valandų, panašiai tiek laiko skyrė ir ginkmedžio lapų ir hortenzijų vainikui.
Justinos Lasauskaitės nuotr.
Širdžiai mielas darbas
Nors E. Keblikienė nuolat mokosi dekoravimo meno, norinčių išbandyti save šioje srityje mėgėjiškai nestabdo: „Juk dabar žmonės mėgsta važiuoti į mišką. Dar ir dabar galima rasti įvairių dekoravimui tinkamų medžiagų – sušalusių uogyčių, kankorėžių, šakelių. Pas močiutes turbūt visada rasime džiovintų obuoliukų, kuriuos taip pat galime panaudoti dekoravimui.“
Tik į vieną pagrindinį dalyką Edita ragina naujokus atkreipti dėmesį – jokiu būdu nedekoruoti šachmatais, nes taip nuobodu ir vargiai, ar glostys akį, geriau pamėginti grupuoti dekoracijas ir tomis grupėmis gražinti visą vainiką.
Dėl savo potraukio augalams, dekoravimui E. Keblikienė kaltina mamą, nes ji visą gyvenimą labai mėgo auginti gėles, įvairius augalus, tad tikėtina, kad tai subrendo ir Editos širdyje, tačiau užaugo ne iš karto.
„Vaikai užaugo ir neturėjau ką veikti, o kažką veikti norėjosi. Galvoju, kodėl man eiti bet kur dirbti, geriau darysiu tai, ką noriu. Nuėjau mokytis, o kai pradėjau mokytis, supratau, kad ne viskas čia taip paprasta, žinoma, jei nori gražiai padaryti“, – pradžią prisimena Edita.
Įgavusi daugiau patirties ir pasitikėjimo, E. Keblikienė feisbuke susikūrė „Šilo dūzgių“ profilį: „Pagalvojau, reikia parodyti ir kitiems, kas bus, tas bus. Ir sulaukiu pagyrimų.“
Edita džiaugiasi, kad draugai namus puošia jos sukurtais vainikais ir dekoracijomis. Darbų autorė pabrėžia ir tai, kad jos kūriniai iš natūralių medžiagų yra ilgaamžiai – tinkamai laikomas advento vainikas gali džiuginti ir trejus metus.
Kauno rajono gyventoja kuria ne tik kalėdines puošmenas. Ne mažiau kūrybingas yra ir velykinis laikotarpis, kai komponuojama daugiau medžiagų, simbolizuojančių atgimstančią gamtą. Ne taip seniai pas mus pasirodę vainikėliai Vėlinių laikotarpiui taip pat neprasprūdo pro E. Keblikienės akis. Nors ir pamažu, tačiau poreikis tokio pobūdžio kapų puošmenoms auga.
Justinos Lasauskaitės nuotr.
Simbolizuoja viltį
Adventas prasideda Šv. Andriejaus dieną (lapkričio 30-ąją), o baigiasi Kūčių vakarą (gruodžio 24-ąją). Tai rimties, susikaupimo, dvasinio apsivalymo ir ūkio darbų pabaigos metas. „Adventus“, „adventire“, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „atėjimas“.
Advento vainiką sugalvojo vokiečių pastorius Johanas Heinrichas Vichernas. Jis rūpinosi vaikais iš vargingai gyvenančių šeimų, našlaičiais ir benamiais. Šie labai laukdavo Kalėdų ir klausdavo, kada gi pagaliau ateis šventė. Kad neprailgtų laikas, kartą ant seno medinio vežimo rato pastorius pritvirtino devyniolika mažų raudonų žvakių ir keturias dideles baltas. Kas rytą globėjas kartu su vaikais uždegdavo po mažą žvakutę, o kiekvieną sekmadienį – po didelę baltą. J. H. Vichernas tikriausiai net neįsivaizdavo, kad jo sumanymas (pirmas vainikas sukurtas 1839 m.) gyvuos iki šių dienų. Dabar vainikai daromi iš spygliuočių šakelių ir dažniausiai puošiami keturiomis žvakėmis, kurios po vieną uždegamos kiekvieną sekmadienį.
Advento vainikas simbolizuoja amžinybę, ištikimybę Dievui, atgailą, viltį ir džiaugsmą dėl gimsiančio Kūdikėlio Jėzaus.
Naujausi komentarai